Dauguma žmonių geriau patrauktų į gamtą nei rietusi dėl vakarykščių likučių. Jei mes siekiame ko nors, norime nuveikti gerus darbus, o ne sabotuoti bosą.

Pavyzdžiui, mano atvejis. Vyriausybės struktūrose dirbau daugiau metų nei tikėjausi, todėl žinau, kokios silpnos yra vyriausybės prieš knygoje siūlomus veiksmus.

Kartais turėdavau beveik unikalias galimybes sukelti chaosą, sunaikinti įrašus ir pakenkti sistemai iš vidaus ir likti nepagautas.

Tačiau nors daugeliu atvejų nesutikau su politika ir tuo, kaip ji vykdoma, niekada nebandžiau padaryti ką nors iš visiems siūlomų daryti veiksmų.

Dėl visų Amerikos vyriausybės klaidų galėjau skųstis, prieštarauti politikai, ginčytis su viršininku ir, jei norėčiau, išeiti iš darbo ir stoti į viešą kovą.

Mes turime stiprų poreikį bendradarbiauti, išlikti savu žmogumi, susilaukti viršininko pagyrimų už gerai atliktą darbą, tad atėmę mūsų laisvę žmonės noriai tuo naudojasi.

Kai jie pavagia mūsų laisvę, mums reikia pakeisti savo prigimtį. Totalitarinės valstybės poveikis yra klaikus, todėl taisykles reikia pakeisti. Mums reikia daryti tai, kas būtina, nekreipiant dėmesio į sielos maldavimą sustoti. Jei neperžengsime šio barjero, kada nors atgauti laisvę nebus jokių galimybių.

Daugybė žmonių, net ir nenorėdami prarasti laisvės, nesutiks pakeisti savo mąstymo taip, kad galėtų pradėti žudyti žmones ar atlikti kitus veiksmus, kurie visada buvo apibrėžiami kaip nusikaltimai. Tai visiškai suprantama. Tokie žmonės vis dėlto gali veikti kaip slapti laisvės kovotojai.

 
 

Norint kam nors sugadinti gyvenimą, nebūtina žmogaus žudyti

 

Stengiantis apsunkinti totalitarinės valstybės autoritetų gyvenimą, tinka bet koks apgalvotas veiksmas, net ir juokelis.

Viešbučio tarnautoja į viešbučio gyventojo, esančio taikinių grupėje, apatinius rūbus gali pribarstyti niežulį sukeliančių miltelių, kurie pradeda veikti sureagavę su prakaitu. Į kontorą galima prileisti tarakonų. Valstybinės įstaigos tualete į muilo dozatorių galima pripilti chemikalų.

Tokie praktiški juokeliai gali labai efektyviai sutrikdyti bet kurios vyriausybės darbą. Kartą mačiau, kaip viena didžiausių ambasadų turėjo užsidaryti, o darbuotojai visai popietei palikti pastatą, kai apsaugos darbuotojas atsitiktinai susprogdino ašarinę granatą prie kondicionavimo sistemos ortakio. Tai buvo atsitiktinis įvykis, bet tokie dalykai gali būti padaryti ir tikslingai.

Tokiam veiksmui net nereikia ašarinių dujų bombos. Pakaks ir senos foto juostelės ritinėlio. Suvyniok jį į popierių ir uždek. Ji skleis dūmus, bet nedegs. Įmesk ją į ortakį. Tai nesukels skausmo kaip ašarinės dujos, bet pastatas turės būti evakuotas.

Dirbdamas užsienio šalyje mačiau, kaip visas vyriausybinis pastatas turėjo būti evakuotas todėl, kad vienas darbuotojas tualete aptiko didelį portfelį. Jis buvo užrakintas, sunkus, o viduje kažkas tiksėjo. Ant jo buvo užklijuotas popierėlis su užrašu „Atsargiai, nelieskit, viduje sprogstamasis užtaisas“.

Pastatas buvo evakuotas, o dešimtys darbuotojų laukė išorėje, kol atvyks išminuotojai. Kai galų gale portfelis buvo atidarytas, jo viduje rado kelis akmenis ir seną žadintuvą. Tai tebuvo juokelis, bet per tas kelias valandas nei vienas šio pastato biurokratas negalėjo pakenkti paprastiems piliečiams.

Praktiniai juokeliai gali būti padaryti ir negalint patekti nei į pastatus, nei prie vyriausybės darbuotojų, dirbančių tuose pastatuose. Pakaks telefono skambučio, siuntinio pašto dėžutėje ar laiško su melagingais, bet įtikinančiais grasinimais šefui.

Anoniminis laiškas, ypač jei jis gerai parašytas ir skamba įtikinančiai, gali padaryti daug žalos. Jis veiks dar geriau, jei bent dalis informacijos bus teisinga.

Tarkime, kad vieną vakarą bare pamatai kiek padauginusį rajono priverstinio darbo koordinatorių. Parašyk apie tai anoniminį laišką ir nusiųsk jį saugumo policijai. Nurodyk tikrą datą, adresą, baro pavadinimą, aprašyk, kuo vilkėjo žmogus. Tada pridėk, kad jis garsiai kritikavo vyriausybines programas, kad matei jį paimant pinigus iš kažkokio žmogaus, norinčio, kad jį išbrauktų iš prievartinio darbo kandidatų sąrašo. Taigi paskutinė laiško dalis bus melas, bet yra nemaža tikimybė, kad policija pradės tyrimą.

Tu galvoji, kad tie vyriausybėje dirbantys idiotai turės pakankamai proto suprasti, kad anoniminiai laiškai ir telefonų skambučiai yra tiek pat vertingi, kiek ir naudoto tualetinio popieriaus gabalėliai. Betgi ne taip jau ir seniai mūsų pačių vyriausybė inicijavo programą, skatinančią anoniminius laiškus ir skambučius.

Jie tikėjosi padrąsinti žmones pranešinėti apie blogą valdymą, kyšininkavimą ir sukčiavimą. Sistema veikia jau šeštus metus. Negirdėjau nei vieno atvejo, kai nors vienas iš tūkstančių tyrimų būtu pasibaigęs teismu ar atleidimu iš darbo. Bet šimtai prižiūrėtojų buvo įgąsdinti, pažeminti ir priversti jaustis nepatogiai po to, kai vidutinis nekompetetingas vyriausybės darbuotojas surado naują būdą knisti savo bosams smegenis.

 
 

Jei tai neveiks, jie turės skirti laiko remontui

 

Jei tai dar nesulaužyta, sulaužyk. Gadink viską, kas bus naudojama taikinių grupėje. Sabotažas nereiškia vien tiltų ir karinių traukinių sprogdinimą. Sabotažas galėtų būti ir paprastesnis, pvz., štabe veikiančio oro kondicionieriaus užtrumpinimas ar komisaro automobilio padangų subadymas, kai šis lanko savo draugę.

Daugiausiai galimybių sabotažui turės šauktiniai, vyriausybės tarnautojai ir tie, kurie gali patekti į vyriausybinius pastatus ir įrenginius. Didžiausia problema bus ne surasti, ką sabotuoti, o sugalvoti, kaip išlikti nedemaskuotam. Būtent todėl geriausias sabotažo veiksmas yra tas, kuris įvyksta po kurio laiko.

Patalpų tvarkytojas, santechnikas ar bet kas, kelioms minutėms atsidūręs vienas rūsyje, gali užtrumpinti šildymo katilo laidus taip, kad jis neveiktų esant pilnai apkrovai. Galima susilpninti dujų padavimo vamzdį, tikslingai sulydyti laidus, į anglies dėžę ar katilą įmesti nedidelį sprogmenų užtaisą ar sugadinti apsauginį garo slėgio vožtuvą. Tokios uždelsto veikimo bombos gali tūnoti savaites ar mėnesius, o po to netikėtai suveikti.

Žmonės iš numatomų taikinių grupių, ypač žemesnio rango, didesnę laiko dalį gyvens kažkur šalia tavęs, kaimynystėje. Jų butai žymiai jautresni sabotažui nei jų darbo vietos.

Todėl, kam tie juokeliai, jei įdėjus tiek pat pastangų, galima padėti sprogmenis? Jei žmogus pakankamai svarbus, o tu pasiryžęs šiek tiek surizikuoti, susprogdink jį. Bet nužudymas sprogmenimis bus tiriamas gerokai atidžiau nei užkimšta kanalizacija, sugadintas šildymo katilas ar nedidelis gaisras. Visų pirma po sprogimo bus apklausti santechnikai, elektrikai ir kiti panašių tarnybų, galinčių patekti į pastatą, darbuotojai.

Pagrindinė mintis yra padaryti kiek įmanoma daugiau žalos pavergėjams ir išlikti nesugautam.

Kiekvienas, likęs akis į akį su kokiu nors mechanizmu, per dvi minutes gali padaryti taip, kad jis nebeveiktų. Slaptas laisvės kovotojas turi nuolatos ieškoti būtent tokių galimybių. Geriausia gadinti mechanizmus, už kuriuos tu neatsakai. Būdamas kieno nors kontoroje, lyg netyčia įmesk į spausdinimo mašinėlę smeigtuką ar sąvaržėlę. Ieškok tokių vietų, kur galima užtrumpinti elektrinę įrangą, bet kuri sprogs tik ją įjungus.

Ištepliok kuo nors smirdančiu vyriausybinių kabinetų rankenas. Į spynų kiaurymes įspausk klijų. Tokie praktiški juokeliai tikrai nebus juokingi kitai pusei. Jie pasius ir tai gali tęstis valandų valandas. Įsiūčio apimti žmonės niekada nedirba gerai.

Jei dirbi vyriausybinius pastatus ar įrenginius aptarnaujančioje tarnyboje ar kokiame kitame darbe, leidžiančiame patekti prie įrengimų, už kuriuos tu neatsakai, gali visada nešiotis su savimi mažą atsuktuvą, reguliuojamą veržliaraktį ir smailias reples. Atjunk oro kondicionierių, atlaisvink kontoros mašinų varžtus, išimk vandens čiaupų tarpines.

Automobiliai yra sabotuotojų svajonių mašinos. Čia galima tiek daug nuveikti, bet pateiksiu tik kelis pavyzdžius. Svarbūs saugumui varžtai gali būti atlaisvinti, hidraulinės linijos prakiurdintos, laidai nukirpti ar užtrumpinti, sugadintos padangos. Taip pat galima pripilti į kuro baką visokiausių pavojingų skysčių.

Tik negadink automobilio, už kurį esi atsakingas. Jei esi pulkininko vairuotojas, palauk galimybės prieiti prie generolo automobilio, kol jo vairuotojas nemato.

Degalinės, kuri aptarnauja vyriausybės automobilius, darbuotojas gali paruošti specialią tepalo skardinę padarydamas nedidelę skylutę ir prikišdamas į vidų smėlio, metalo drožlių ar kitų priemaišų. Kai kitą kartą policijos komisaro limuzinui prireiks papildyti tepalus, iš tolimiausio lentynos kampo bus ištraukta ši kovoti pasirengusi skardinė.

Pilantis degalus žmogus gali po ranka laikyti saldaus gėrimo buteliuką ir supilti jį į baką, kai niekas nemato. Gėrime esantis cukrus bus ne mažiau efektingas nei sausas cukrus. Bet niekam neateis į galvą paklausti, kodėl tu pildamas degalus kitoje rankoje laikai gėrimo buteliuką.

Parkavimo aikštelės prižiūrėtojas darbo vietoje galėtų laikyti užslėptą popierinę dėžutę, pilną vapsvų ar širšių. Kol generolo vairuotojas siurbčioja savo kavą, aikštelės prižiūrėtojas po priekine sėdyne pakiša dėžutę su širšėmis. Vienintelė kiaurymė dėžutėje užtaisyta ledo gabaliuku. Jei širšės išsilaisvins kaip tik tuo metu, kai vairuotojas vairuos 100 km per val, greičiu, tai gali tapti ne vien pokštu, bet ir tikra žmogžudyste.

 
 

Gadinti mechanizmus smagu, bet informacijos naikinimas gali būti dar skaudesnis

 

Svarbiausias kiekvieno slapto laisvės kovotojo, dirbančio vyriausybinėje įstaigoje, taikinys turėtų būti kompiuteriniai failai ir informacinės sistemos. Duomenų tvarkytojai ir sekretoriai, ypač dirbantys įstaigose, kur tuo užsiima keletas žmonių, gali praleisti kokį failą ar net jį prarasti. Visa paslaptis slypi žinojime, kas šitos įstaigos darbe yra svarbiausia.

Vyriausybinėse įstaigose dirbau ilgai, tad žinau, kiek planų žlunga bandant surasti failą, kuris tikrai kažkur buvo, o dabar jo nebėra. Mačiau, kaip visos įstaigos darbas visiškai sustodavo valandai ar ilgiau, kol visi ieškodavo failo, dėl kurio rėkavo bosas. Net jei jis ir atsirasdavo, diena būdavo sugadinta ir jam, ir jo sekretorei.

Niekas nepagalvodavo, kad failas buvo specialiai pradangintas. Tai yra vienas iš slapto laisvės kovotojo, likusio savo darbo vietoje ir sukuriančio įspūdį, kad jis tik seilius, iš visų jėgų besistengiantis tinkamai atlikti savo darbą, privalumų. Dauguma autoritarų linkę galvoti, kad jų kontrolė yra tokia totali, kad visi su jais dirbantys yra absoliučiai lojalūs. Todėl kai kas nors nutinka, priežasčių ieškoma nekompetencijoje, o ne tikslingoje veikloje.

 
 

Kompiuteriai atveria dar neregėtas sabotažo galimybes

 

Vyriausybinės įstaigos vis daugiau duomenų laiko kompiuteriuose, pradedant mokėjimų pavedimais ir baigiant gynybinio pobūdžio komunikacijomis. Jei informacija ir žinios yra galia, tai kompiuteris tironui suteikia naujų jam reikalingos informacijos rinkimo ir kontrolės galimybių.

Laimei, mylinčiam laisvę žmogui kompiuteris irgi suteikia naujų galimybių sabotuoti aukščiau stovinčių blogų vyrukų veiklą.

Yra keturios sabotažo rūšys. Tu gali sugadinti įrangą, sugadinti ar sunaikinti duomenis, pakeisti ar sugadinti programinę įrangą ir pakeisti duomenis.

Kompiuteriai yra jautri ir sudėtinga įranga, todėl pernelyg dažnai genda net ir be ypatingos pagalbos. Daugelis iš mūsų susidūrėme su kompiuterio gedimų iššauktomis problemomis, kai užlaikomas lėktuvo skrydis ar neįmanoma sulaukti atsakymo iš automatinio atsakiklio telefonu.

Sistemą gali nulaužti net stiprus stuktelėjimas. Viena vyriausybinė agentūra, kurioje dirbau, visai valandai prarado pasaulinės komunikacijos sistemos kontrolę vien todėl, kad kažkas iš patalpų tvarkytojų savo pramoniniu dulkių siurbliu stuktelėjo į kompiuterio korpusą.

Dažnai kompiuterio viduje esanti įranga ir periferiniai įrengimai būna lengvai pasiekiami. Visos tos plokštės, mikroschemos, tranzistoriai ar procesoriai lengvai sugadinami ar sunaikinami vien nagu. Jei tu esi slaptas laisvės kovotojas ir jei kada atsiras galimybė atsidurti prie vyriausybinės įstaigos kompiuterio vidurių, bandyk ką nors nusukti, išlupti ar sutraiškyti – bet ką, ką tik sugebi pasiekti. Būk beveik tikras, kad atsiras gedimai.

Duomenys perduodami laidais. Dairykis laidų, kurie jungia pagrindinį kompiuterį su terminalais darbo vietose. Vienoje įstaigoje pastebėjau, kad visos kompiuterinės sistemos kabeliai pakloti metaliniuose vamzdžiuose, o kai kuriose pastato dalyse šie kabeliai atsidengę. Kas kelis metrus buvo padaryti metaliniai apžiūros dangteliai, prisukti tik dviem varžteliais. Užtektų kelių minučių nukirpti laidus ar, dar geriau, keletą kartų perlenkus juos perlaužti laidą viduje, o izoliaciją palikti sveiką. Svarbiausia neužsirauti ant jėgos kabelio, o kirpti duomenų kabelį. Būk tikras, kad kerpi tai, ką reikia, arba dėvėk elektriko pirštines.

Tikrasis kompiuterio dalių gadinimo grožis atsiskleidžia tada, kai padaryta žala gali kartu sugadinti ir informaciją, esančią sistemoje. Pakaks net 2-3 sekundžių srovės tiekimo pertrūkio, ir duomenys gali būti prarasti.

Mačiau taip atsitinkant. Jei manai, kad bosas bus nelaimingas, praradęs failą, pasižiūrėk, kas įvyks, kai dėl kompiuterio veiklos sutrikimų bus prarastas viso popiečio darbas.

Visi kompiuterio duomenys saugomi kaip magnetinė informacija. Tai reiškia, kad netinkamoje vietoje, pvz., prie kietojo disko atsiradęs magnetinis laukas gali būti mirtinas informacijai. Vis daugiau duomenų saugoma kietuose diskuose ir juos dubliuoti galima tik kituose lygiai taip pat lengvai pažeidžiamuose diskuose. Duomenų sugadinimui pakaks ir nedidelio magneto. Namų sąlygomis visai paprasta įmagnetinti žirklutes ar nagų dildę apvyniojant juos vielute ir pajungiant jos galus prie baterijos. Turite naudoti nuolatinę srovę, todėl nebandykite jungti prie rozetės sienoje. Dabar pakaks kiek patrinti žirklutes ar dildę į duomenų saugyklos paviršių, ir bingo – duomenys pranyko amžiams.

Kurį laiką dirbau vyriausybinėje įstaigoje, kur kiekvienais metais turėjome paruošti metinę ataskaitą ir mokesčių strategiją. Jau pirmais metais ruošdami ataskaitą, galėjome naudotis elektronine rašymo mašinėle. Tačiau vis tiek ataskaitos paruošimui reikėjo maždaug 100 žmogaus darbo valandų.

Kitais metais tai truko 10 valandų. Pirmų metų ataskaita buvo perkelta į kompiuterio diskelį. Viskas, ką reikėjo padaryti, tai įkišti diską į kompiuterį ir pakeisti kai kuriuos duomenis ir išvadas. Bet jei kas nors per tuos metus, kol diskas gulėjo spintoje, būtų brūkštelėjęs per jo paviršių įmagnetintu daiktu, ataskaitos paruošimas pareikalautų mažiausiai 80 valandų, o boso ir jo sekretorės moralė kelioms savaitėms būtu sugniuždyta.

Daugumoje įstaigų su kompiuterinėmis sistemomis prie serverių ir duomenų bazių gali prieiti daugiau nei vienas žmogus. Stengiantis apriboti priėjimą prie tam tikrų duomenų, dažnai pritaikomi slaptažodžiai ir kiti apribojimai, bet jie turi spragų. Nepasižymintys gera atmintimi darbuotojai užsirašys slaptažodžius ant popieriaus lapuko, kuris dažnai mėtysis darbo vietoje. Kai tik sužinosi slaptažodį, galėsi prisijungti prie duomenų iš bet kurio sistemos terminalo.

Kartais viskas vyksta dar paprasčiau. Darbuotojas palieka savo kompiuterį ir nueina atsigerti kavos ar šnektelėti su kolega. Kažkam, einančiam pro šalį, pakaks 30 sekundžių, kad išsikeltų duomenis, juos pakeistų arba ištrintų. Daugelyje sistemų tam, kad ištrintum dokumentą, esantį ekrane, pakanka kelių klavišų paspaudimų. Net jei duomenis galima atstatyti, tam gali prireikti kelių valandų klaidžiojimo po failų katalogus. Žmogui, išmanančiam programavimą ir kompiuterius, blogo elgesio galimybės beveik neribotos. Visi girdėjome apie hakerius, jaunus kompiuterių genijus, galinčius telefono linijomis įsibrauti į svetimų failų sistemas. Tikėkimės, kad kada nors prireikus, jie taps slaptais laisvės kovotojais.

Kai tik gauni priėjimą prie kompiuterio duomenų bazės, tavo veiklos galimybės tampa ribojamos tik vaizduotės ir pasiekiamų duomenų tipo.

Labai smagu darbuotis su mokėjimų pavedimais. Svarbu vargšams ir piliečiams padaryti šiek tiek papildomų pinigų, o karininkams ir bosams – patuštinti kišenes. Žemutinės grandies darbuotojus galima apdovanoti padidėjusiu atlyginimu ar nežinia iš kur atsiradusiais tariamai dirbtais viršvalandžiais. Karininkų pajamų mokesčiai gali nei iš šio nei iš to padidėti dvigubai, o atlyginimų pervedimai – pradingti.

Taip neseniai atsitiko mano pažįstamam vyriausybiniam darbuotojui. Kažkas jo mokėjimo pavedime pakeitė banko, į kurį turėjo nukeliauti pinigai, duomenis. Taigi jo pinigai nukeliavo į banką, kuris niekada negirdėjo apie tokį vyriausybės darbuotoją.

Mano bičiulis nieko neįtarė tol, kol bankas nepradėjo atmetinėti jo sąskaitų. Atitaisyti reikalus prireikė keturių savaičių. Ir visą tą laiką didesnę darbo dienos dalį vyrukas turėjo rūpintis savo reikalais, o ne vyriausybiniu darbu. Padaugink tai iš tūkstančio ir suprasi, ką gali pasiekti!

Kitas problemas sukeliantis būdas yra kelių raidžių vyriausybiniuose popieriuose pakeitimas. Kai tik tos raidės atsiduria kompiuteryje, prasideda jų kelionė, nes paprastai niekas netikrina rašybos. Keletas greitų pakeitimų ir žmonės, kurie turėtų gauti laiškus apie jų priėmimą į tarnybą, gaus keista kalba parašytus laiškus apie jų pašalinimą iš tarnybos.

Įsivaizduok, kad kažkas įsibrovė į kompiuterį, kurį vyriausybė naudoja siųsdama pranešimus visiems aštuoniolikos metų jaunuoliams apie jų privalomą karo tarnybą. Pakaks pridėti kelis sakinius apie beveik neįmanomas aplinkybes, kada jie būtu baudžiami už neatvykimą. Ko gero tūkstančiai laiškų pasieks adresatus iki aptinkant sabotažą.

Išmanantiems programavimą galimybių dar daugiau. Patyręs programuotojas gali parašyti programą ir įkelti ją į daugybę kompiuterių. Ši speciali programa, vadinama kirminu ar virusu, vėliau aktyvuosis ir sunaikins arba reikšmingai pakeis visus informacinės sistemos duomenis. Ji net gali prieš aktyvuodamasi prasiskverbti į kitas elektronines sistemas.

Neklausk manęs, kaip tai padaroma, aš nesu programuotojas, bet yra mažiausiai trys atvejai, kai pažeminti stambių kompanijų darbuotojai būtent taip ir padarė. Aš labai rimtai įtariu, kad toks sabotažo atvejis buvo su taip niekada ir nepaaiškintomis IRS kompiuterių problemomis.

Žinoma, kad 1985 metai įeis į IRS istoriją kaip didieji kompiuterių lūžimo metai. Dėl kompiuterių veiklos sutrikimų mūsų puikieji mokesčių rinkėjai tada prarado tūkstančius įrašų. Šimtai mokesčių grąžinimų dingo, čekiai nebuvo apmokėti, kas žino, kiek mokesčių sukčiautojų išvengė atsakomybės, nes visi buvo užsiėmę kompiuterinio chaoso suvaldymu.

IRS kaltę suvertė visoje šalyje instaliuotų programų netikslumams. Įdomu tai, kad sistema nenulūžo iš karto. Tie, kurie mokesčių gražinimą apiformino anksčiau, atgavo savo pinigus. Tik po kelių mėnesių sistema visai išėjo iš rikiuotės.

IRS nenori, kad mes žinotume, kaip arti jie buvo iki visiško sistemos žlugimo. Jie sako, kad didžioji kompiuterinė nelaimė buvo atsitiktinumas. Aš tuo netikiu. Aš linkęs manyti, kad koks nors programavimo įmonės darbuotojas sugalvojo atkeršyti ir į pačią programą integravo mažą laiko bombą. Arba koks hakeris sugalvojo, kaip įsibrauti į sistemą ir pakenkti jai.

Žala, kurią gali padaryti kas nors tikrai gerai žinantis kompiuterius, yra tokia didelė, kad tokiam slaptam laisvės kovotojui aš rekomenduoju specializuotis vien šioje veikloje.

Ryšio tinklų, įskaitant ir nacionalinio saugumo tinklus, veikimas vis daugiau priklauso nuo kompiuterių. Kompiuteriai rūšiuoja įeinančius informacijos srautus, koduoja ir iškoduoja pranešimus bei tvarko perdavimų detales. Karinės vadavietės ryšių mazge darbą gavęs slaptas laisvės kovotojas, išmanantis programavimo subtilybes, gali į sistemą įvesti virusą, kuris aktyvuosis po kiek laiko.

Visos gynybos ir nacionalinio saugumo ryšių sistemos naudoja pirmenybių sistemą, pagal kurią nustatoma pranešimų išrūšiavimo tvarka, pvz., svarbus, neatidėliotinas, ar kažkas panašaus. Virusas galėtų būti nustatytas aktyvuotis tada, kai žymiai padidėja aukščiausios svarbos pranešimų kiekis. Būtent tada, kai informacinė sistema reikalingiausia, ji netikėtai nustoja veikti.

Tikrasis kurmis, apie kurį turėtų galvoti Rusija, yra tas būsimas programuotojas, kuris neviešina savo lojalumo ir niekam neišsiduoda, kad jis dirba kitai pusei. Jei toks programuotojas kada nors pateks į įmonę, kuriančią programas raketų kompiuterinėms sistemoms, jam pakaks instaliuoti virusą, kuris nereaguotų į raketų bandymo režimą, o aktyvuotųsi tik realios atakos metu.

Tada tokia programa galėtų atlikti daugybę tik nuo programuotojo norų priklausomų veiksmų. Galėtų susprogdinti raketas šachtose, priversti jas nukristi į žemę, nukreipti jas į vandenyną ar tiesiog atšaukti paleidimo komandą ir sunaikinti raketų kompiuterius.

 
 

Tradicinės sabotažo formos irgi gali būti smagios

 

Pasišventęs kovai slaptas laisvės kovotojas kada nors pereis prie sudėtingesnių sabotažo operacijų, būdingesnių jungtinėms sukilėlių grupėms, todėl siūlau pasidomėti vyriausybines įstaigas aptarnaujančiomis vandens, kanalizacijos, elektros ir ryšių linijomis.

Šioje šalyje tokios linijos paprastai yra labai pažeidžiamos. Kadangi nauja totalitarinė vyriausybė naudosis tais pačiais įrengimais, žinantis ką ir kaip daryti slaptas laisvės kovotojas turėtų lakyti jas pirmutinės svarbos atakų taikiniais. Elektros kabelius galima nukirpti, vandentiekį – prakiurdinti, užtrumpinti transformatorius ir užkimšti kanalizaciją.

Jei tik įmanoma, stenkis viską atlikti taip, kad tai atrodytu kaip atsitiktinumas. Kuo menkesnis bus tyrimas, tuo daugiau šansų, kad tą patį galėsi pakartoti kitoje miesto pusėje.

Norėdamas užtrumpinti transformatorių, panaudok negyvą balandį ar varną. Nuvaryk pasirinktos aukos automobilį ir rėžkis į telefono ar elektros linijos stulpą. (tik nebūk automobilyje smūgio metu, nes gali gauti elektros smūgį nuo krentančių laidų.) Tirianti įvykį policija galvos, kad kažkas nuvarė automobilį ir atsitiktinai atsitrenkė į stulpą.

Kiekvieną kartą, kai sabotažui naudoji nuvarytą automobilį, gali viską pasukti dar įdomiau – pirštinių dėtuvėje palik rūpestingai parengtus, bet netikrus sukilėlių atakos prieš karinę bazę planus, banko apiplėšimo planus ar bet kurios kitos atakos prieš tau tinkamus taikinius planus. Sukurk viską taip, kad atrodytų, jog veikia visas sukilėlių būrys, o ne vienas žmogus.

Dar galima palikti asmeninį laišką, kuriuo tariamai kreipiamasi į šešėlinio pasaulio atstovus ar antivyriausybinius judėjimus. Pakaks kad ir tokio nepasirašyto ir niekam neadresuoto laiško: „Labai vertinu tavo pagalbą gaunant naujas identifikavimo korteles vienuolikai mano grupės narių. Tai garantuoja mūsų naujos operacijos sėkmę. Pinigus gausi įprastais kanalais.“

Puikūs sabotažo taikiniai yra vyriausybiniai sandėliai. Vietos, kuriose saugomi ginklai, amunicija ir kiti svarbūs daiktai, yra per daug gerai saugomos, kad būtų verta rizikuoti. Tačiau kiekvienai vyriausybei reikia popieriaus, uniformų, baldų, organizacinės įrangos, kuri gali būti laikoma mažiau saugomuose sandėliuose. Dažnai tokie pastatai neatsparūs mažiems Molotovo kokteiliams, permetamiems per tvoras ar pro langus.

Tinkami sabotažo taikiniai yra TV ir radijo stotys, naudojamos vyriausybinei propagandai. Transliavimo įrenginiai dažnai statomi atokiau nuo studijos, dažnai nuošaliose vietose, ir todėl jie yra tinkami vieno žmogaus sabotažui.

Nepamirškite dar vieno sabotažo įrankio – automato su duslintuvu. Nors beveik nėra galimybių paversti tai atsitiktinumu, bet papildomas atstumas leis padaryti žalos mažiau rizikuojant net tada, kai objektą saugo sargybiniai. Automato ugnis gali būti nukreipta į propano balionus, kuro saugyklas, transformatorius, mechanizmus, padangas ir elektros įrangą.

Kai kuriose geografinėse vietovėse, pvz., kalnuose, kur pagrindiniai keliai vingiuoja serpantinu, automato ugnis gali būti nukreipta į judančius automobilius, ypač tuos, kurie veža pavojingus chemikalus, kurą, propaną ar amuniciją.

Atkreipk dėmesį, kad aš nesiūlau užnuodyti miesto vandentiekį, sprogdinti komercinius lėktuvus, autobusus ar sprogdinti užtvankas ir tiltus. Jei tokiais veiksmais nesiekiama specialių karinių tikslų, kartu išvengiant paprastų piliečių aukų, – tai terorizmas. Jie skaudina nekaltuosius ir nedalyvaujančius. Jie suteikia vyriausybei progą padidinti savo galią.

Jei prieš prarasdamas laisvę atlikai namų darbus ir žinai, kaip pasigaminti sprogmenis namuose, greitai tapsi sabotažo ekspertu. Su tokia patirtimi jau gali dairytis į traukinius, kuro sandėlius, karinius ešelonus ar transliacijos bokštus. Tik reikės pasukti galvą ieškant taikinių, prie kurių gali prisigauti ir kurių susprogdinimas skaudins vien kaltuosius.

Kaip ir visais kitais slapto laisvės kovotojo veiklos atvejais, reikėtų orientuotis į atsitiktinumą ir kūrybiškumą. Dairykis vietose, kur gyveni ir dirbi, ir tikrai atrasi silpnus taškus.

Kartais sėkminga operacija bus gerai apgalvota, suplanuota iš anksto ir tiksliai įvykdyta. Kartais pamatysi netikėtą galimybę ir ja pasinaudosi. Tarkime, kad naktį sugenda tavo miesto gatvėmis važiavęs sunkvežimis, vežęs karines atsargas, uniformas ir vaistus. O pas tave garaže kaip tik stovi degiojo skysčio buteliukas. Tu pagamini Molotovo kokteilį ir supleškini visą krovinį!

 
 

Pieštukas ne toks galingas kaip kardas, bet ir juo galima sužaloti

 

Daugumai iš minėtų veiksmų reikia, kad žmogus dirbtų tinkamose pareigose ar turėtų bent šiokį tokį supratimą apie mechaniką, sprogmenis, šaunamuosius ginklus, nešvarius triukus ir sabotažo technikas. Dar daugiau, daugelio iš siūlomų veiksmų net neverta bandyti neturint atitinkamos fizinės formos ir psichologinio pasiruošimo, leidžiančio jam atlikti veiksmus, kurie bet kurioje laisvoje visuomenėje laikomi nusikalstamais.

Toliau pateikiamiems siūlymams pakaks veiklaus proto, šiek tiek drąsos ir kai kurių daiktų, randamų bet kurioje kontoroje ar namuose.

Propaganda yra madingas ir nuvalkiotas žodis, kuris reiškia tik sau naudingos informacijos skleidimą. Laisvoje visuomenėje skleisti žodį lengva, bet užkariautoje visuomenėje žodžio laisvė bus panaikinta pirmiausia. Todėl slaptas laisvės kovotojas turės naudoti slaptą propagandą. Tai nėra taip sudėtinga, kaip atrodo. Tai reiškia tik tai, kad niekas neturi žinoti, iš kur sklinda informacija. Trys būdingi geros propagandos tikslai:

1. Lavink savo bendrapiliečius. Duok jiems žinoti, kad yra žmonių, kovojančių už laisvę. Padrąsink juos įsijungti į kovą. Papasakok, ką veikia engianti vyriausybė, kokie blogi yra jos lyderiai, kur yra jos silpnosios vietos ir ką galima nuveikti siekiant pergalės.

2. Nusiųsk žinutę pavergėjams. Jie turi žinoti, kad kažkas kovoja, kad kažkur yra žmonės, planuojantys nužudyti ar sužeisti juos. Tegu jie jaučia nuolatinį nerimą. Tegu jie galvoja, kad tu atstovauji legionams, net jei tikrasis pasipriešinimas yra menkas.

3. Pasakyk pavergėjams, ką jie turi nuveikti, kad baigtųsi smurtas ir prieš žmones nukreipti veiksmai. Įspėk juos, kad geriau gražinti laisvę atgal, nes kitaip problemų tik daugės.

 
 
Informacijos sklaida
 

Informaciją lengviausia skleisti tiesiogiai kalbantis su žmogumi. Tačiau slaptam laisvės kovotojui tai per daug rizikinga. Atmink, tu nori išvengti bet kokio vyriausybės dėmesio. Nežiūrint to, visada verta turėti po ranka kelias spalvingas istorijas ir apkalbų nuotrupas, kurias papasakotum, kai aplink esantys pradeda kalbėtis apie valdantį režimą.

Labai efektingas propagandos būdas yra radijo transliacijos. Suprantantys elektroniką ir radijo technologijas slapti laisvės kovotojai, galintys gauti tinkamą įrangą, turėtų rimtai pagalvoti apie įslaptintos, vieno žmogaus radijo stoties įkūrimą. Dar geresnis, nors ir gerokai rizikingesnis būdas yra pasijungti prie vyriausybinės radijo stoties laidų, kelioms akimirkoms perimti eterį ir perduoti savo žodžius apie laisvės sugrąžinimą.

Saugiausia būtų savo pranešimą įrašyti į pigų magnetofoną. Pradžioje įrašyk minutę ar dvi tylos, o paskui keletą kartų kartojamą savo pranešimą. Prisijunk prie laidų, paleisk įrašą ir dink iš ten. Stoties inžinieriai, išgirdę tylą, galvos, kad sugedo įranga. Jie bandys taisyti ir reguliuoti aparatūrą ieškodami gedimo, ir tada pasigirs tavo pranešimas. Tikėtina, kad jie bus padidinę transliacijos garsą. Tavo žinia užpildys stoties klausančių žmonių kambarius.

Galima skleisti informaciją telefonu, ypač jei turi labai svarbios informacijos apie valdžios planuojamus ar jau atliktus veiksmus.

Tarkime, kad dirbdamas vyriausybės tarnautoju, tu sužinai, kad planuojama sulaikyti penkis tūkstančius gyventojų ir išsiusti juos į okupacinės armijos karinės bazės statybos darbus. Paskambink į dvidešimt, o dar geriau, į penkiasdešimt atsitiktinai parinktų numerių. Kai kas nors atsilieps, pasakyk: „Nekalbėk, turiu tik penkiolika sekundžių šitos žinutės perskaitymui“. Greitai perskaityk žinutę ir padėk ragelį. Kitame laido gale esantis žmogus manys, kad tu surinkai ne tą numerį ir kad jis dabar žino informaciją, kurios neturėtų žinoti. Jei jis yra paprastas žmogus, tai kuo greičiau stengsis perduoti šią informaciją kiekvienam sau artimam žmogui.

Šis būdas tinka ir melagingos informacijos skleidimui. Pasakyk žmonėms, kad ruošiamasi nuvertinti pinigus, per pusę sumažinti mėsos normas, nebemokėti pensijų, kad gretimoje valstybėje kilo nevaldoma pavojingos ligos banga, ar bet kurį kitą žmonėms svarbų ir valdžią siutinantį melą.

Nors tokia žodinė kampanija kažkam ir būtu smagi, daugumai artimesnis rašytinis žodis. Kiekvienas žmogus, veikdamas vienas, gali sukurti vieno puslapio tekstą, kviečiantį remti antivyriausybinius veiksmus, pridaryti kopijų ir palikti jas įvairiose vietose. Nesijaudink dėl to, kad jos paklius ne į tas rankas. Tu nori, kad vyriausybė žinotų apie pasipriešinimą. Tu tik nori, kad jie nežinotų, kas tą daro.

Šiais laikais pradėti vieno žmogaus įslaptinto laisvės laikraščio leidimą nėra sunku. Vis daugėjant asmeninių kompiuterių, spausdintuvų ir kopijavimo mašinų, tūkstančiai žmonių jau dabar turi visas sąlygas leidybai. Papildomas privalumas yra tas, kad beveik neįmanoma identifikuoti spausdintuvų ar nustatyti jų buvimo vietą.

Laisvai randama informacija yra mirtinas kiekvieno tirono priešas. Mūsų asmeninė informacinė technika tokia pavojinga laisvės grobikams, tad totalitarinė vyriausybė greičiausiai bandys ją konfiskuoti kartu su asmeniniais ginklais.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš abejočiau prisijungdamas prie vienos iš dabar taip reklamuojamų informacinių sistemų. Tai padarius, kažkur liks įrašas, kad tu turi kompiuterį, ir vėliau jis gali būti panaudotas to kompiuterio suradimui ir atėmimui. Taip pat reikia gerai pagalvoti, ar verta registruoti kompiuterį pas gamintoją, net jei tai reiškia, kad prarasi garantijas.

Jei tu mąstai kaip slaptas laisvės kovotojas, jei tik bus įmanoma, neatiduosi savo ginklų. Neatiduok ir savo kompiuterio su spausdintuvu.

Net jei slaptas laisvės kovotojas teturi markerį ir kelis popierius lapus, gali sukurti kelias teksto kopijas ir tapti Antros Amerikos Revoliucijos didvyriu. Rašant spausdintomis raidėmis ir naudojant liniuotę, galima pagaminti dokumentą, kurio neidentifikuos jokia rašto ekspertizė. Nepamiršk pasirūpinti, kad neliktų jokių pirštų antspaudų. Čia pravers slaptoje vietelėje laikomos guminės pirštinės.

Tačiau tikrieji sunkumai pasimatys ne rašant ir kopijuojant laisvės kovotojo propagandą, o ją platinant. Tavęs tikriausiai nenutvers darbuojantis prie kopijavimo mašinos. Jie pričiuops tave, nešiojantį popierius.

Štai keli siūlymai, kaip sumažinti riziką būti pagautam:

1. Niekada nesinešiok su savimi daugiau nei vienos ar dviejų kopijų. Tuomet, jei tave sulaikys dokumentų patikrinimui ir aptiks vyriausybei pavojingus popierius, visada galėsi pasiteisinti, kad ką tik radai juos gatvėje ir kaip tik ieškojai policininko, kad juos atiduotum.

2. Savo rūbuose įsisiūk specialias kišenes propagandos slėpimui. Pvz., tinkama vieta galėtų būti įsiuvos švarko pečiuose.

3. Niekam nedalink savo propagandos tiesiai į rankas ir neleisk, kad kas nors matytų, kaip tu platini savo leidinius. Palik savo leidinius vietose, kur žmonės galėtų juos rasti, bet pasistenk, kad niekas nesužinotų, kas juos paliko.

4. Palik savo dokumentus ant autobusų sėdynių, parko suoliukų, ant stalų pašto įstaigose ir kitose viešose vietose, galbūt net tualetuose. Įmesk kopijas į stovinčius automobilius. Įdėk dokumentus į vokus ir palik juos gulinčius ant žemės viešose vietose. (Dauguma žmonių nelies besimėtančio popieriaus, bet pakels gulintį voką, ir jei jis atplėštas, pažiūrės kas viduje.)

5. Savo kūrinį paversk mažu plakatu ir klijuok ant pastatų sienų, tvorų, pašto dėžučių ir pan,

Nesirūpink dėl to, kiek žmonių perskaitys tavo prozos kūrinius. Atmink, kad bus šimtai kitų, veikiančių tą patį. Slaptos laisvės propagandos kiekis yra vienas iš rodiklių, liudijančių apie kartu su tavimi kovojančių žmonių skaičių.

 
 

Reklamuok slaptas laisvės kovas

 

Savo propagandoje nepamiršk paminėti slaptos laisvės kovos. Rašyk kažką panašaus į:

1. „Išmušė slapto laisvės kovotojo valanda.“
2. „Tironai, saugokitės SLK!“
3. „Visoje šalyje pradėjo veikti 10000 slaptų laisvės kovotojų.“
4. „Tapk slaptu laisvės kovotoju!“

Nors tu ir nenori, kad vyriausybė žinotų, kas esi, bet tu nori, kad jie žinotų, ką padarei ir kodėl tą padarei. Jei įvykdei sėkmingą operaciją, kalbėk apie tai savo propagandoje.

Bet kalbėdamas apie tai, neišduok pats savęs. Patikrink paruoštą medžiagą kelis kartus ir įsitikink, kad neliko jokių užuominų, padedančių atskleisti tavo asmenybę. Kai platini tokio tipo medžiagą, ypatingai rūpinkis, kad nebūtum sugautas. Galbūt geriau išvis nenaudoti spausdinto teksto. Vietoje to iš saugaus telefono paskambink į vyriausybinę įstaigą ar laikraščio redakciją ir pranešk, ką padarei.

 
 
Jei neturi faktų – meluok
 

Karo metu negalioja jokios taisyklės nei tiems, kurie ginkluoti kardu, nei tiems, kurie ginkluoti plunksna. Teisybė visada geriau, bet jei nežinai visų faktų, sukurk juos. Visi mėgsta apkalbas, geriausios apkalbos yra bjaurios istorijos apie tuos, kurių nemėgstame. Neabejok išgalvodamas meilužes, keistas seksualines praktikas, girtus vakarėlius ir sadistinius pomėgius bet kam, esančiam taikinių grupėje, ypač viešiems asmenims.

Skleisk klaidingą informaciją. Tvirtink, kad veikia pogrindžio organizacija ar politinė grupė, su kuria tu niekada neturėjai reikalų. Visur, kur papuola, kišk organizuotą pasipriešinimą. Priversk vyriausybę patikėti, kad opozicija yra didesnė ir organizuotesnė nei yra iš tikro. Ieškok galimybių skleisti organizuoto pasipriešinimo sėkmę.

Tarkime, kad dirbi vyriausybinės įstaigos patalpų tvarkytoju ir ką tik išgirdai, kaip keli pareigūnai kalbėjo apie sukilėlių ataką kalnuose ir jos metu žuvusį okupacinės armijos būrio vadą. Vyriausybė išcenzūravo apie tai pranešančią žinią jos valdomoje spaudoje. Paruošk žmonėms savo pranešimą atskleidžiantį įvykius.

Net jei tai ir ne tavo nuopelnas, priskirk tai sau ar pogrindžiui. Jei, pavyzdžiui, du prisigėrę generolai su džipu nulėkė nuo skardžio, prisiimk atsakomybę sau. Jei besileisdamas sudužo karinis lėktuvas, savo skaitytojams pasakyk, kad tai nebuvo atsitiktinumas.

Būtų gerai, kad toks nepelnytas gyrimasis tavo ir kitų laisvės kovotojų darbais pasiektų tiek engėjų, tiek ir piliečių ausis. Turėtų pakakti vienos vyriausybinei įstaigai ar policijos komisariatui adresuotos kopijos, įmestos į pašto dėžutę..

Neprisiimk atsakomybės už bet kokį įvykį, kuriame nukentėjo ar žuvo paprasti piliečiai. Tu nori, kad civiliai būtų laisvės kovotojo, o ne vyriausybės pusėje.

Ieškok galimybių apkaltinti vyriausybę dėl nelaimingų atsitikimų, kai žūsta civiliai, kaltindamas vyriausybę nekompetencija ar slepiamu vyriausybės pareigūnu noru didinti kontrolę.

Nukrenta civilinių oro linijų lėktuvas ir iš šimto žuvusių du yra tirono sukurtos marionetinės piliečių tarybos nariai. Sukurk istoriją, kaip lėktuvas buvo tikslingai sugadintas tam, kad nužudyti tuos du vyrus, nes jie reikalavo visų užsienio karių išvedimo iš civilinių teritorijų.

 

Skaityti toliau

 

 

Vertė rb

Versta iš: Jefferson Mack. Secret Freedom Fighter Fighting Tyranny without Terrorizing the Innocent. USA: Paladin Press, 1986.