Tęsinys. Skaityti pradžią
Palyginę Ispanijos kalėjimų sutvarkymą ir kalinių gyvenimą su kitų respublikoniškų Europos valstybių vidujiniu kalėjimų gyvenimu, rasime daug skirtumų.
Jau senaisiais monarchijos laikais kalėjimuose visi žino, kaip toli yra oficialūs visokių ministerijų ir direktorių pareiškimai nuo realybės. Ir jeigu kur tas reglamento ir realybės skirtumas labai žymus, tai tam buvo stengiamasi įgyvendinti liberališkesnė dvasia, ir oficialiuose kalėjimų reglamentuose buvo pažymima, kad kalėjimų tikslas yra kalinį ne bausti ir kankinti, bet padaryti jį nepavojingą dabartinei santvarkai, jį pataisyti. Bet šiandien tikrais laikotarpiais Ispanijoj jis buvo žymiausias.
Diktatūros laikais kai kurie Ispanijos kalėjimai buvo paversti tikrais inkvizicijos namais. Tegu nevartojo ugninio laužo, bet kaliniams buvo taikomos visos kankinimo priemonės, kokios tiktai kalėjimininkams buvo prieinamos. Kalėjimo administracijos karceriuose išlaikydavo žmones po 16–18 mėnesių. Toki atsitikimai yra žinomi tiktai Ispanijai. Užtenka paminėti tą faktą, kad valdžia, ypač diktatūra, jeigu norėdavo atsikratyti kokių nors savo politišku priešininku, tai kalėjimo režimą pavartodavo kaip priemonę jam numarinti. Yra buvę atsitikimų, kad kalinį po pusės metų, po metų lydėdavo į kapus. Šituo būdu nužudyto rev. kapitono Sančes mirtis dar stovi visų ispanų atmintyj, nes jis atsiskyrė nuo savo draugų pačios respublikos paskelbimo išvakarėse.
Pirmomis respublikos dienomis viskas žymiai pasikeitė. Naujieji ministeriai pabrėždavo, kad jie visiškai atskirs teismų organus nuo vykdomosios valdžios. Kalėjimus ir visą teisingumo ministeriją žadėjo paliuosuoti nuo policijos įtakos. Šitokio atskyrimo būtinumą aiškina visi šių dienų teisės mokslo aiškintojai, bet kai patys profesoriai imasi praktiškai tai gyvendinti, nei patys nepasijunta, kaip susipina visi šio valdžios dvilypumo galai. Na, bet ispaniškieji respublikonai pirmomis dienomis vis dėlto įsakė policijai pasitraukti, panaikino daugelį nuostatų, kuriais administracija galėjo kalinį bausti, pagerino maistą, įsakė visiems tarnautojams žmoniškai elgtis su kaliniais ir pašalino daugelį viršininkų, kurie buvo išgarsėję kaip kankintojai.
Bet tikrumoj tas pertvarkymas vyko taip, kaip ir visos naujos respublikos pertvarkymas. Viršininkai buvo atstatyti. Bet daugumas jų padavė pareiškimus, jog jie daugiau nesą monarchistai, bet respublikonai, dėl to vėl buvo priimti tarnybon, tiktai tarnybos vietos duotos kitose provincijose. Su respublika ir Barcelonos kalėjimas gavo naują viršininką, bet jis atkeltas iš Pietų Ispanijos provincijų.
Dabar kalėjimininkai kalinį vadina senjoru, į vienutę eiti prašo, iš vienutės išeiti prašo, kreipdamiesi visada prideda: „būsi, senjor, toks geras“ padarysi tai ir tai. Apie kalinių pageidavimus praneša vyresniesiems, na, ir jeigu gali, tuos pageidavimus stengiasi patenkinti, arba bent nuduoda, kad kalinio būkle tikrai susirūpinę.
Ne pro šalį bus pažymėti, kad šitokia kalėjimininkų elgsena su suimtaisiais kaliniams ir visuomenei brangokai kainavo. Ispanai – svietas karštas. Ir jeigu kuris nors kalėjimininkas pradėdavo perdaug rodyti savo galią, kalinių draugai pasistengdavo jį sudrausti. Kai kuriems pakakdavo paprasto perspėjimo, kitiems apkūlimo, bet daugelis atidavė net gyvybę. Teroro šėlimo laikais kalėjimų viršininkai buvo šaudomi lygiai su žvalgybininkais. Negalima juk pasakyti, kad viršininko arba kito tarnautojo mirtis nepadarytų įtakos į kitus kalėjimininkus. Be to, turbūt, nė vienoj valstybėj taip dažnai neatsitinka, kad kalėjimininkus pultų patys kaliniai. Su laisvu ispanu kai kuriais klausimais kalbėtis reikia labai atsargiai, bet su kaliniu, ypač, jeigu jis jaučiasi kalėjiman įmestas neteisėtai, reikia būti dvigubai atsargesniu. Pakanka mažos kibirkšties, kad jis visomis keturiomis pultų sargą; todėl dažnai atsitinka, kad sargai pačiose kalėjimo galerijose atiduoda savo gyvybę. Todėl kalėjimininkų žmoniškumas iš dalies paremtas ir baime.
Nepaisant visų šių privalumų, valdžios žmonių silpnybės reiškiasi visur vienodai, visi jie lyg tyčia laisvės netekusį žmogų stengiasi skriausti.
Mačiusiam kitų valstybių kalėjimus, kuriuose protestai labai mažai ką tereiškia ir kur tekdavo tenkintis kalėjimininkų primestais daviniais, tas ispanų atkaklus ir griežtas savų teisių gynimas ypač stebina.
Nuveda mus, pav., į skirstomąją kamerą. Rytą apie 7–tą valandą visiems dalina bliūdus ir šaukštus. Kai kuriems teko nauji, bet kitiems pakliuvo jau vartoti.
Tuoj pat vienas kalinys pareiškė valdininkui, kad iš duoto bliūdo jis negalįs valgyti, bliūdas jau esąs vartotas.
Valdininkas jam pradeda aiškintis, kad dabar neturįs kito, dabar esą labai daug naujų kalinių, todėl negalįs visiems ištekti, tvirtina, kad indai yra švarūs, prašo dar kartą išsiplauti ir tenkintis.
Vyrukas tylomis išklausęs pamokslą dar kartą pareiškia, kad iš duoto bliūdo valgyti negalįs. Kai matė, kad valdininkas geruoju vis dėlto neduosiąs, čia pat tėškė viską žemėn. Nei vieno žodžio daugiau nesakęs nuėjo kalinys, tylėdamas nuėjo ir valdininkas.
Maždaug taip pasielgė ir kiti kaliniai, kuriems atrodė, kad duotieji indai dėl kokių nors priežasčių yra nevartotini.
Už pusvalandžio atėjo kitas sargas, surašė ko kam trūksta ir visus apdalino naujais švariais.
Panašiai elgėsi su čiužiniais, su paklodėm, antklodėm ir visais kitais kaliniui priklausančiais dalykais. Kas protestavo, tas gavo viską tvarkingai, kas tylėjo, turėjo tenkintis liekanomis ir atmatomis. Šią didelę savęs gynimo taisyklę žino visi ispanai, matyt, juos visus to išmokė kartus jų krašto gyvenimas.
Maistą kalėjimas duoda tikrai prastą. Iš ryto atneša balkšvo skystimo, kurį nori vadinti baltyta kava. Pietūs esti trijų valgių. Duoda sriubos, duoda ryžių, ispaniškų žirnių arba kitokių augalų košės ir duoda po gabalą mėsos. Diktatūros laikais viską sumaišydavo ir sudarydavo maišalienę. Atėjus respublikos laikams kaliniai išsiderėjo, kad viską virtų skyrium. Administracija sutiko, bet kalėjimo reglamentas sako, kad kaliniams priklauso tiktai viena lėkštė, tai vis tiek visą davinį suverčia vienon vieton.
Jeigu tektų ilgesnį laiką misti tik kalėjimo maistu, badu gal ir nemirtum, bet sveikatos tikrai netektum. Visi ilgiau besimaitinusieji skundžiasi viduriais. Kaliniai, kai tiktai užstoja bent kiek normalesni laikai, to maisto beveik visai nevalgo, arba, jei ir valgo, tai naujai perverda.
Solidarumas Ispanijos darbininkijoj didelis, ir jeigu tiktai nėra kitokių didelių išlaidų, kaliniai esti pusėtinai aprūpinami. Gauna iš komitetų pašalpą ir maistą stengiasi pirkti. Tam tikslui kalėjime yra krautuvė, kuri vadinasi ekonomatu. Kiekvienas kalinys turi teisę du kartus per dieną nueiti į ekonomatą ir nusipirkti jam reikalingų dalykų.
Man teko kalėti „sunkiaisiais laikais“; visi Barcelonos sindikatai uždaryti, žymesnieji žmonės sukišti į kalėjimus, laivas „Buenos Aires“ pilnas prigrūstas sukilėlių. Kaliniams šelpti komitetai rūpinosi besirengiančiu išvažiuoti laivu, ir kaliniai buvo palikti ant rančio. Taip ispanai vadina kalėjimo maistą.
Bet vis dėlto tekdavo kartais ir ekonomatan nueiti. Be apelsinų, bananų, tabako, duonos, žvakių ir kt. reikmenų ten gali nusipirkti ir vyno. Vynas kaliniams nedraudžiamas. Žinoma, jis yra tiek praskiestas, kad ir gerokai išgėręs nepralinksmėsi.
Ekonomatas yra kalėjimo viršininko ir kitų aukštesniųjų valdininkų žinioj. Jie patys tvarko prekybą ir patys ima visą pelną. Pelnosi ne mažai, nes prekes parduoda senas, dažnai pagedusias, ir už viską ima brangiau. Kaip matyti, šis pelno šaltinis viršininkui yra taip svarbus, kad kaliniai jį pradėjo naudoti net konfliktams spręsti.
Viršininkas, pav., nori pravesti kokią mažą reformą, kuri kaliniams ne labai patinka. Pirmas kalinių protestas pasireiškia atsisakymu eiti į ekonomatą. Šiuo atveju viršininkas turi dvejopus nuostolius. Jis negali pasiimti pelno, kuris jam tenka už nevalgytą kalinių rančio, ir negauna pelno iš ekonomato. Blogiausia, kad kaliniai pataiko skelbti ekonomato streiką tuo metu, kai ekonomatan atvežama didesnis prekių kiekis. Ir jeigu ekonomate pasitaiko greitai gendamų prekių, konfliktas tikrai laimėtas. Viršininkas pasikviečia kalinių komisiją, pasisako, kad dėl tokių menkniekių neverta pyktis, o dažniausiai bėdą nuverčia kitiems valdininkams, na, ir viską išsprendžia teigiamai. Kaliniai, pažinę šią viršininko silpnybę, pirmiausia jos ir griebiasi.
Bet dažnai pasitaiko ir rimtesnių konfliktų, kurie, kaip jis sakydavo, „viršininko nepriklauso“. Tada tekdavo kitokiais būdais protestuoti, neiti vaikščioti arba grasinti net bado streiku.
Kiemus pasivaikščioti turi gana didelius. Kiekviena galerija turi atskirą kiemą, kuris prisodintas gėlių, medžių.
Vaikščioti išleidžia devintą valandą ryto, pietums sukviečia apie pusę vienuoliktos. Nuo antros valandos net ligi šeštos vakaro kaliniai vėl kieme. Sargui rūpi kalinius kieman išvesti, bet ką jie kieme daro, jie visai nesirūpina. Jis jų net nesaugo, nes tai yra kalėjimą saugojančių kareivių pareiga, kurie sėdi virš aukštos kalėjimo sienos pastatytose būdelėse.
Kaliniai kieme turi visišką laisvę. Čia tavęs neseka kalėjimininkas, nuolat liepiąs rankas laikyti užpakaly, kaip, pav., Berlyno Plötzensee, nedaro beprasmiškų pastabų, kaip Kauno raktininkai, ir neverčia skaičiuoti ,,viens, du“, kaip Prancūzijos kalėjimuose.
Kiekvienam kieme yra ne mažiau šimto kalinių. Jie gali vaikščioti, bėgioti, šokinėti, žaisti, žodžiu sakant, turi visišką laisvę.
Vieni per dienas prasėdėdavo skaitydami knygas, kiti pravaikščiodavo bediskutuodami, treti žaisdavo pilkę, o atsirado ir tokių, kurie įsitaisė net futbolą. Kai viskas įgrįsdavo, rengdavo imtynes, rungtynes ir net lenktynes.
Vidurdienį, kai pradeda kaitinti saulė, kaliniai išsirengia ir šildosi. Turi teisę kieme net ugnį susikurti. Kai tiktai kiemas prisiteršia popierių, šakų, pagalių, pavakare susikuria ugnį ir dainuoja fandangiles.
Kiemas pavestas pačių kalinių priežiūrai. Jie gali jį susitvarkyti. Kai oras atšilo, kaliniai perkasė visas lysves, persodino gėles, iš laisvės atnešė naujų, ir iš kiemo padarė tikrą gėlyną. Kiemo gale sukasė aukštą lysvę ir užpakalinėj jos dalyj išsodino gėlių parašą: Viva la revoliucion social! (2) O priešakinėj dalyj, prieš galerijos duris, išrašė CNT-AIT (3), ir apačioj, tarp tekančios saulės spindulių, buvo matyti FAI.
_________________
(2) Tegyvuoja socialinė revoliucija!
Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933
