george orwell        Norėčiau pridurti keletą bendro pobūdžio pastabų apie valkatas. Kai geriau pagalvoji, jie atrodo keisti kūriniai, verti nuodugnesnių apmąstymų. Argi ne keista, kad būriai žmonių, dešimtys tūkstančių, be paliovos klajoja po Angliją tarsi amžinieji žydai? Nors šis reiškinys prašyte prašosi nagrinėjamas, neverta nė pradėti to daryti, kol neatsikratėme kai kurių išankstinių nuomonių. Tos nuomonės kyla iš įsitikinimo, kad kiekvienas valkata ipso facto yra piktadarys. Vaikystėje mes buvome mokomi, kad valkatos – tai piktadariai, todėl mūsų sąmonėje susiklostęs tam tikras tipiško valkatos įvaizdis: atgrasus, gana pavojingas padaras, pasirengęs verčiau mirti, negu dirbti ar praustis, nenorintis nieko daugiau, tik prašyti išmaldos, girtuokliauti ir vogti vištas. Šitoks pabaisa tiek pat gyvenimiškas, kiek ir grėsmingi kinai iš žurnalų paaugliams, bet išmesti jį iš galvos labai sunku. Pats žodis „valkata“ sukelia tokį vaizdinį. O tikėjimas tuo trukdo ieškoti atsakymų į tikruosius klausimus apie valkatavimą.

 

Imkime patį svarbiausią klausimą: kodėl valkatos apskritai egzistuoja? Nors ir keista, bet tik retas supranta, kas išgena valkatą į kelią. O tikėdami pasaka apie valkatas pabaisas, žmonės prigalvoja neįtikimiausių priežasčių. Antai kalbama, jog valkatos valkatauja todėl, kad nenori dirbti, kad šitaip lengviau prašyti išmaldos, kad atsiranda daugiau progų ką nors pavogti ir – mažiausiai tikėtina priežastis – kad jiems patinka tai daryti. Vienoje kriminologijos knygoje netgi skaičiau, kad valkatos yra atavizmas, grįžimas į klajokliškąją žmonijos raidos pakopą. Tuo tarpu visiškai akivaizdi valkatavimo priežastis guli kaip ant delno. Žinoma, valkata nėra joks atavizmas – antraip ir keliaujantį prekeivį būtų galima laikyti atavizmu. Valkata valkatauja ne todėl, kad jam tai patinka, o dėl tos pačios priežasties, kodėl automobiliai važinėja kairiąja kelio puse; tai yra todėl, kad taip liepia įstatymas. Nuskurdęs žmogus, jeigu jo neišlaiko parapija, gali rasti prieglobstį tik laikinųjų palatose, o kadangi jose priimama tik vienai nakčiai, jis neišvengiamai turi nuolat keliauti. Pagal dabartinį įstatymą, kito pasirinkimo nėra – nebent mirti iš bado. Tačiau žmonės, išauklėti tikėti valkatomis baisūnais, mieliau ieško daugiau ar mažiau piktadariškų valkatavimo motyvų.

 

Iš tikrųjų, pradėjus gilintis, valkatos pabaisos burbulas kaipmat subliūkštų. Paimkime plačiai paplitusį įsitikinimą, kad valkatos yra pavojingi žmonės. Netgi be jokio patyrimo galima a priori teigti, kad pavojingų valkatų nėra daug, nes jeigu jie visi būtų pavojingi, su jais būtų atitinkamai elgiamasi. Tuo tarpu laikinųjų palatoje dažnai vienu metu nakvoja ir šimtas valkatų, o juos prižiūri daugių daugiausiai trys žmonės. Šimto niekadėjų trys beginkliai prižiūrėtojai nesutramdytų. Atvirkščiai, kai pamatai, kaip prieglaudos pareigūnai stumdo valkatas, darosi akivaizdu, kad jie yra patys romiausi, patys nelaimingiausi padarai, kokius tik galima įsivaizduoti. Arba kitas, ne mažiau absurdiškas mitas: kad visi valkatos yra girtuokliai. Žinoma, daugelis valkatų gertų, jeigu turėtų galimybę, bet pasaulis sutvarkytas taip, kad jie tokios galimybės neturi. Šiuo metu bokalas blausaus vandeningo skysčio, vadinamo alumi, Anglijoje kainuoja septynis pensus. Juo pasigerti kainuotų bent pusę kronos, o žmogus, kuris turi kišenėje pusę kronos, dažniausiai nėra valkata. Minties, kad valkatos yra begėdiški socialiniai parazitai („užkietėję elgetos“), nepavadinsi visiškai nepagrįsta, bet tai tinka vos keletui procentų atvejų. Tyčinis, ciniškas parazitavimas, aprašytas Jacko Londono knygose apie Amerikos valkatas, anglų charakteriui nebūdingas. Anglai – sąžininga tauta, tvirtai įsikalusi į galvą, kad skursti yra nuodėmė. Neįmanoma įsivaizduoti, kad anglas tyčia taptų parazitu, ir ši tautinė ypatybė anaiptol neišnyksta, kai žmogus išmetamas iš darbo. Taigi pakanka prisiminti, kad valkata tėra darbo netekęs anglas, kurį įstatymas verčia bastytis, ir pabaisos įvaizdis akimirksniu išgaruoja. Aš toli gražu nenoriu pasakyti, kad dauguma valkatų yra idealaus charakterio; aš tik sakau, kad jie yra paprasti žmonės; gal jie ir blogesni už kitus, bet tai yra jų gyvenimo būdo pasekmė, o ne priežastis.

 

Iš čia plaukia, jog įprastas požiūris į valkatas – „taip jiems, velniams, ir reikia“ – ne ką sąžiningesnis, negu kad būtų taikant jį luošiams ar ligoniams. Tai suvokęs žmogus pradeda įsivaizduoti save valkatos vietoje ir suprasti, kokį gyvenimą šis gyvena. Tas gyvenimas visiškai beprasmiškas ir itin nemalonus. Aš jau aprašiau laikinųjų palatą – valkatos kasdienybę, bet tris didžiąsias blogybes reikėtų ypatingai pabrėžti. Pirmoji yra alkis, bemaž neišvengiamas valkatų palydovas. Laikinųjų palata duoda jiems davinį, kuris tikriausiai taip ir apskaičiuotas, kad nebūtų pakankamas; prisidurti jie turi elgetaudami, tai yra pažeisdami įstatymą. Todėl beveik visi valkatos nyksta dėl prastos mitybos; įrodymų toli ieškoti nereikia, pakanka žvilgterėti į bet kurios prieglaudos kieme išrikiuotus vyrus. Antra didžioji valkatos gyvenimo blogybė – iš pirmo žvilgsnio gerokai menkesnė, bet iš tikrųjų nedaug teatsiliekanti – yra ta, kad jis visiškai netekęs sąlyčio su moterimis. Apie tai reikėtų pakalbėti išsamiau.

 

Valkatos atitolsta nuo moterų visų pirma todėl, kad tame visuomenės sluoksnyje moterų beveik nėra. Atrodytų, kad tarp beturčių turėtų laikytis tokia pat lyčių pusiausvyra kaip ir visur kitur. Bet taip nėra; bemaž galima teigti, kad žemiau tam tikro lygio visuomenė yra grynai vyriška. Londono grafystės tarybos paskelbti naktinio surašymo, atlikto 1931 metų vasario 13-ąją, duomenys rodo tokį nuskurdusių vyrų ir moterų santykį:

 

Nakvojantieji gatvėse:

      60 vyrų, 18 moterų. (1)

Prieglobsčiuose ir būstuose, neturinčiuose bendrųjų nakvynės namų licencijos:

      1057 vyrai, 137 moterys.

St Martin's-in-the-Fields bažnyčios kriptoje:

      88 vyrai, 12 moterų.

Grafystės laikinųjų palatose ir bendrabučiuose:

      674 vyrai, 15 moterų.
 

Iš šių skaičių matyti, kad vyrų, besinaudojančių labdaros institucijų paslaugomis, yra maždaug dešimt kartų daugiau negu moterų. Paaiškinimas veikiausiai tas, kad nedarbas moteris paliečia mažiau negu vyrus; be to, bet kuri išvaizdi moteris blogiausiu atveju gali prisišlieti prie kokio nors vyro. Valkatas tai pasmerkia amžinai viengungystei. Juk savaime suprantama, kad valkatai, neradusiam moterų savo aplinkoje, esančiosios aukščiau – net ir vos aukštėliau – yra tokios pat nepasiekiamos kaip mėnulis. Priežasčių aptarinėti neverta, bet aišku kaip dieną, kad moterys niekada ar beveik niekada nenusileidžia iki gerokai neturtingesnių už save vyrų. Taigi tą akimirką, kai išeina į kelią, valkata tampa viengungiu. Nelieka nė menkiausios vilties, kad jis susiras žmoną, meilužę ar šiaip kokią moterį, išskyrus – labai retai, kai įstengs sukrapštyti keletą šilingų, – prostitutę.

 

Padariniai akivaizdūs: ir homoseksualizmas, ir pasitaikantys prievartavimo atvejai. Bet svarbiausia kitkas – žmogus pradeda degraduoti žinodamas, kad niekas jo net nelaiko tinkamu vedyboms. Lytinis potraukis neperdedant yra pamatinis potraukis; nepatenkintas jis gali demoralizuoti kone taip pat, kaip ir fizinis alkis. Skurdas blogas ne tiek tuo, kad verčia žmogų kentėti, kiek tuo, kad naikina jį ir fiziškai, ir dvasiškai. Nėra jokios abejonės, kad lytinis badas spartina šį nykimo procesą. Atskirtas nuo visos moterų giminės, valkata jaučiasi sumenkintas iki luošio ar bepročio rango. Joks kitas pažeminimas nepadarytų tiek žalos vyro savigarbai.

 

Trečias didysis valkatos gyvenimo blogis yra priverstinis dykinėjimas. Mūsų įstatymų taip patvarkyta, kad valkata arba eina keliu, arba sėdi celėje, arba, protarpiais, guli ant žemės laukdamas, kol atsidarys laikinųjų palata. Akivaizdu, kad toks gyvenimas slegia, demoralizuoja, ypač menkiau išsilavinusį žmogų.

 

Būtų galima išvardyti dar daugybę smulkesnių blogybių – kad ir neatsiejamą tokio gyvenimo diskomfortą; derėtų neužmiršti, kad vidutinis valkata neturi drabužių pamainos, avi netinkamo dydžio batus ir ištisus mėnesius negauna prisėsti ant kėdės. Bet svarbiausia tai, kad valkatos kančios yra visiškai bergždžios. Jis gyvena neįtikėtinai atgrasų gyvenimą, nematydamas priešakyje jokio tikslo. Būtų sunku sugalvoti beprasmiškesnį užsiėmimą už vaikščiojimą nuo kalėjimo iki kalėjimo, aštuoniolika valandų per parą praleidžiant celėje ir kelyje. Anglijoje valkatų ne mažiau kaip keletas dešimčių tūkstančių. Kiekvieną dieną, vaikščiodami be jokios naudos, jie išeikvoja tiek kinetinės energijos, kad jos pakaktų suarti tūkstančius akrų žemės, nutiesti šimtus mylių kelių, pastatyti dešimtis namų. Kiekvieną dieną, spoksodami į celės sienas, jie visi drauge tuščiai praleidžia apie dešimtį metų. Kiekvienas iš jų atsieina šaliai ne mažiau kaip svarą per savaitę, nieko neduodamas mainais. Jie vaikšto ratais tarsi žaisdami begalines, iki gyvo kaulo įkyrėjusias gūžynes, kurios niekam nereikalingos ir kurių net nesistengiama padaryti kam nors reikalingomis. Įstatymai neleidžia šiam procesui liautis, o mes tiek esame prie jo įpratę, kad net nesistebime. Tačiau tai yra labai kvaila.

 

Pripažinę, kad valkatos gyvenimas bergždžias, turime paklausti, ar galima jį kaip nors pagerinti. Akivaizdu, kad įmanoma, pavyzdžiui, padaryti laikinųjų palatas tinkamesnes gyventi – kai kur tai ir daroma. Per pastaruosius metus kai kurios palatos pasikeitė – neatpažįstamai, bent jau pagal pasakojimus, – ir girdėti kalbos, kad tą patį reikėtų padaryti visur. Tačiau tai nekeičia problemos esmės. O problema yra tokia: kaip valkatą – atbukusį, pusgyvį bastūną – paversti save gerbiančiu žmogumi? Vien sąlygų pagerinimu to nepasieksi. Net jeigu laikinųjų palatos taptų ištaigingos (to niekada nebus), (2) valkatos gyvenimas vis tiek liktų beprasmis. Jis ir toliau būtų skurdžius, atkirstas nuo šeimyninio gyvenimo ir nieko neduodantis visuomenei. Jį reikia ištraukti iš skurdo, o tai galima padaryti tik radus jam darbą – ne triūsą dėl triūso, o tokį darbą, kuris jam duotų naudos. Šiuo metu beveik visose laikinųjų palatose valkatos apskritai nedirba jokio darbo. Kadaise už maistą jie privalėjo atidirbti skaldydami akmenis, bet tai baigėsi, kai jie priskaldė akmenų daugeliui metų į priekį, šitaip atimdami duoną iš akmenskaldžių. Dabar jie laikomi dyki, nes lyg ir nėra kuo juos užimti. Tačiau egzistuoja vienas gana paprastas būdas, kaip padaryti juos naudingus. Kiekviena prieglauda galėtų turėti nedidelį ūkį ar bent daržą, kur visi sveiki valkatos privalėtų atidirbti darbo dieną. Tokio ūkio ar daržo produktais būtų galima juos ir maitinti – netgi blogiausiu atveju tai būtų geriau už šlykščią duonos su margarinu ir arbatos dietą. Žinoma, laikinųjų palatos niekada savęs neišlaikys, bet galėtų tolokai pažengti ta kryptimi, ir ilgainiui mokesčių mokėtojams tai galbūt išeitų į naudą. Nereikia užmiršti, kad, esant dabartinei sistemai, valkatos yra gryniausia visuomenės našta, nes jie ne tik nedirba, bet ir minta tokiu maistu, kuris neišvengiamai palauš jų sveikatą; taigi sistema netenka ne tik pinigų, bet ir gyvybių. Vertėtų išbandyti kitokį variantą, kuris leistų valkatoms padoriai maitintis ir patiems užsiauginti bent dalį savo maisto.

 

Kas nors gali paprieštarauti, kad ūkis ir netgi daržas pražus prižiūrimas laikinų darbininkų. Tačiau nėra jokios rimtos priežasties, kodėl valkatoms leidžiama apsistoti palatoje tik vienai dienai; jie galėtų ten gyventi mėnesį ar net metus, jei tik turėtų ką dirbti. Nuolatinė valkatų kaita man atrodo dirbtinė. Dabar valkata išlaikomas iš vietinių mokesčių, todėl kiekviena prieglauda stengiasi nustumti jį kitai; iš čia taisyklė, kad jis gali nakvoti tik vieną naktį. Dar kartą per mėnesį atėjęs valkata baudžiamas – uždaromas savaitei, o kadangi tai beveik tas pat, kaip sėdėti kalėjime, jis, suprantama, stengiasi greitai į tą pačią vietą negrįžti. Bet jeigu prieglaudai jis reikštų darbo jėgą, o prieglauda jam reikštų gerą mitybą, būtų visiškai kitas reikalas. Prieglaudos pavirstų iš dalies save išlaikančiomis institucijomis, o valkatos, ilgesniam laikui apsigyvenę vienoje ar kitoje prieglaudoje, liautųsi buvę valkatomis. Tuomet jie veiktų ką nors naudinga, valgytų padorų maistą ir gyventų sėslų gyvenimą. Ilgainiui, jei planas gerai sektųsi, jie net atsikratytų skurdžių etiketės, galėtų vesti ir užimti garbingą vietą visuomenėje.

 

Ši idėja dar menkai išplėtota, jai nesunku rasti priekaištų. Tačiau šitaip būtų galima pagerinti valkatų padėtį, neužkraunant mokesčių mokėtojams naujos naštos. Šiaip ar taip, problemos sprendimas turėtų būti panašus į čia pasiūlytąjį. Nes atsakymas į klausimą, ką daryti su pusalkaniais ir dykais žmonėmis, peršasi savaime: leisti jiems patiems augintis sau maistą.

 

_________________________

(1) Čia skaičiai aiškiai per maži. Bet santykis turbūt teisingas. (Aut. past.)

(2) Teisybės dėlei reikia pridurti, kad pastaruoju metu keletas laikinųjų palatų smarkiai pagerėjo, bent jau miegoti jose pasidarė patogiau. Tačiau dauguma nepakito, o maistas visur koks buvo, toks ir liko. (Aut. past.)

 

 

George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 

 

Skaityti toliau