Beveik visą laiką partija veikė nelegaliai, jai pavyko legalizuotis tik 1926 m. antrojoje pusėje. Nepaisant to, 1923–1926 m. legaliai veikė jos įkurta jaunimo organizacija „Draugas“. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija leido laikraščius „Kovos vėliava“ (1918-1919 m.), „Draugas“ (1920-1924; 1926 m.), „Kovos kelias“ (1926 m.), „Socialistas liaudininkas“ (1926 m.). 1927 m. balandžio mėn. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija persitvarkė į Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungą.

1918 metų žiemos pradžioje revoliucinių socialistų-liaudininkų partijos veikla buvo itin pastebima ir Vilniuje, ir didesnėje Lietuvos dalyje. Būdama griežtoje opozicijoje V. Kapsuko bei Z. Angariečio vadovaujamai bolševikų („didžiumiečių“) partijai, kuri pasisakė už Lietuvos prijungimą prie sovietinės Rusijos, LRSLP stojo į politinę kovą ir prieš naujai išrinktą tautinę Lietuvos Tarybą, tuo metu pasisakančią už Lietuvą kaip Vokietijos protektoratą. Taigi 1918-1919 m. revoliuciniai socialistai bene vieninteliai pasisakė už tikrą Lietuvos žmonių laisvę ir nepriklausomybę, kuri nebūtų susieta su jokiomis užsienio jėgomis. Didžiausią pasisekimą LRSLP turėjo šiaurinėje Lietuvos dalyje, kurioje buvo visiškai perėmusi vietos savivaldą, ignoravo centrinę valdžią ir tvarkėsi visiškai autonomiškai. Deja, netrukus labai sustiprėjo centralizuotos tautinės valdžios šalininkai, tad LRSLP įtvirtinta savivalda buvo sunaikinta.

1918-1919 m. išėjo keturi laikraščio „Kovos vėliava“ numeriai. Deja, pirmasis šio laikraščio numeris greičiausiai neišliko – jo nėra jokiuose Lietuvos archyvuose. Tačiau ir iš likusių trijų numerių galima susidaryti bendrą vaizdą, kaip Lietuvos revoliuciniai socialistai kovojo prieš Rusijos bolševikų-komisarų norą vietoj darbo žmo­nių Tarybų valdžios Lietuvoje įvesti komisarų patvaldišką biurokratinę tvarką ir prieš kaizeriui parsidavusią Lietuvos Tary­bą, norinčią „amžinais“ ryšiais prijungti Lietuvą prie Vokietijos.

Lietuvos darbo žmonės vieni tegali savo šalies likimą rišti – visuomet ir visur skelbėme mes, revoliuciniai socialistai-liaudininkai. Ir šiandiena, kuomet iš visų pusių ir priešai, ir draugai nori užmesti Lietuvos darbo žmo­nėms savąją valią – mes vėl tą mūsų obalsį kartojame. Mes vėl iškeliame mūsų raudonąją vėlia­vą, ant kurios yra parašytas pamatinis visų tikrųjų socialistų reikalavimas: „Laisvas darbo žmonių apsisprendimas!“

Šitąją darbo žmonių teisę mes, Lietuvos revoliuciniai socialistai-liaudininkai, gynėme Brastos taikos gėdingose dienose, kuomet vokiečių imperialistai-plėšikai, pasinaudoję Ru­sijos didžiumiečių-komisarų išgąsčiu, su­kaustė darbo Lietuvą į geležinius kapitalo re­težius, o parsidavusi kaizeriui Lietuvos Tary­ba už darbo žmonių pečių vedė derybas su atėjūnais engėjais, kad su jų durtuvų pagelba pavergtų darbininkų ir darbo ūkininkų klasę.

Šiandiena mes skelbiame visam pasauliui, kad visa mūsų pajėga, visais būdais kovosime už Lietuvos darbo žmonių laisvę. Mes kovojome ir kovosime už tai, kad visa valdžia prigulėtų Lietuvos darbo žmonių Taryboms, jų pačių išrinktoms, kad jie patys, niekieno nevaržomi įvestų Lietuvoje so­cialistinę tvarką, kad visos žemės, visi krašto turtai pereitų į jų rankas ir būtų teisingai jų pačių paskirstyti.

Mes kovosime prieš Lietuvos Tarybos išdavikų pastangas anglų-fransų kariuomenės ginkluotąja spėka priversti Lietuvos darbo žmones ir toliau buržuazijai, dvarininkams ir kunigams vergauti. Mes stosime prieš Rusijos bolševikų-komisarų norą vietoj darbo žmo­nių Tarybų valdžios Lietuvoje įvesti komisarų patvaldišką biurokratinę tvarką.

Nors ir didžiumiečiai žodžiais stovi už darbo žmonių tarybas, bet mes negalime leisti, kad darbo Lietuvą valdytų paskirti Petrapilio ir Maskvos gubernatoriai-komisarai.

Mes primename tiems, kurie vadino save socialistais, kad jie pamiršo ir pamynė po ko­jomis Didžiosios Spalio Revoliucijos paskelbtąją tautų teisių deklaraciją. Maskvos-Petrapilio bolševikų diktatoriai tegu ir nesirūpina organizuoti „Vakarų komu­nos“, ir sekant caro valdžios pėdomis, rengti naują Lietuvos užkariavimą ir raudonarmiečių okupaciją. Jie, susitarę su imperialistais, stojo ant slidaus imperialistų kelio ir sute­pė raudonąją revoliucijos vėliavą.

Lietuvos darbo žmonėms nėra reikalingi draugai, kurie, aukštais obalsiais prisidengdami, neša jiems kardą ir ugnį. Patys Lietuvos darbininkai, bežemiai ir mažažemiai ūkininkai numes nuo savo sprando buržuazijos ir dvarininkų jungą ir sudarys laisvąją Lietuvos Socialistinę Darbo Respu­bliką. Visiems gi besiveržiantiems į Lietuvą, jie pasakys: „Šalin rankas!“

Vilnius, 1918 m. gruodžio 21 d.

Kovos vėliava. Darbininkų, bežemių ir mažažemių ūkininkų laikraštis. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partijos organas Nr. 2. 1918 m. gruodžio 21 d, Vilnius.

Neprašyti globėjai

Tuo laiku, kuomet Lietuvos darbo žmonės nešė sunkų karo jungą, kentėjo žandarų priespaudą ir negalėjo liuosai reikšti savo valios, įsikūrė taip vadinamoji Lietuvos Taryba. Ji susidarė laiminant kruvinam kaizeriui Vilgelmui. Vokiečių imperia­listai turėjo Lietuvoje vieninteli tikslą – apiplėšti ir pavergti Lietuvos darbo žmones. Bet atvirai prieš pasaulį jie negalėjo pasirodyti su savo tik­salais. Vilgelmo tarnams svarbu buvo pridengi ti­kruosius savo norus apgaulinga skraiste. Reikėjo sutverti kreivą Lietuvos gyventojų atstovybę, kuri būtų pa­klusni Berlyno valdovams. Jos pašaukimas buvo parodyti pasauliui, kad Lietuva pati savo likimą sprendžia, kuomet iš tikrųjų Vilgelmas vykino savo užgrobimo tikslus, nepripažindamas jokio apsispren­dimo. Tokia Lietuvos Tarybos atsiradimo prasmė.

Taryboje susitelkė visi tie, kurie nejautė atsa­komybės už savo veikimą prieš plačiuosius Lietuvos darbo sluoksnius. Kiekvienam aišku, kad ti­kras darbo žmonių atstovas negali dalyvauti dar­bininkų ir darbo ūkininkų atstovybės falsifikavime bei jų valios iškreipime. Taryboje susuko sau gultą visokie nusigyvenę „socialistai“ ir „demokratai“, visokie pažangininkai ir santarininkai, kurie visuomet buvo menka saujelė ir kurie neturėjo ir ne­turės nieko bendra su plačiaisiais Lietuvos darbo sluoksniais.

Tarybininkų darbai užtektinai žinomi. Bet kad geriau pažinus tuos Lietuvos „nepriklausomybės“ karžygius, reikia žvilgterėti kiek atgal. Kanaunin­kas Alšauskis, Martynas Yčas ir jų kompanionai – tai seni mūsų pažįstami. Ne kas kitas, kaip kun. Alšauskis buvo didžiausias rusų žandarmerijos bičiulis; ne kas kitas, kaip kun. Dambrauskis viešai skelbė savo raštuose, kad lietuviai yra rusų caro kampininkai ir tokiais visuomet turi palikti; kas kitas, kaip kun. Laukaitis gyrėsi iš Dūmos sakyklos, kad jie (suprask: Lietuvos kunigai) pa­dėjo caro budeliams 1905-1906 metais malšinti „kramolą“, t. y. Lietuvos darbo žmones; ne kas kitas, kaip Martynas Yčas lauke Lietuvai išgelbėjimo iš caro Nikalojaus rankų, laimino jų ginklą ir lietuvių vardu prižadėjo, kad lietuviai eis į karą, kaipo į šventą karą. Visi tie asmenys yra dabar arba Lie­tuvos „ministeriai“ arba „pasiuntiniai“, arba ki­taip „kovoja“ už Lietuvos laisvę: garbina Tarybą ir renka jai pasitikėjimo rastus.

Panašių asmenų darbai negalėjo pasidaryti kitoniški, kuomet jie susėdo Taryboje. Tiesa, dabar jie nebevadina savęs caro kampininkais, jie pasis­kelbė kovotojais už „laisvą, nepriklausomą Lietuvą“, bet mes žinome, kaip jie kovojo. Jie slankiojo po Vilgelmo tarnų priemenes ir maldavo Vilgelmo ma­lonės. Jų prašymas buvo išpildytas. Po to, kaip jie prižadėjo prijungti Lietuvą prie Vokietijos „amži­nais“ ryšiais ir padaryti jos pardavimo sutartis (konvencijas), Vilgelmas paskelbė popierinę Lietuvos nepriklausomybę. Jie džiaugusi ta nepriklauso­mybe ir dargi pasikvietė Lietuvai karalių. Tikrieji kovotojai už Lietuvos laisvę gerai jautė, ką reiš­kia tokia nepriklausomybe; nepriklausomais parodė Vilgelmo žandarai ir jų sėbrai kunigai, kurie buvo pasiryžę apsiausti juodais klerikalizmo spar­nais visą viešąjį gyvenimą ir išdavinėjo policijai visus tuos, kas drįso prieštarauti klebonui.

Bet griuvo klerikalizmo ir buržuazijos rams­čiai – pirma Nikalojaus, o paskui Vilgelmo sostas. Nebėra nei rusu, nei vokiečių žandarmerijos, o sa­vosios jie neįstengia sudaryti – per daug jau jie pasirodė negabūs ir atitolę nuo tikrojo Lietuvos pa­mato – darbo žmonių. Ir štai jie sumanė paieškoti sau ramsčio pas anglų, fransų bei amerikiečių imperialistus ir paremti „laisvą, nepriklausomą Lietuvą“ jeigu ne Vilgelmo, tai sąjungininkų dur­tuvais. Ką tai reiškia?

Lietuvos darbininkai ir darbo ūkininkai gerai pažino, kas tai yra okupacija (krašto užėmimas). Geležinis režimas ir rekvizicijos, arba, paprastai kalbant, priespauda ir plėšimas – tokie yra vaisiai, kuriuos neša kiekviena okupacija. Mūsų darbinin­kai, bežemiai ir mažažemiai ūkininkai per trejus engimo ir bado metus užtektinai pažino okupaci­jos jungą ir mokės teisingai įkainuoti naują tarybininkų žygį.

Bet kvietimas iš svetur kariuomenės reiškia ne tik okupaciją su visais jos baisumais. Tai dar vienas prirodymas, kad tarybininkai nepasitiki pla­čiaisiais Lietuvos sluoksniais, kad jie stato savo politiką ne ant Lietuvos darbo žmonių pasitikėji­mo, kurio jie neturi vilties įgyti, bet ant ginkluo­tos pajėgos išsvetur, nukreiptos prieš savuosius žmones. Lenkijos, Ukrainos ir kitų šalių politikai gerai ar blogai bando pasiremti ant savo krašto pajėgų, bet mūsų Tarybos kelias eina pro Vilgelmą, Urachą, caro generolą Kondratavičių irsąjunginin­kų durtuvus. Taip tatai kovojama už „laisvą, nepriklausomą Lietuvą“. Bet tegu žino visi nepra­šyti Lietuvos darbo žmonių globėjai, kad ant svetimo durtuvo jie nepasėdės. Aklos pajėgos gadynė praėjo. Visi, kas bando ir bandys pastatyti naują Lietuvos gyvenimą prieš jos darbo žmonių valią, bus nušluoti nuo gyvenimo paviršiaus.

Kovos vėliava. Darbininkų, bežemių ir mažažemių ūkininkų laikraštis. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partijos organas Nr. 2. 1918 m. gruodžio 21 d, Vilnius.

Iš partijos gyvenimo

Skuodas (Sedos apsk.). Dar prieš karą ir karo metu čionai veikė socialistinės pakraipos „Jaunimo kuopos“. Kilus Rusijoj revoliucijai, buvo stro­piai sekama revoliucinio judėjimo eiga. Bet ne­sant nors kokio galimumo laisvai susisiekti su re­voliucine Rusija, buvo sunku nusistatyti aiškias pa­žiūras į beprasidedantį revoliucinį judėjimą. Tik grįžus draugams iš Rusijos ir pasiaiškinus pasaulinį politinį stovį, mums tapo aišku, kad darbo žmonių laimėjimui yra tik vienas veikimo kelias, tai tas, kūrino eina L. R. S.-L. P. Tvėrėsi partinės organizacijos. Nežiūrint į didžiausią iš okupacinės valdžios ir mūsiškių juodųjų persekiojimą, organizacijos augo ir matėsi, kad truks vergovės rete­žiai, visą vietos gyvenimo eigą paims į savo ran­kas mūsų partijos organizacijos. Kilus Vokietijoj revoliucijai ir tuojaus pasitraukus iš čionai vo­kiečiams, susitvėrė mūsų iniciatyva Darbininkų ir Darbo Ūkininkų Taryba, kurioje vadovauja mūsų partijos nariai, ir revoliuciniu būdu visą vietos valdžią paėmė į savo rankas.

Skuodo organizacijos rezoliucija: „Atsižvel­gus į dabartinį momentą, kuomet aiškiai re­gimas pasaulyje kapitalistų ir dvarininkų viešpatavimo galas, kuomet visur suvarginta demokratija su darbininkais ima viršų ir ke­lia raudonąsias vėliavas, mes, Skuodo revoliu­ciniai socialistai liaudininkai kartu su Lietuvos socialdemokratais, lapkričio 13 d. 1918 m. pirmi visoje apylinkėje, padarę skaitlingą manifestaciją, paėmėme Skuode valdžią ir iškėlėm raudonąją revoliucijos vėliavą.

Dabartinę Lietuvos (Tautos) Tarybą, kai­po apsišmeižusią pragaištingais Lietuvai savo darbais (noras surišti Lietuvą amžinais ry­šiais su Vokietija, nutarimas paskelbti Lietu­vą monarchija, parinkimas Lietuvai karaliaus ir t.t.), mes nepripažįstam ir reikalaujam jos parinkimo. Norėdami patarnauti oentralinei Lietuvos valdžiai, jei ji organizuojasi iš darbo žmonių partijų, siunčiame savo atstovą, kuris 3000 Skuodo apylinkės žmonių vardu galės žymiai paremti darbo žmonių centralinę valdžią.“

Kovos vėliava. Darbininkų, bežemių ir mažažemių ūkininkų laikraštis. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partijos organas Nr. 2. 1918 m. gruodžio 21 d, Vilnius.

Lietuvos sodžiaus, Lietuvos miestelio visuo­meninis gyvenimas verda. Ir nevirti jis negali. Buvo vokiečiai – buvo jų „tvarka“. Visa gauja atėjūnų valdininkų, kariniu ir neka­rinių – atėjo ir apmetė išilgai skersai visą kraštą savo voratinkliu. Vietų darbininkai ir darbo ūkininkai buvo bebalsėmis musėmis tų vorų rankose. Ką tie vorai norėjo, tą darė. Kiek jų pilvai tempėsi – tiek jie čiulpė darbo Lietuvą.

Vokietijos revoliucija ištraukė vokiečių minias iš karo. Kareiviai pasipylė namon. Jų grįžimas praplėšė ne vienoje vietoje „tobulą“ voratinklį. Ir, žinoma, kuomet traukiasi karei­viai – traukiasi ir tie valdininkai-vorai. Jau daugelyje vietų jųjų nėra. Kitur jie išeina arba rengiasi išeiti.

Ir visai dėl to suprantama, kad dabar mū­sų krašte karšta darbymetė. Išeinant trejetos metų engėjams, kas gali, tas kimba tvarkyti viešojo gyvenimo. Ir klerikalai, ir pirmeiviai, ir socialistai skubina savo mintims rasti kuo platesnes dirvos. Ir patys darbo žmonės, ir jų piktieji priešai –kunigai, turtininkai, socialpatriotai rūpinasi kuo giliau ir kuo plačiau įleisti šaknų. Šitame darbe girdime iš šalies šauksmo dirbti bendrai, dirbti visų naudai, dirbti susitarus.

Mes žinome – težino ir priešai, vis tiek, so­cialistai ar ne socialistai, kad jokio bendro darbo nėra ir būti negali ten, kame vienas sotus, o antras alkanas, kame vienas žemės perdaug turi, o antras bernauja, kame vieni rengia steigiamuosius surinkimus, o antri gina revoliucines Tarybas. Tėra dvi jėgos: tie, kurie dirba ir tik savo darbu minta, ir tie, kurie visai ne­dirba arba maža bedirba ir svetimu darbu pe­nisi. Mes remiamės pirmąja jėga. O antrąją „jėgą“ statome prieš save. Su ja žinome tiktai kovoti ir kovoti lig jos galo.

Ir dėlto šiandien, kuomet vokiečiai trau­kiasi, kuomet Lietuvos apuokų ir vorų „Tary­ba“ stengiasi lįsti į darbo minias, kuomet didžiumiečiai nutarė Lietuvos dalį – Kauno, Vil­niaus ir Gardino gub. – nepasiklausius Lietu­vos darbo žmonių, prijungti prie Rusijos, – mes turime įtempti visas savo jėgas.

Mūsų uždavinys – griežtai visur atsitverti ne tik nuo buržuazijos, bet ir nuo liaudininkų-demokratų ir socialdemokratų, kurie buržuazijos skverno laikėsi ir laikosi. Jokios kalbos, jokių reikalų su jais. Jie yra girnų akmuo, rišamas darbo žmonėms ant kaklo. Gi su didžiumiečiais mes tegalime eiti išvien tiek, kiek jie su savo nukrypusią dešinėn politika mums, So­cialiai Revoliucijai ir Lietuvos Socialistinei Darbo Respublikai nepastoja kelio.

Šitaip atsirubežiavę ir nebijodami didelio ateities darbo, turime drąsiai kurti miesteliuose ir valsčiuose Darbininkų ir Darbo Ūkininkų Tarybas. Visokius parapinius ir neparapinius komitetus, visas kitokias valsčių, apskričių ta­rybas, kur visi dalyvauja, reikia skelbti bevei­dėmis, kontrrevoliucinėmis, kenksmingomis. Šioms įstaigoms priešpastatome tik darbo kla­sės Tarybas, šias įstaigas stengiamės kuo greičiausiai pašalinti.

Taip elgdamiesi mes padarysime tai, kas reikia padaryti. Mes perskelsime sodžių. Vie­noje pusėje su organizuosime visas tikrąsias darbo jėgas, antroje pusėje paliksime darbo visuomenės dėles-išnaudotojus. Ir tada, išėjus vokiečių vorams, lietuviš­kieji vorai – kunigai, stambieji ūkininkai, dva­rininkai ir jų visokio plauko tarnai – neįstengs spęsti savo voratinklių. Darbininkai ir darbo ūkininkai tada savo broliška vienybe iššluos tuos vorus, senosios tvarkos ir senųjų šeimininkų įveistus. Darbininkų ir Darbo Ūkininkų Tarybos tada užkirs kelią darbo žmonių priešų sauva­lei, naudojimui ir priespaudai. Darbininkų ir Darbo Ūkininkų Tarybos tada paskelbs darbo žmonių diktatūrą; valdžią. teises, žeme ir visus tartus, prigulinčius tik darbo klasei.

Šitą savo darbą dirbkime priešų pykčiui karštoje darbymetėje. Tą drąsiai darykime.

Kovos vėliava. Darbininkų, bežemių ir mažažemių ūkininkų laikraštis. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partijos organas Nr. 3. 1918 m. gruodžio 25 d, Vilnius.

Mirbacho raudotojai. Komunistai bolševikai vis dar apgailestau­ja Mirbachą. Z. Angarietis (žiūr. „Komuni­stas“, Nr. l), aprašinėdamas įvairias partijas, neužmiršta nei revoliucinių socialistų-liaudininkų bei kairiųjų soc.-rev. Kad juos „su dumblais sumaišius“, Z. A. kaltina, kam jie Mirbachą užmušę. Taip, kairieji s.-r. užmušė revoliucijos budelį Mirbachą, jie užmušė ir budelį Eichgorną. Ir ką gi? Už Eichgorno užmušimą tokie pat budeliai vokiečių impe­rialistai korė ir šaudė kairiuosius soc.-rev. Už Mirbacho užmušimą bolševikai sušaudė daugiau 200 kairiųjų socialistų revoliucionie­rių, nuteisė pasodinti kalėjiman ir katorgos darbams visus kairiųjų soc.-rev. vadus ir iki šiol uoliai persekioja kairiųjų soc.-rev. partiją.

Provokatoriai. Lietuvos klerikalai savo politikoje griebiasi caro ochrankos priemonių: kuomet juodašimčiai rengdavo žydų skerdynes, jie platindavo visokius nebūtus daiktus, būk žydai vartoja krikščionių kraują ir t.t. ir tokiu būdu kiršindavo prieš juos tamsias minias. Taip šių laikų mūsų juodašimčiai, negalėdami tiesiu keliu pakenkti savo priešinin­kams, griebiasi bjauriausio šmeižto. Klerikalų organe „Laisvojoje Lietuvoje“, Nr. 6, skaitome: „Kumelionių kaime apvogė ūkininką Marazą. Pasirodo, jog vagys buvo tie žmonės, kurie lipino revoliucinių soc.-liaudininkų proklamacijas“. Tokia šlykščia provokacija klerikalai mano pakenkti mūsų partijai. Klystate, nabagai! Lietu­vos darbo žmonės gerai pažįsta jus ir žino visus jūsų juodašimtiškus darbus, ir į tokius jūsų šmeiž­tus atsakys dar labiau stiprindami Lietuvos Revo­liucinių Sooialistų-Liaudininkų Partijos eiles ir griežtai kovodami su darbo žmonių reikalu išda­vikais.

Kovos vėliava. Darbininkų, bežemių ir mažažemių ūkininkų laikraštis. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partijos organas Nr. 3. 1918 m. gruodžio 25 d, Vilnius.

Vilnius, pirmas pasirodymas.Po ilgų metų priespaudos ir merdėjimo Vilniaus darbinin­kai apreiškė savo valią. Gruodžio 16 d. pa­skelbtas visuotinis streikas. Tūkstantinės mi­nios, nešinos raudonomis vėliavomis, išėjo į gatvę. Tai buvo galingas protestas prieš savosios ir svetimosios buržuazijos pastan­gas engti ir toliau darbo žmones, kuomet gretimose šalyse, Rusijoje ir Vokietijoje, jau viešpatauja revoliucija.

Streikas ir demonstracija įvyko Vilniaus Darbininkų Tarybos iniciatyva. Tiesioginiai protestai buvo nukreipti prieš okupacinės valdžios žiaurumus, kurie varžo revoliucinį judėjimą. Šitas protestas išsiliejo į galingą revoliucinių jėgų parodą.

Apie 12 val. į Lukiškio plecių pradėjo plaukti demonstrantų minios. Netrukus buvo pilnintelis visas plecius. Prieš demonstraciją padarytas mitingas. Iš kelių sakyklų kalbėjo atstovai socialistinių partijų: revoliucinių socialistų-liaudininkų, kairiųjų socialistų-revo­liucionierių, komunistų ir kt. Minia klausėsi atidžiai ir tik stipresnėse kalbų vietose reiš­kė triukšmingo pritarimo.

Po mitingo demonstrantai, dainuodami revoliucijos dainas, pasileido Jurgio gatve. Apie 20 raudonų vėliavų puošė ilgiausią de­monstrantų procesiją. Mūsų vėliava su para­šu vienoje pusėje „Kovote teiškovosi tu sa­vąją teisę!“, „Lietuvos Revoliucinių Socialistų-Liaudininkų Partija“ ir antroj pusėj – „Tegy­vuoja Socialinė Revoliucija“. Matėsi daug pa­rašų žydų ir lenkų kalbomis.

Iš Jurgio gatvės demonstracija pasuko Vilniaus gatve ir nuėjo stoties linkui. Pra­einant pro Tarybą, girdėjosi nuolat šauksmai: „Šalin Tarybą!“, „Šalin išdavikus!“ Nuo stoties demonstrantai grįžo per visą miestą atgal.

Demonstracija puikiai pasisekė ir pakėlė revoliucinį ūpą visų, kas geidžia geresnes ateities.

Kaunas. Kaune įvyko darbininkų demon­stracija, kuri buvo vokiečių kareivių išvaikyta. Kuomet Darbo Žmonių Tarybos atstovai pa­reiškė vokiečių valdžiai dėlei to protestą, šie pasakė, jie pripažįstą visokias laisves, taigi ir demonstracijų, bet tik reikalinga, kad apie panašius dalykus būtų iš anksto pranešta vo­kiečių valdžiai, nes jiems vien tvarka rūpinti.

Seinai. Šis miestas – tai Lietuvos klerika­lizmo šaltinis. Užtat ir apylinkėj klerikalų įtaka labai didelė. Žmonės suvadžioti vis dar tebeklauso įvairių bur. žandarų sėbrų ir duo­da jiems save išnaudoti. Ir tvarkymasis čia eina pagal tikriausią L. V. Tarybos receptą: organizuotas parapijos komitetas ir jo pirmi­ninku išrinktas taipgi atitinkamas tam recep­tui visiems gerai žinomas kun. Liaukaitis. O tik reikalinga čia partinių jėgų ir paro­džius žmonėms tikrą išsiliuosavimo kelią – kelią į socializmą, galima būtų rasti daug šalininkų, nes čia daugiausiai darbo žmonės – bežemiai ir mažažemiai.

Kovos vėliava. Darbininkų, bežemių ir mažažemių ūkininkų laikraštis. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partijos organas Nr. 3. 1918 m. gruodžio 25 d, Vilnius.

Paskutinės žinios

Vilnius. Gruodžio 22 dieną įvyko antras Dar­bininkų Tarybos posėdis. Revoliucinių socialistų- liaudininkų frakcijos vardu dr. Januškevičius įnešė paklausimą dėlei pasiskelbusios „Komuniste“ „Lai­kinosios Revoliucinės Lietuvos valdžios“: tam tikra asmenų grupė, niekieno nerinkta, be žinios ir suti­kimo D. Tarybos, pasiskelbė save „Lietuvos val­džia“ ir pretenduoja vadintis „darbininkų ir var­gingesniųjų valstiečių valdžia“. Tatai jau nėra darbo žmonių Tarybų valdžia, bet pastanga užgriebimo keliu įvesti vienos partijos diktatūrą. Darbininką Taryba tuo klausimu priėmė rezoliuciją, pasmerkiančią panašius žingsnius, mindančius suverenią darbo žmonių Tarybų valią. Antras svarbus Darbininkų Tarybos svarstytas klausimas – tai Tarybos atstovų areštavimas. Sutarta griežtai pareikalauti iš vokiečių valdžios draugus paliuosuoti. Iki jie nebus paliuosuoti, paskelbti visuotiną streiką ir neturėti su vokiečių Soldatennratu jokių ryšių.

Kovos vėliava. Darbininkų, bežemių ir mažažemių ūkininkų laikraštis. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partijos organas Nr. 3. 1918 m. gruodžio 25 d, Vilnius.

Tuo laiku, kuomet Vilniuj susitvėrė Darbininkų Atstovų Taryba, kuomet revoliuciniai darbo ūkininkai daugelyje vietų jau turi savo Tarybas, iš Maskvos paskirta Lietuvai „val­džia“. Komunistų saujelei užteko drąsos pasi­vadinti Lietuvos darbininkų ir darbo ūkininkų valdžia.

Kas jiems davė teisę šventvagiškai kalbėti Lietuvos darbo minių vardu? Kokie dar­bininkai, bežemiai ir mažažemiai ūkininkai rinko pasivadinusią save „darbininkų ir dar­bo ūkininkų valdžią“? Jos niekas nerinko, niekas jai nedavė teisės kalbėti Lietuvos darbininkų ir darbo ūkininkų vardu. Šita „valdžia“ kilusi iš Maskvos. Bolše­vikų komisarai, kaip anų laikų valdovai, siunčia juos Lietuvon kaip kokius gubernatorius. Šitą „valdžią“ sudaro bolševikų valdinin­kai – lietuvių ir žydų reikalų komisarai bei ją pagalbininkai. Jų nerinko dargi tie: Lietuvos darbininkai ir darbo ūkininkai, kurie gyveno Rusijoje. Lietuvos valdyti jie eina su raudonąja armija.

Sunku sau įsivaizdinti didesnį pasityčio­jimą iš Lietuvos darbo žmonių valios ir jų teisių. Komisarai, matyti, užmiršo, kad Rusi­jos darbo žmonės antrame Tarybų suvažiavi­me pripažino tautoms apsisprendimo teisę. Kur tautų teisių deklaracija, kurią paskelbė didžioji Spalių Revoliucija? Nejaugi tai buvo tuščias ir melagingus žodis?

Vadinanti save socialistine valdžia priėjo iki šovinizmo. Juk ir rusų šovinistai laikė Lietuvą Rusijos dalim. Jie prislėgė Lietuvoj visą viešąjį gyvenimą ir pavedė šalį neapkenčiamų valdininkų globai. Žinoma, jiems ir galvon negalėjo ateiti Lietuvos darbo žmonių apsisprendimas.

Tuo keliu eina, matyti, ir dabartinė Ru­sijos valdžia. Maskvos bei Petrapilio komisarui nieko nesiklausdami riša Lietuvos darbo žmonių likimą. Besitaikydami Brastoje su vokiečių imperialistais, jie kartą jau buvo pavedę Lietuvos darbininkų ir darbo ūkininkų reika­lus spręsti Vilgelmo tarnams. Tuomet jie atsisakė nuo Lietuvos darbo žmonių. Tuomet jie lygo darbo Lietuvos likimą, gi dabar sie­kia jos valią pavergti.

Lietuvos darbininkai ir revoliuciniai ūki­ninkai, tverdami savo Tarybas, tuo pačiu pa­sako, kad visą valdžią jie ima į savo rankas, kad Tarybos – tai jų valios reiškėjos. Savo likimą jie išriš Lietuvos Tarybų suvažiavime, kurio valios turės klausyti visi. Jie niekuomet nepripažins tokios valdžios, kuri bus suklijuota Berlyne, Londone, Varšuvoj ar Maskvoj.

Lietuvos darbo žmonės patys sutvers tikrą valdžią savo pūslėtomis rankomis. Vardan apsisaugojimo nuo iškraipymo tikros darbo žmo­nių atstovybės, Tarybų valdžios, Lietuvos darbininkai ir darbo ūkininkai tari protestuoti prieš pasityčiojimą iš jų teisių. Bet jie turi žinoti, kad Rusijos darbo žmo­nės čia nekalti. Darbininkai ir darbo ūkinin­kai Rusijoj taip pat negali liuosai išreikšti savo valios. Ūkininkų Tarybos išvaikytos, o darbininkų atstovybė iškraipyta. Rusijoj nebėra darbo žmonių diktatūros – jos vieton įvesta komisarų savavalybė.

Rusijos darbininkai ir darbo ūkininkai negali pritarti tiems, kurie Lietuvos darbo žmonėms neša komisarų priespaudą. Ir tegu jie suvienija savo jėgas bendrai kovai už di­džius Spalių Revoliucijos obalsius, kovai už darbo žmonių teisę patiems rišti savo likimą, kovai už Tarybų valdžią, už Socialistinių Ta­rybų Respublikų Federaciją, už visų tautų dar­bo žmonių brolybę. Tegu Lietuvos ir Rusijos darbo žmonės sušunka: „Visa valdžia Taryboms!“, „Šalin skiriamus valdininkus!“. Vyriausia valdžia turi prigulėti visos Lie­tuvos Darbininkų ir Darbo Ūkininkų Tarybų Suvažiavimui!

Kovos vėliava. Darbininkų, bežemių ir mažažemių ūkininkų laikraštis. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partijos organas Nr. 4. 1919 m. sausio 1 d, Vilnius.

Parengė en arche, 2009 10 30