Žano Meljė rankraštyje tai ne vienintelė vieta, kur jis nedviprasmiškai sako, kad gyvas būdamas negalėjęs rizikuoti viešai parodyti savo įsitikinimų. Štai kitoje vietoje jis rašo: „...Aš šimtus kartų buvau per plaukelį nuo to, kad viešai ir skandalingai išreikščiau savo nepasitenkinimą, neturėdamas jėgų dangstyti savo pasipiktinimo, slėpti jo savyje. Vis dėlto sutramdydavau save ir stengsiuos taip elgtis iki mirties, nenorėdamas, kol dar gyvas esu, užsitraukti dvasininkų pykčio ir tironų žiaurumo. Aš, brangieji bičiuliai, noriu mirti taip pat ramiai, kaip gyvenau. Kadangi nė karto nesu davęs jums pagrindo norėti man pikto ir džiaugtis mane ištikusia nelaime, tai nemanau, kad jums būtų prie širdies, jeigu mane imtų persekioti. Štai kodėl nutariau tylėti.”

Lengviausia čia įžvelgti baimę senioko, susirūpinusio, kaip nepadarytų kvailysčių ir ramiai nugyventų paskutines dienas. Bet, taip manydami, būtume labai neteisūs. Jis niekada nesielgė kaip bailys, tik turėjo pakankamai išminties, kad per neapdairumą ar neatsargumą leistų sužlugti didžiausiam savo gyvenimo reikalui. Pats Žano Meljė gyvenimas, nors mes apie jį žinome ir nedaug, rodo, kad bailumas – ne Žano Meljė savybė.

Apie 1716 m. Etrepinji senjoras Antuanas de Tūli sugalvojo kažkokią naujovę valstiečiams plėšti. Šie vieningai stojo prieš jį. Ir štai paaiškėjo, kas gi iš tikrųjų yra kiurė Žanas Meljė, su kuo jis. Mus yra pasiekusi žinia, kad jis griežtai atsisakė per pamaldas pagerbti senjorą. Tada įtūžęs Antuanas de Tūli po bažnyčios langais ėmė trimituoti medžioklei. Pamaldos buvo sutrukdytos. Žano Meljė kantrybė trūko. Jis iš sakyklos ėmė pliekti savo senjoro savivalę. Kliuvo ir apskritai dvarininkijai. Bažnyčios sakykla pasidarė panaši į revoliucinę tribūną. Bukapročio didiko supratimu, tai buvo išpuoliai tik prieš jį, todėl jo skunduose į Reimsą maištingas kunigas neapibūdinamas kaip bažnyčios ir karaliaus priešas. Senjoras ieško priekabių tik asmeniniame kunigo gyvenime.

Šiaip ar taip, šiuos skundus arkivyskupija nutarė patikrinti. 1716 m. birželio 12 d. revizijos akte tarp kita ko parašyta, kad Žanas Meljė įžeidęs vietos senjorą, šalia jo suolo bažnyčioje pastatydamas ir prastuolių suolus. Šis nedidelis faktas irgi rodo maištingas kunigo nuotaikas. Apie tai vėl buvo pranešta Reimso arkivyskupui kardinolui de Maji. Bažnyčios kunigaikštis įtūžo: kunigas, užuot gynęs senjorą nuo besišiaušiančių valstiečių, pats kursto parapijiečius!

1716 m. birželio 18 d. pas arkivyskupą buvo ir „nusikaltėlis” Žanas Meljė, ir „nukentėjęs” senjoras Antuanas de Tūli. Žanas Meljė nė nemanė atgailauti už „paklydimą”, o kovojo toliau – išsitraukęs iš anksto parašytą dvarininkiją kritikuojančią kalbą, perskaitė ją abiem didikams. Nesunku suprasti, kad nenuolankus kunigas neliko nenubaustas. Be to, arkivyskupas pareikalavo, kad šis paragintų parapijiečius pasimelsti už savo senjorą. Ir pirmą sekmadienį po sugrįžimo iš Reimso Žanas Meljė „paragino”:

„Štai kokia paprastai būna vargšų kaimo kunigų dalia. Arkivyskupai, irgi senjorai, niekina juos ir nesiklauso jų; jų ausys atviros tik dvarininkams. Tad pasimelskime už mūsų kaimo senjorą... Prisiminkime, kad jis turtingas žmogus... Didžius jausmus, kurie tik ir sukuria tikrai kilnius žmones, jis visada laikė žemiau už turtus, darančius žmones godžius ir tuščiagarbius. Pasimelskime gi, kad dievas atleistų jam ir suteiktų malonę išpirkti aname pasaulyje piktą elgesį, čia nuo jo patirtą vargšų, ir savanaudiškumą, parodytą našlaičiams.”

Be abejo, ši „malda” nepradžiugino jau pasiruošusio švęsti savo pergalę nuožmaus didiko. Vėl skundai. Vėl liepia atvykti aukštos kilmės arkivyskupas. Bausmė šį kartą dar sunkesnė. Žanas Meljė, suprantama, galėjo ir toliau sakyti maištingus pamokslus, rinkti bausmes, galų gale atsidurti kalėjime. Bet jis to nedarė – nutilo. Bailumas? Ne. Jis suvokė, jog šitoks kovos būdas beprasmiškas. Tolesnis Meljė karščiavimasis būtų buvęs naudingas įtik senjorui – nenuolankų kunigą būtų galima tvirčiau prigriebti.

Maištingas kunigas suprato, kad varguolių priešai – tai ne senjoras de Tūli ir kardinolas de Maji, jų priešai – tai visi dvarininkai ir juos remiantys dvasininkai. Liaudis niekuomet nelaimės, jeigu kovos tik su blogais dvarininkais ir piktais kunigais, o ne su visu feodaliniu režimu. Liaudį reikia pažadinai, kad ji šį įspėjantį balsą išgirstų. Iš Etrepinji bažnyčios sakyklos Žaną Meljė girdėjo tik parapijiečiai, maždaug 150 vietinių gyventojų, vienas kitas prašalaitis. Bet to buvo per maža vien todėl, kad šį silpną balsą nesunkiai galėjo nutildyti. Į kovą kviečiantis balsas turėjo aidėti nenutrūkstamai, jį turi girdėti visa maištaujanti Prancūzija. O tai ir buvo visų sunkiausia – pasiekti, kad tavo balsą išgirstų, priversti, kad tave išklausytų. Mes Žaną Meljė kaip tik dėl to ir vertiname, kad jis itin sunkiomis sąlygomis ir nepalankiausiomis aplinkybėmis sugebėjo tai pasiekti.

 

Po nesibaigiančių sunkių konfliktų su šio pasaulio galingaisiais Žanui Meljė pasidarė aišku, kad laimėti atvirą kovą jis neturi jokių galimybių. Iškilo klausimas, kaip vis dėlto pasiekti savo, perduoti liaudžiai savo mintis. Ilgai mąstęs ir svarstęs, nelinkęs pasiduoti kunigas pasirinko... testamentą.

Dar pirmykštės visuomenės laikais atsiradęs prietaras laikyti paskutinę mirštančio žmogaus valią pomirtinio pasaulio balsu buvo labai gyvybingas ir tada. Savo mintims išreikšti Žanas Meljė sumaniai pasirinko tas galimybes, kurias teikia testamento jėga. Jis žinojo, kad pagal visas notarines taisykles apiformintas testamentas negali likti neįvykdytas, juo labiau kunigo testamentas. Vadinasi, jeigu jis kaip savo paskutinę valią nurodys, kad testamentas turi būti perskaitytas bažnyčioje susirinkusiems parapijiečiams, taip ir bus padaryta. Be to, Žanas Meljė buvo tikras, kad jo testamentas sukels skandalą, po kurio būtinai seks tyrimas. Tai reiškia, kad testamentas bus perskaitytas visų gretimų parapijų kunigams ir Reimso arkivyskupijos administracijai.

Žanas Meljė apdairiai parašo visiems jiems priešmirtinį laišką, siūlydamas iš pradžių rimtai apmąstyti jo įrodinėjimus, o paskui jau arba sutikti su jais, arba mėginti paneigti. Vadinasi, tuo jis pasirūpino, kad „Testamentas” bent jau iš pradžių nebus sunaikintas, kad jo mintys iškart bus žinomos nemažam žmonių būriui ir kad jos bus svarstomos.

Dabar Žanui Meljė reikėjo pasiekti, kad žmonės, į kuriuos jis kreipėsi, juo patikėtų. Skaitytojo ar klausytojo pasitikėjimą „Testamento” autoriumi stiprino dvi aplinkybės.

Visų pirma, Žanas Meljė nelaikė savęs nei didžiai mokytu, nei talentingu (kad jis per daug kuklus, įsitikiname, vos pradėję skaityti „Testamentą”). Todėl jis nemanė, kad sako kažkokias naujas tiesas. Jo nuomone, tai ne mažiau gerai žinoma visiems, kurie mąsto. Kam gi neaišku, kad gėris ir tiesa malonūs, o melas, neteisingumas, priespauda– nepakenčiami? Bet vis dėlto pasaulyje tiek daug neteisybės ir smurto, kad varguolis per ašaras nemato saulės šviesos. Išsilavinę, didieji žmonės žino, kodėl varguoliai nelaimingi, bet nesako jiems tiesos arba tyli, tuo gausindami ir šiaip jau nepakeliamą blogį. Varguolių bėdoms jautrus kunigas ir kreipiasi į savo mielus parapijiečius: „Brangieji draugai, kiek leis mano nedideli ir riboti sugebėjimai, aš pasistengsiu, nieko neslėpdamas, atskleisti jums visą tiesą”. Sako paprasta maniera, taip pažįstama iš daugybės jo pamokslų, sakytų per daugiau kaip 40 kunigavimo metų. Nesunku įsivaizduoti, kad toks nuoširdumas patraukia.

Skaitytojų pasitikėjimą Žanu Meljė kėlė ir testamento, kaip kreipimosi būdo, specifika. Į jus kreipiasi tas, kuris netrukus mirs! Tai pastebėjo jau Volteras, vienas Švietimo epochos idėjinių vadų: „Žano Meljė „Testamentas” žavi. Jis įtikina tuos, kurie jį perskaito – ir tai pats stipriausias iš visų argumentų. Žanas Meljė turi įtikinti visą pasaulį. Kodėl jo evangelijos tiek mažai išplatinta? Jūs ten Paryžiuje per daug jau šalti ir vangūs! Jūs slepiate savo žibintą”.

Kokiu tikslu Meijė rašė savo ,,Testamentą”, geriausiai paaiškina jo laiško gretimų parapijų klebonams žodžiai: „Jeigu norėsite atsakyti į šį laišką, adresuokite jį liaudžiai, kuri pasiims mano arba, tiksliau, savo reikalo gynimą, nes kalbama visai ne apie mane, ne apie mano asmenišką interesą...”

Kaip tik todėl, kad „Testamente” kalbama apie vargingų žmonių interesus, Žanas Meljė taip kruopščiai ir su pasiaukojimu jį rašė, perrašinėjo ir organizavo jo saugumą. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip buvo.

...Šešios dešimtys metų slegia nenuolankaus kunigo pečius. Gal dar ir nesunki būtų ši metų našta, jei ne pašlijusi sveikata. Kojos štai pasidarė sunkesnės. Ir širdis ima pavargti. O svarbiausia – akys vis labiau atsisako tarnauti. Reiktų pailsėti. Bet dar neparašytas paskutinis „Testamento” lapas, dar daug svarbaus nepasakyta mieliems žmonėms – nelaimingiems vargšams. O laikas nenumaldomai skrieja ir nešasi į nebūtį paskutines gyvenimo dienas. Delsti negalima.

Palengva, bet tvirtai ant balto popieriaus lapo gula viena po kitos eilutės, vienas prirašytas lapas ant kito. O kiek jų, didelių, jau prirašytų glausta Žano Meljė rašysena! Šimtas, du šimtai, trys šimtai... Štai jau atidėtas į šalį paskutinis, trys šimtai šešiasdešimt šeštasis lapas. Bet pavargusi ranka vėl atkakliai vedžioja eilutę po eilutės naujame: Meljė ruošia antrąjį „Testamento” egzempliorių. Juk „Testamentas” turi pasiekti adresatą – Prancūzijos liaudį, o vienas egzempliorius gali neįveikti visų šio duobėto ir vingiuoto kelio sunkumų. Ir beveik aklas, sunkiai sergantis kunigas parašė antrą, paskui trečią egzempliorių. O dar reikia, kad prieš mirtį visi egzemplioriai būtų savo vietose.

Ir štai vienas jų keliauja į Sent Meneuldo miesto teismo registratūrą (mes pasakytume, notarinę kontorą). Čia jis įgis dokumento galią. Kitas egzempliorius atsiduria Reimso arkivyskupo dvasinio teismo žinyboje; prie jo buvo dar pridėtas laiškas Reimso generalinio vikaro vardu (Žanas Meljė, matyt, tikėjosi, kad čia su jo rankraščiu galės susipažinti išsilavinę kunigai, kils ginčai). Trečias egzempliorius buvo skirtas advokatui Leru – Žano Meljė pažįstamam Mezjero mieste. Prie rankraščio dar buvo pridėtas ir laiškas gretimų parapijų kunigams.

Toks atsargumas gali atrodyti perdėtas. Bet jis buvo labai pagrįstas; kaip matysime vėliau, tikslą pasiekė tik „atsarginis”, trečias egzempliorius.

Kada „Testamento” autorius mirė, nežinia. Aišku tik tiek, kad 1729 m. birželio 27 dieną, jis dar buvo gyvas (išliko dokumentas, kurį jis pasirašė tą dieną), o tų pačių metų liepos 7 d. jau buvo aprašytas mirusio kunigo turtas.

Nelabai aiškios ir Žano Meljė mirties aplinkybės. Gana gausioje literatūroje apie šį kunigą ateistą dažniausiai sakoma, kad jis nusimarinęs badu. Vadinasi, savižudybė? Ką gi, pagrindo tokiam teigimui netrūksta. Prisiminkime: savo jėgomis Žanas Meljė nieko negalėjo pasiekti kovoje su neteisinga ir žiauria gyvenimo tvarka. Todėl jis pasitelkė pagalbon „Testamento” idėjas, kurių negalima nubausti, įkišti į kalėjimą ar nužudyti. Idėjas, kurios dirbs jo darbą, kai jo paties nebus. Štai „Testamentas” baigtas. Visi jo egzemplioriai – jiems skirtose vietose. Dabar kiekviena Žano Meljė nugyventa diena yra diena, kada tyli jo ginklas, į kurį sudėta tiek vilčių. Kitaip tariant, kiekviena tokia diena reiškia, kad Žanas Meljė nekovoja. Išeina, kad kovai su žiauria feodaline tikrove gyvas Žanas Meljė dabar visiškai nereikalingas. Netgi kenksmingas. O su tokia padėtimi kovingas kunigas, kiek mes jį pažįstame, neturėjo ramiai sutikti.

Beliktų viena išvada – Žanas Meljė savo gyvenimą iš tikrųjų baigė savižudybe. Juo labiau kad tai lyg ir patvirtina jo paties žodžiai laiške gretimų parapijų kunigams: ,,Ir jeigu jūs laikysite mane vertu pagyrimo, man nė į galvą neateis didžiuotis tuo. Aš nelaukiu iš jūsų nei pagyrimų, nei priekaištų, netgi atsakymo man, todėl, kad greit mirsiu. Ir aš priverstas palikti pasaulį, tai yra aš turiu užbaigti savo dienas anksčiau, negu jums bus perduotas šis laiškas” 4. Kai savo darbą atlikęs maištingas kunigas pasijuto nebereikalingas, jis ir mirė, kad gyventų ir kovotų jo idėjos.

Ir vis dėlto sunku tuo patikėti. Štai Žanas Meljė notariškai apiformina vieną savo „Testamento” egzempliorių. Vadinasi, jis šitaip daro todėl, kad tas egzempliorius būtų viešai perskaitytas bažnyčioje,– tokia mirštančiojo valia. Bet paskutinės savižudžio valios galima ir nevykdyti. Tai Žanas Meljė žinojo itin gerai. Taigi savižudybė galėjo būti naudinga tik jo priešininkams. Tuo tarpu jo paties reikalą, viso gyvenimo viltį, ji galėjo tik negrąžinamai palaidoti.

Logiškiausia būtų tokia išvada: į taip kruopščiai Žano Meljė planuotą smūgį bažnyčia atsakė svariu kontrsmūgiu. Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis Žanas Meljė sunkiai sirgo, be abejo, ir taip jau paliegęs seniokas labai nusilpo ir, ko gero, negalėjo valgyti. O tuo tarpu atėjo ir mirtis. Reikėjo vykdyti paskutinę, pasirodo, tokią nemalonią bažnyčiai mirusio jos tarno valią. Tačiau bažnyčia turi ilgaamžę patirtį, kaip išeiti sausai iš nemalonios padėties. Paskelbti, kad pavojingas kunigas nusimarino badu, taigi yra savižudis, be abejo, nebuvo sunku. Tokiu atveju bažnyčia turi laisvas rankas – gali nevykdyti jai priešiškos mirusiojo valios, gali net sunaikinti jo ,,Testamentą”, ką ji veikiausiai tuoj pat ir padarė. Toks pat likimas ištiko ir antrąjį „Testamento” egzempliorių. Vadinasi, tik savo autoritetą gindama, bažnyčia padarė nekenčiamą priešą savižudžiu – Žanas Meljė čia niekuo dėtas.

Atrodo, kad Žanas Meljė numatė ir tokį galimą bažnyčios žingsnį, nes Reimso departamento archyve rastas toks, neaišku, kam skirtas, paskutinėmis gyvenimo dienomis jo parašytas raštelis: „Tegu būna žinoma Kristaus išpažinėjams ir tegu juos nuramina, kad aš tvirtai ketinu viską daryti taip, kaip reikia daryti pagal mūsų vadinamosios bažnyčios taisykles”. Kitais žodžiais tariant: aš puikiai žinau, koks sukčius ta bažnyčia,– tegu nemėgina apgauti!

Tai, kad Žanas Meljė apsvarstė visus galimus atvejus, irgi patvirtina mintį, jog jis negalėjo padaryti tokios kvailystės – nusižudyti. Žanas Meljė žuvo nelygioje kovoje dėl liaudies išvadavimo. Jis mirė, nekenčiamas turtuolių ir apgailimas vargšų, sugebėjęs sunkiausiomis aplinkybėmis neatiduoti priešui savo kovos vėliavos – „Testamente” skelbiamų tų idėjų, išsaugojęs ją ateities kovotojų kartoms.

Alfredas Tytmonas. Žanas Meljė. Knyga mokiniams. V.: Šviesa, 1989.