Aštuonių šilingų užteko trim dienom ir keturiom naktim. Po nemalonios patirties Waterloo Road (1) aš persikėliau ryčiau ir kitą naktį praleidau Pennyfields gatvėje. Tai buvo tipiški nakvynės namai, kokių Londone daugybė. Juose galėjo tilpti nuo penkiasdešimties iki šimto žmonių, juos prižiūrėjo „įgaliotinis“ – savininko įgaliotinis, nes nakvynės namai, duodantys nemenką pelną, priklauso turtingiems žmonėms. Kambariuose miegojo po penkiolika ar dvidešimt žmonių; lovos ten irgi buvo šaltos ir kietos, bet paklodės atrodė skalbtos ne seniau kaip prieš savaitę – vis šioks toks pagerėjimas. Lova kainavo devynis pensus arba šilingą (šilinginiame miegamajame lovas skyrė beveik dviejų, o ne vieno metro tarpas), pinigus reikėjo sumokėti iki septintos vakaro, kitaip turėjai kraustytis lauk.
Apačioje buvo bendra virtuvė su nemokamo kuro, puodų, arbatos padėklų ir kepimo šakučių atsargomis. Ten stovėjo dvi didelės klinkerio plytų krosnys, kūrenamos dieną ir naktį ištisus metus. Gyventojai pakaitomis turėjo kurstyti ugnį, šluoti virtuvę ir kloti lovas. Vieną iš senbuvių – išvaizdų, į vikingą panašų uosto kroviką vardu Steve [Styvas] – visi vadino „seniūnu“; jis būdavo visų ginčų arbitras ir ėjo neapmokamo tvarkdario pareigas.
Virtuvė man patiko. Ten, giliame žemalubiame rūsyje, buvo labai karšta, degančio kokso dūmai varė į snaudulį, o vienintelė šviesa sklido iš krosnių, skandindama patalpos kampus aksominiuose šešėliuose. Palubėje ant virvių karojo išskalbti skarmalai. Liepsnų nutvieksti vyrai, daugiausia uosto krovikai, su puodais rankose slankiojo aplink krosnis; kai kurie iš jų buvo visai nuogi, nes neseniai skalbėsi ir dabar laukė išdžiūstant drabužių. Vakarais čia buvo žaidžiama kortomis ir šaškėmis, dainuojamos dainos – dažniausiai „Esu vaikinas, nuskriaustas tėvų“ ir dar viena apie laivo sudužimą. Kartais vėlai vakare kas nors atsinešdavo kibirą pigiai pirktų sraigių ir vaišindavo jomis kitus. Visi dalindavosi maistu, pamaitinti neturintįjį darbo buvo savaime suprantamas dalykas. Vieną suvytusį, iš veido išėjusį, matyt, paskutines dienas gyvenantį žmogelį, apie kurį buvo sakoma: „Vargšas Brown, triskart daktarų pjautas ir nepapjautas“, nakvynės namų gyventojai valgydino reguliariai.
Du ar trys iš gyventojų buvo pensininkai. Kol jų nesutikau, net neįsivaizdavau, kad Anglijoje yra žmonių, gyvenančių vien iš senatvės pensijos, vos keleto šilingų per savaitę. Tie senukai neturėjo jokių kitų pajamų. Vienas iš jų buvo kalbus, ir aš paklausiau jo, kaip jis sugeba išgyventi. Jis paaiškino:
– Na, kasdien devynis pensus atiduodu už kipą – vadinasi, per savaitę penki šilingai ir trys pensai. Paskui trys pensai šeštadieniais nusiskusti – jau penki su puse šilingo. Paskui, žiūrėk, sykį per mėnesį reikia kirptis už šešis pensus – dar po pusantro per savaitę. Maistui ir rūkalams lieka keturi šilingai ir keturi pensai.
Apie kitokias išlaidas jis nė nesvajojo. Mito duona, margarinu ir arbata, į savaitės pabaigą – sausa duona ir arbata be pieno, o drabužius turbūt gaudavo iš labdaros. Atrodė patenkintas, lovą ir šilumą vertino labiau už maistą. Tačiau tai, kad, gaudamas dešimt šilingų per savaitę, leido pinigus skutimuisi – kelia pagarbą.
Kiauras dienas slankiojau gatvėmis, nusigaudamas iki Wapping rytuose ir iki Whitechapel vakaruose. Po Paryžiaus miestas atrodė keistai: čia buvo kur kas švariau, ramiau ir nuobodžiau. Trūko tramvajų žviegimo, skersgatvių triukšmo ir dvoko, ginkluotų vyrų žygiavimo aikštėse. Žmonės buvo geriau apsirengę, jų veidai mielesni, švelnesni ir vienodesni, be prancūzams būdingo nuožmaus individualumo ir pagiežos. Mačiau mažiau girtų, mažiau purvo, mažiau barnių, mažiau dykinėjimo. Ant visų kampų būriavosi vyrai, pusalkaniai, bet palaikantys gyvybę „arbata su dviem riekėm“, kurias kiekvienas londonietis kas dvi valandos perleidžia per pilvą. Pati miesto atmosfera atrodė ne tokia karštligiška kaip Paryžiuje. Tai buvo arbatinukų ir darbo biržų šalis, tuo tarpu Paryžius yra bistro ir prakaito spaudimo šalis.
Buvo įdomu stebėti minią. Rytų Londono moterys gražios (matyt, dėl maišyto kraujo), Limehouse rajone knibždėte knibžda rytiečių – kinų, bengalų jūrininkų, šilkines kaklaskares pardavinėjančių dravidų, netgi šiek tiek sikhų, nežinia kaip čia atsidūrusių. Čia vienur, čia kitur mačiau gatvės sueigas. Whitechapel rajone kažkoks žmogėnas, pasivadinęs Dainuojančiu evangelistu, siūlėsi išgelbėti nuo pragaro už šešių pensų mokestį. East India Dock Road vyko Gelbėjimo armijos pamaldos. Kristaus kariai giedojo „Ar čia yra tokių, kaip pasalūnas Judas?“ pagal „Ką daryt su pasigėrusiu jūreiviu?“ melodiją. Ant Tower kalvos du mormonai bandė kreiptis į minią. Susigrūdusieji aplink pakylą šūkavo ir trukdė jiems kalbėti. Kažkas dėjo juos į šuns dienas už poligamiją. Šlubas barzdočius, matyt, ateistas, vos išgirdęs žodį „Dievas“, pertraukinėjo juos piktais klausimais. Atsakymai skendo minios šurmulyje.
– Brangūs draugai, jei tik leistumėt mums užbaigti tai, ką norėjome pasakyti...! – Teisingai, tegul kalba. Baik ginčytis! – Na jau ne, tegul man atsako. Ar galit parodyti man Dievą? Kai parodysit, tada aš įtikėsiu. – Ei, užsičiaupk, nepertraukinėk jų! – Persitrauk pats! Sup... daugpačiai! – Na, daugpatystė nėra taip blogai. Mažiau sup... bobų dirbtų fabrikuose. – Brangūs draugai, jeigu leistumėt... – Ne, ne, neišsisukinėkit. Ar matėt Dievą? Ar lietėt jį? Ar spaudėt jam ranką? – Ei, baik ginčytis, velniai griebtų, baik ginčytis! – ir taip toliau, taip toliau. Pastovėjau dvidešimt minučių tikėdamasis ką nors išgirsti apie mormonus, bet toliau riksmų sueiga nenuėjo. Tokia daugumos gatvės sueigų lemtis.
Per minią prie Middlesex gatvės turgaus nevalyva, vargingai atrodanti moteris už rankos tempė kokių penkerių metų vaikigalį, vis kaišiodama jam į veidą skardinį trimitą. Vaikigalis spiegė.
– Džiaukis! – šaukė motina. – Kurių galų aš tave čia vedžiausi ir pirkau tą trimitą? Gal pasiilgai beržinės košės? Sakau tau, velnio išpera, džiaukis!
Iš trimito varvėjo seilių lašai. Motina su vaiku, abu rėkdami, dingo man iš akių. Po Paryžiaus tokie vaizdai atrodė labai keisti.
Kai paskutinį kartą nakvojau Pennyfields gatvės namuose, ten bjauriai susikoliojo du gyventojai. Vienas iš mano minėtų pensininkų, maždaug septyniasdešimties metų vyras, nuogas iki juosmens (jis tuo metu skalbė drabužius) koneveikė kresną kroviką, nugara parėmusį krosnį. Liepsnų šviesoje mačiau senioko veidą – jis vos neverkė iš sielvarto ir įniršio. Matyt, atsitiko kažkas labai rimta.
Krovikas: Užsikimšk, senas ..., kol aš tavęs nepriplojau!
Pensininkas: Tik pabandyk, tu ...! Aš trisdešimčia metų vyresnis, bet man dar užteks jėgų sukišt tave į myžalų kibirą!
Krovikas: Žiūrėk, kad nesukruščiau tavęs į šipulius, senas ...!
Tai truko kokias penkias minutes. Gyventojai nelaimingais veidais sėdėjo aplinkui, mėgindami nekreipti į juos dėmesio. Krovikas atrodė grėsmingai, bet seniokas juo toliau, juo labiau niršo. Atkišęs smakrą, jis vis pribėgdavo prie priešininko ir, šiaušdamasis kaip katinas, šnypštė šiam tiesiai į veidą. Šitaip jis bandė sukaupti drąsą smūgiui, bet taip ir nesiryžo smogti. Galiausiai jis pratrūko:
– Tu ..., štai kas tu, ... ...! Susikišk [tai] į purviną srėbtuvę ir pačiulpk, tu ...! ..........., sumalsiu tau snukį, nespėsi nė apsilaižyti. B.., štai kas esi, tu ... kekšės vaike. Supratai, tu ...? Štai ką aš apie tave galvoju, tu ..., tu ..., tu ..., tu JUODAS IŠPERA!
Po to jis susmuko ant suolo, susiėmė už galvos ir pravirko. Anas, matydamas nepalankų kitų nusiteikimą jo atžvilgiu, išėjo lauk.
Vėliau girdėjau, kaip Steve aiškino kivirčo priežastį. Pasirodo, jis kilo dėl maisto, verto gal vieno šilingo. Seniokas kažkaip prarado savo duonos bei margarino atsargas ir tris dienas turėjo misti vien tuo, kuo jį sušelps kiti. Krovikas, pats turintis darbą ir gerai besimaitinantis, iš jo pasityčiojo; tai ir tapo kibirkštimi.
Kai man liko vos vienas šilingas ir keturi pensai, aš perėjau nakvoti į nakvynės namus Bow Road, kur lova kainavo aštuonis pensus. Įėjimas ten buvo per kiemą, paskui siauru tarpusieniu į gilų tvankų rūsį, maždaug trijų iš trijų metrų dydžio. Šėlstančios ugnies šviesoje sėdėjo dešimt žmonių, daugiausia juodadarbiai. Nors jau buvo vidurnaktis, įgaliotinio sūnus, išblyškęs penkerių metų snarglys, dar žaidė ant nuomininkų kelių. Senas airis švilpavo aklai sniegenai, tupinčiai mažyčiame narvelyje. Ten buvo ir daugiau giesmininkų – smulkių paukštelių išblukusiomis plunksnomis, visą savo gyvenimą praleidusių po žeme. Tingėdami eiti į tualetą anapus kiemo, gyventojai šlapinosi tiesiai į ugnį. Sėdėdamas prie stalo pajutau apačioje kažką krutant; pažvelgęs žemyn pamačiau grindimis slenkančią juodų gyvių bangą; tai buvo juodieji tarakonai.
Miegamajame stovėjo šešios lovos; paklodės, pažymėtos dideliais užrašais „Pavogta iš Bow Road, Nr. ...“, gana šlykščiai dvokė. Gretimoje lovoje gulėjo labai senas žmogus, gatvės menininkas, itin keistai iškrypusiu stuburu, dėl kurio jo nugara tiek toli kyšojo iš lovos, kad būčiau lengvai galėjęs pasiekti ją ranka. Nugara buvo nuoga, išmarginta įmantriu purvo raštu, primenančiu marmurinį stalviršį. Vidury nakties vienas nuomininkas grįžo girtas ir privėmė ant grindų, netoli nuo mano lovos. Buvo čia ir blakių – ne tiek, kiek Paryžiuje, bet pakankamai, kad trukdytų miegoti. Žodžiu, vietelė buvo ne iš maloniųjų. Tačiau įgaliotinis ir jo žmona elgėsi draugiškai ir buvo pasirengę išvirti jums arbatos bet kuriuo dienos ar nakties metu.
______________
(1) Kurioziškas, bet plačiai žinomas faktas: blakės nepalyginamai labiau paplitusios Londono pietuose negu šiaurėje. Dėl kažkokios priežasties tik nedideli jų kiekiai kol kas yra persikėlę į kitą upės pusę. (Aut. past.)
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989.
