Straipsnyje „Patriotizmas ir vyriausybė“, parašytame 1900 metais, L. Tolstojus argumentuotai įrodo, kad patriotizmas yra absoliutus blogis, sukeliantis bjaurią neapykantą ir kruvinus karus. Jis mano, kad žmonija turi sukti kitu – ne tautinės izoliacijos, o visuotinės bendrystės – keliu.
Straipsnis parašytas daugiau nei prieš 100 metų, kada pasaulis buvo padalintas į tarpusavyje besiriejančias didžiules imperijas – Rusijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos-Vengrijos. Tačiau neprarado savo aktualumo ir šiandien, kada pasaulis draskomas kvailų tautinių valstybėlių konfliktų.
***
Mes visi, netgi neseni mūsų amžiaus žmonės, prisimename vieną įvykį, akivaizdžiai parodantį tą stebėtiną išprotėjimą, iki kurio patriotizmas atvedė krikščionių pasaulio žmones.
Valdančioji vokiečių klasė taip sukurstė savo liaudies masių patriotizmą, kad antrojoje XIX a. pusėje liaudžiai buvo pasiūlytas įstatymas, pagal kurį visi be išimties žmonės turi tapti kareiviais; visi sūnūs, vyrai, tėvai, mokslininkai ir šventieji turi mokytis žudyti, būti nuolankiais vergais ir žudyti tuos, kuriuos lieps žudyti aukštesnieji: engiamų tautų žmones ir savo teises ginančius darbininkus, savo tėvus ir brolius. Taip pareiškė įžūliausias iš valdovų – Wilhelmas II.
Šis siaubingas sumanymas, grubiausiai įžeidžiantis geriausius žmonių jausmus, patriotizmo apimtos Vokietijos liaudies buvo sutiktas be jokio niurnėjimo. Jo pasekmė buvo pergalė prieš prancūzus. Ši pergalė dar labiau sukurstė patriotizmą Vokietijoje, o paskui ir Prancūzijoje, Rusijoje bei kitose valstybėse. Visų kontinento valstybių žmonės neniurnėdami pakluso visuotinei karinei prievolei, t.y. vergijai, su kuria pažeminimais ir valios primetimu negali lygintis jokia senovės vergija. Tada vergiškas patriotizmo apimtų masių klusnumas, vyriausybės įžūlumas, žiaurumas ir beprotystė jau liejosi per kraštus. Vienas po kito prasidėjo iš dalies įgeidžio, iš dalies garbės troškimo, iš dalies godumo sukelti svetimų žemių Azijoje, Afrikoje, Amerikoje užgrobimai ir vis didesnis ir didesnis vyriausybių tarpusavio nepasitikėjimas bei priešiškumas.
Tautų naikinimas užgrobtose teritorijose buvo laikomas savaime suprantamu. Klausimas buvo tik tas, kas pirmas užgrobs svetimas žemes ir išnaikins jų gyventojus.
Visi valdovai ėmė ne tik akivaizdžiai pažeidinėti pirmykščius teisingumo reikalavimus, bet ir visaip apgaudinėti, sukčiauti, papirkinėti, klastoti, šnipinėti, plėšti ir žudyti. O tautos ėmė visma tam ne tik pritarti, bet ir džiaugtis tuo, kad ne kitos valstybės, o jų daro tas piktadarybes. Tautų ir valstybių tarpusavio priešiškumas pastaruoju metu taip baisiai išplito, kad, nepaisant to, jog nėra jokių priežasčių vienoms valstybėms pulti kitas, visi žino, kad valstybės turi stovėti viena priešais kitą atkištais nagais ir iššieptais dantimis ir laukti, kol kuriai nors atsitiks nelaimė ir bus galima be jokio pavojaus ją užpulti bei sudraskyti.
Visos vadinamojo krikščioniškojo pasaulio tautos šiandien yra patriotizmo nublokštos iki tokio sužvėrėjimo, kad visi Europos ir Amerikos žmonės – ne tik tie, kurie susidūrė su būtinybe žudyti, bet ir ramiai gyvenantys savo saugiuose namuose, – kilus bent menkiausiam karui, ima elgtis tarsi žiūrovai romėnų cirke, džiaugtis žudynėmis ir kraugeriškai rėkti: „Pollice verso!“
Ne tik suaugę, bet vaikai – tyri, išmintingi visų tautybių vaikai – džiaugiasi sužinoję, kad sprogstamaisiais sviediniais sumaitota ne 700, o 1000 anglų ar būrų. O tėvai, žinau tokių, skatina šitą vaikų žvėriškumą.
Bet ir to maža. Vienai valstybei padidinus savo kariuomenę (o kiekviena valstybė, atsidūrusi pavojuje, siekia ją padidinti vedina patriotizmo), kaimyninė valstybė – irgi iš patriotizmo – yra priversta padidinti savąją, o tai savo ruožtu verčia dar labiau ginkluotis pirmąją.
Tas pats atsitinka su tvirtovėmis ir laivynais: viena valstybė pasistatė 10 šarvuotų laivų; tada kaimyninės stato po 11; o pirmoji tada stato 12, ir taip toliau begaline progresija.
– „O aš tau įžnybsiu“. – „O aš tave kumščiu“. – „O aš tave rimbu“. – „O aš lazda“. – „O aš ginklu“... Taip ginčijasi ir pešasi tik pikti vaikai, girti žmonės arba gyvuliai, o šiuo metu tai vyksta aukščiausiuose labiausiai apsišvietusių valstybių sluoksniuose – tuose, kurie vadovauja savo pavaldinių auklėjimui ir moralei.
Лев Толстой, „Патриотизм и правительство“. Пирогово, 10 мая 1900 г.
Iš www.levtolstoy.org.ru vertė Evaldas Balčiūnas
{youtube}4A3kF46YCpA{/youtube}
