orwell        Mieliausias metas viešbutyje man būdavo, kai reikėdavo padėti padavėjui ketvirtajame aukšte. Mudu dirbdavome sandėliuke, su cafeterie susisiekiančiame liftu. Po rūsių ten buvo maloniai vėsu, darbas žmoniškas – blizginti sidabrą ir taures. Padavėjas Valenti buvo padorus vaikinas ir elgėsi su manimi kaip su lygiu, kai būdavome vieni, tik prie kitų kalbėdavo šiurkščiai – mat padavėjui nedera bičiuliuotis su plongeurais. Kartais, kai jam pasitaikydavo sėkminga diena, jis duodavo man penkis frankus. Simpatiškas jaunuolis, dvidešimt ketverių metų, bet pažiūrėti ne daugiau aštuoniolikos, Valenti, kaip ir dauguma padavėjų, mokėjo elgtis ir vilkėti drabužius. Su juodu fraku ir baltu kaklaryšiu, skaistaus veido ir glotniais kaštoniniais plaukais, jis buvo panašus į Etono auklėtinį; vis dėlto jam nuo dvylikos metų teko pačiam užsidirbti duoną ir kabarotis iš visiško skurdo. Jis buvo spėjęs nemažai patirti: be paso kirto Italijos sieną, iš vežimėlio pardavinėjo kaštonus šiauriniuose Paryžiaus bulvaruose, penkiasdešimt dienų sėdėjo Londono kalėjime už darbą be leidimo, turėjo meilės nuotykį su turtinga sene, viešbučio kliente, padovanojusia jam žiedą su briliantu, o paskui apkaltinusia tą žiedą pavogus. Man patikdavo su juo kalbėtis, kai atokvėpio valandėlėmis mudu rūkydavome prie lifto šachtos.

 

Blogoji diena būdavo, kai dirbdavau prie restorano. Man nereikėjo plauti lėkščių – jos buvo plaunamos virtuvėje, – tik kitus indus, įrankius ir stiklines, bet vis tiek susidarydavo trylikos valandų darbo diena, per kurią sutrindavau nuo trisdešimties iki keturiasdešimties mazgočių. Pasenę prancūzų metodai dvigubino darbo sąnaudas. Indų džiovykla čia buvo negirdėtas dalykas, nenaudojo jie ir muilo drožlių, vien tirštą skystą muilą, neputojantį kietame Paryžiaus vandenyje. Dirbau purvinoje pergrūstoje kamaraitėje prie pat restorano, kartu atstojančioje ir sandėliuką. Be plovimo, dar privalėjau atnešti padavėjams pavalgyti ir aptarnauti juos prie stalo; dauguma padavėjų buvo nepakenčiamai užgaulūs, tad ne sykį tekdavo kumščiais reikalauti elementaraus mandagumo. Kitomis savaitės dienomis čia dirbo moteris, ir jie paversdavo jos gyvenimą pragaru.

 

Būdavo smagu dairytis po apskretusią kamaraitę ir galvoti, kad tik dvigubos durys skiria mus nuo restorano salės. Ten, kur sėdi viešbučio svečiai, visokeriopos grožybės – nepriekaištingos staltiesės, vazos su gėlėmis, veidrodžiai, paauksuoti karnizai, tapyti angelai, o čia, vos už kelių metrų, mes savo šleikščioje purvynėje. Nes iš tikrųjų ten buvo šleikštu. Iki pat vakaro neturėdami laiko šluoti grindų, slidinėjome muilino vandens, salotų lapų, servetėlių ir sutrypto maisto košėje. Keliolika padavėjų sėdėdavo prie stalo nusimetę švarkus, atviromis prakaituotomis pažastimis, ir maišydavo mišraines, vis įmurkdydami nykštį į grietinės indą. Bjauriai dvokė prakaito ir maisto kvapų mišiniu. Spintelėse, už lėkščių kaugių, buvo prikaišiota padavėjų prisivogto, jau nekokios išvaizdos maisto atsargų. Turėjome tik dvi kriaukles ir nė vieno dubens prausimuisi, todėl padavėjams atrodė normalu praustis veidą vandeniu, kuriame skalaujami išplauti indai. Tačiau svečiai viso šito nematydavo. Prie durų į salę buvo patiestas kokosinis demblys, kabėjo veidrodis, ir padavėjas, stabtelėjęs pasigražinti, į salę įžengdavo nelyginant švarumo įsikūnijimas.

 

Verta pamatyti, kaip padavėjas žengia į restorano salę. Anapus durų jis staiga persimaino. Pakinta jo pečių linija, akimirksniu išnyksta visas purvas, skubėjimas ir irzlumas. Jis tarsi sklendžia kilimu, orus lyg šventikas. Pamenu maître d'hôtelio padėjėją, ūmaus būdo italą, stabtelėjusį priešais duris išbarti naujoko, sudaužiusio vyno butelį. Purtydamas virš galvos kumštį, jis šaukė (laimė, durys neblogai slopino garsą):

 

Tu me fais chier. (1) Turbūt laikai save padavėju, kalės vaike? Atsirado mat padavėjas! Tu netiktum net plauti grindis tame viešnamyje, kur dirba tavo motina. Maquereau!

 

Pritrūkęs žodžių, jis pasisuko į duris ir, jau jas verdamas, paleido italų mėgstamą įžeidimą – garsiai nusiperdė.

 

Po to jis žengė pro duris ir grakščiai it gulbė nuplaukė restorano sale su patiekalu rankoje, o po dešimties sekundžių jau pagarbiai lenkėsi klientui. Matydamas, kaip jis lankstosi, kaip šypsosi ta malonia dresuoto padavėjo šypsena, negalėjai susilaikyti nepagalvojęs, kad, aptarnaujamas šitokio aristokrato, klientas buvo įmintas į purvą.

 

Plauti indus man buvo itin nemalonus darbas – nesunkus, bet nuobodus ir neapsakomai kvailas. Baisu pagalvoti, kad kai kurie žmonės dešimtmečius praleidžia tai darydami. Moteriai, kurią aš pakeisdavau, buvo beveik šešiasdešimt metų, ji stovėjo prie kriauklės trylika valandų per dieną, šešias dienas per savaitę ištisus metus; be to, su ja siaubingai elgėsi padavėjai. Ji sakėsi kadaise buvusi aktorė – iš tikrųjų, manyčiau, prostitutė; dauguma prostitučių baigia gyvenimą valytojomis. Buvo keista matyti, kad ji, nepaisydama savo amžiaus ir užsiėmimo, vis dar dėvi ryškų blondinės peruką, tamsina akis ir dažosi lyg dvidešimtmetė. Matyt, netgi septyniasdešimt aštuonių valandų darbo savaitė neišsunkia iš žmogaus visų gyvybinių jėgų.

 

______________

(1) Tu mane užknisai (pranc.).

 

 

George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 

 

Skaityti toliau