***

 

Labas, esu Vladas Tupikinas. Gimiau Maskvoje, kas, žinoma, nesuteikia man garbės, bet vis tiek pa­minėtina. Gyvenu joje visą savo gyvenimą. Kodėl visa tai pasakoju? Taip jau išėjo, kad pamačiau, kaip mūsų šalyje užgimė anarchistinis judėjimas. Su tais žmonė­mis mokiausi viename kurse. Tai jie viską sugalvojo, o aš prisidėjau prie jų kompanijos (juokauju!). Dabar jie vadovauja Dūmos komitetams ir televizijoms Jamalo nencų autonominėje srityje, kuria viešuosius ryšius, keliauja į Namibiją žudyti gyvūnų, o aš ir toliau užsiimu tais pačiais niekais. Keistai išėjo: palaikiau jiems kom­paniją, o pasilikau joje ilgiau už kitus. Bet taip kartais būna.

 

Iš pradžių sau pasirašiau tris klausimus: kam gi ką nors daryti, kaip daryti ir ką, tiesą sakant, daryti. Gali būti, kad šie klausimai niekam nereikalingi. Jūs ir taip viską puikiai žinote. Tačiau man jie vis dėlto svarbūs. Jau daugiau nei dvidešimt metų bandau į juos atsaky­ti. Ir kas kartą savęs pasiklausiu: o kokia, tiesą sakant, viso to prasmė?

 

Galbūt geriausias atsakymas į klausimą „kam visa tai?“ būtų toks – kad nebūtų taip nuobodu. Nors mo­tyvacija gali būti ir kitokia.

 

Pavyzdžiui, man įstojus į institutą, Brežnevas dar buvo gyvas. Buvo visai kita epocha, aš rengiausi gyventi kitokioje šalyje, rengiausi sėsti į kalėjimą, nes nebuvo įmanoma iškęsti to, kas vyko aplinkui. Nežinau kodėl, bet man buvo aišku, kad kęsti tokį gyvenimą daugiau nebuvo galima, reikėjo ką nors daryti.

 

Pankroko mes neklausėme, skaitėme Marxą ir Leniną, o 1985-aisiais, kada vaikinai grįžo iš armijos (manęs nepaėmė), įkūrėme Visasąjunginės revoliuci­nės marksistų partijos komitetą – skambėjo pritren­kiamai. Tada plito teorija apie naujos proletarinės re­voliucijos būtinybę. Ji reikalinga, tačiau kaip ją sukelti? Manyta, kad revoliucines jėgas reikia sukoncentruoti stambiausiose šalies gamyklose. Aišku, pradėsim nuo Maskvos, juk mes čia gyvename, todėl ir revoliucijos širdis ims plakti Maskvoje. Žodžiu, mus apėmė idėja atsidurti pasaulio centre. Ji, žinoma, naivi, tačiau kartu ir teisinga. Svarbiausi įvykiai turi vykti čia. Ten, kur mes esame šią minutę. Taip ir turi būti.

 

Vienas mūsiškių, betarnaudamas kariuomenėje, nusprendė agituoti už revoliuciją. Subūrė penkiolika žmonių, kurie prisiekė, kad po dviejų savaičių, grįžę iš kariuomenės namo į Maskvą, įsidarbins didžiosiose gamyklose ir ims kurti revoliucinę partiją.

 

Juokingiausia, kad atsirado žmogus, kuris iš tik-ro tą padarė. Ne visi penkiolika, o vienas. Jis grįžo į savo Archangelską, apglėbė mylimąją, pasisveikino su gimdytojais, sutvarkė visus reikalus, atvyko į Maskvą, įsidarbino Lichačiovo automobilių gamykloje („ZIL“) ir ėmė propaguoti revoliuciją. Už lango buvo aštuonias­dešimt penktieji.

 

Šitoje mažytėje partijoje, į kurią aš irgi įstojau, draudė gerti alų ir tikėti į dievą, visi privalėjo mokėti didelius nario mokesčius ir nuolat, kiekvieną dieną, be perstojo skaityti Marxą, Engelsą bei Leniną. Mėgau alų, todėl ši partija gana greitai pabodo.

 

Kartą, begerdamas septintą ar aštuntą bokalą vienoje iš Maskvos užeigų, pagalvojau: koks aš vis dėl­to niekšas – priklausau revoliucinei partijai ir nė velnio neskaitau teoretikų. Reiktų susiimti... Tiesą sakant, reiktų imti ir tuoj pat pradėti juos skaityti.

 

Ir patraukiau į biblioteką. Istorijos biblioteka buvo įsikūrusi netoliese, visai greta, o joje galėjai laisvai gauti ir Marxą, ir Leniną... Užėjau į ją visiškai kreivas, manęs nepraleido vidun, reikėjo parodyti bilietėlį. Pa­traukiau prie lentynos, pasičiupau pirmą pasitaikiusį rudą tomelį ir, nežiūrėdamas turinio, atsiverčiau. Pa­taikiau į Friedricho Engelso straipsnį „Šeima ir vedybos komunizme“. Tuo metu jis buvo man itin aktualus – mane kaip tik buvo metusi mergina, ir aš labai dėl to sielojausi.

 

Straipsnis man patiko, tad ėmiau jį konspektuoti – visiškai kreivas. Sukonspektavau, o svarbiausią min­tį persirašiau ant sąsiuvinio viršelio. Tada pamaniau: „Puiku, šiandien esu labai girtas, bet vieną straipsnį perskaičiau – tai gera revoliucinio darbo pradžia. Šian­dien užteks, pratęsim rytoj.“ Vedinas tokių minčių, ne­prisimenu, kaip grįžau namo ir kritau į lovą. Kitą dieną ilgai bandžiau prisiminti, kas gi vyko vakar: „A, atrodo, Leniną ar kažką kitą – gal Engelsą – konspektavau“. Atsiverčiau sąsiuvinį – iš tikro kažkoks konspektas. Tada man kilo gana banali mintis, bet tuo metu ji pa­sirodė labai svarbi. Kelis kartus kruopščiai apvedžiojau užrašą ant sąsiuvinio ir apačioje pasirašiau: „MARS­KAS ir ENGELIS“. Tai buvo nušvitimo akimirka, ir aš supratau, kad tie žmonės man visiems laikams liks Marsku ir Engeliu. Todėl daugiau niekada nebeskaity­siu jų teorijos, eina ji...

 

Nuėjau pas partijos vadą ir pareiškiau: „Brangusis drauge, išeinu iš jūsų partijos. Tai ne išdavystė, tiesiog negaliu kasdien studijuoti to Marxo, jis manęs neveža. Prisidėsiu prie jūsų tada, kai pasieksite skrajučių plati­nimo etapą, spausdinsiu skrajutes – turiu fotodidintu­vą, per naktį du šimtus skrajučių jums pagaminsiu...“.

 

Skrajučių platinimo etapo taip ir nesulaukiau. T.y. sulaukiau, bet mes jau buvome kitokie. Kitokia buvo ir visa šalis. Štai kaip netapau revoliuciniu marksistu.

 

Dėl ko kovoti?


Nesvarbu, nuo ko žmogus pradeda. Nesvarbu, kaip jis atrodo. Nesvarbu, koks jo išsilavinimas ir ko­kiai socialinei klasei jis priklauso. Visa tai nėra svarbu. Svarbiausia, kad jis būtų kūrybingas ir norėtų ką nors daryti.

 

Kam? Nagi kad nebūtų nuobodu. Kam dar? Ogi kad kokią nors teisybę pasaulyje surastų.

 

Žinoma, pasaulis surėdytas neteisingai, visi tą suprantame. Bet ar galime visiškai pakeisti pasaulį? Velniai žino. Tačiau tikrai galime pakeisti tą aplinką, kuri mus supa. Tą pasaulį, kuriame šiandien gyvena­me, – miestą, kiemą, kaimynus, draugus. Turime pa­keisti. Reikia tikėti savo jėgomis.

 

..Mūsų šalis didelė, kiekviename mieste yra kas nors įdomaus. Raginu daugiau keliauti, nesvarbu, ko­kia kryptimi. Galima į Vakarus, o galima ir į Rytus. Visur rasime dėmesio vertų dalykų.

 

Reikia suprasti, kad nedidelėje mūsų bendruome­nėje tarp aktyvių, alternatyvių, nestandartinių žmonių, kurie mąsto ir veikia truputį kitaip, labai daug priklau­so nuo kiekvieno žmogaus. Mūsų tikrai nedaug, todėl kiekvienas tampa iš tikrųjų svarbus.

 

Visi miestai skirtingi. Mums atvykus į Didžiojo aštuoneto susitikimą Piteryje, teko nusivilti, nes jam nebuvo pasirengta, tačiau kitais požiūriais Piteris kur kas įdomesnis už Maskvą.

 

Kaip kovoti?


Skirtumai mūsų bendruomenėje didžiuliai, tačiau tai turėtų ne nuvilti, o įkvėpti. Nuo kiekvieno mūsų priklauso daugybė dalykų. Svarbu dalyvauti „kvailose“ akcijose, kurti „netikrą“ interneto žiniasklaidą, leisti sa­vilaidos leidinius ir filmuoti realius įvykius.

 

Galėčiau laukti, kol man patikės vadovauti ko­kiam nors laikraščiui, tačiau to nedarysiu. Visų pirma dideliame kolektyve visada prasideda nemalonūs eks­cesai, kita vertus, nedidelį laikraštį galiu leisti pats. Ga­liu surinkti draugų ir savo paties straipsnius, sumesti juos į paprastutį maketą, ir išeis laikraštis. Taip, kai kurie sakys, kad jis „netikras“. Bet nieko baisaus, nes tikrai atsiras žmonių, kurie jį įvertins. Tai iš tikrųjų ge­ras savirealizacijos būdas, leidžiantis tuojau pat pasi­reikšti kūrybiniams gebėjimams ir daryti įtaką tiems, kuriuos galbūt dar galima pakeisti.

 

Eilinis žmogus – ne koks nors neformalas, o tiesiog paprastas žmogus – mūsų šalyje ne itin lai­mingas, nes jam nuolat parodoma, jog nuo jo niekas nepriklauso. Pademonstruojama, kad negalima rodyti iniciatyvos, nes už ją skaudžiai baudžiama, todėl reikia sėdėti tyliai ir neišsišokti. Jei mėginsi kilti versle ar kokioje kitoje sferoje, tau iš karto aplaužys ragus. Mes viltingai spoksome į Vakarus ir tikimės, kad ten geriau, tačiau tai netiesa. Eilinio Vakarų Europos gyventojo gyvenimas irgi sudėtingas, jis iš esmės irgi nelaimin­gas, nes turi daugybę problemų. Daugelyje šalių dabar vyksta socialinė katastrofa, pavyzdžiui, Vokietijoje ėmė formuotis naujas vargetų sluoksnis. Pas mus, Rusijoje, buvo įvesta socialinių lengvatų monetarizacija, o pas juos tuo pat metu buvo įvesti antisocialiniai įstatymai.

 

..Mes gyvename laikmečiu, kada neaišku, kaip elgtis, bet aišku, kad kažką reikia daryti. Galime žengti įprastu keliu, įgyti normalią profesiją... Kas gi čia blo­go? Pažįstu daug specialistų, kurie kažkur dirba. Ne profesionalų, o daug išmanančių žmonių. Pavyzdžiui, žmogus žino viską apie pankroką. Žino, kas ir kada kokią dainą sugrojo, kur ji buvo išleista, kaip pateko į Rusiją... O kas toliau? Žmogus visa tai žino, bet ką jis su savo žiniomis daro? Galima sau kolekcionuoti įvai­rias mokslo, kultūros ar politikos žinias ir nesidalinti jomis su kitais. Pankroko atveju svarbesnės ne žinios, o tai, ar moki groti pats, ar esi suorganizavęs bent vieną koncertą. Nebūtina gerai žinoti „Raudonosios armijos frakcijos“ istoriją, svarbiau nueiti į bent vieną mitingą savo mieste. Svarbiausia viską daryti pačiam, t.y. užsiimti asmenine politika ir prisiimti asmeninę at­sakomybę.

 

Norėdamas ką nors atrasti, turi kur nors nueiti. Ne prie kompiuterio tūnoti, o būti su kitais. Kažkam pavyko patekti į institutą ir užmegzti kontaktus. O ki­tam nepasisekė – jis nepateko į tą institutą, jis apskri­tai nepateko į jokį institutą, jis atsidūrė turguje arba gamykloje.

 

Viena teorija teigia, kad tikras judėjimas negali užgimti tarp gyvenimo iškruštų žmonių. Taip, jie gali sukelti maištą, bet judėjimą gali sukurti tik tie, kurie jaučia, kad jų orumas yra žeminamas. O gyvenimo iš­krušti jokio orumo neturi, jie negali pakilti nuo žemės.

 

Man nesvarbu, ar kas nors iškėlė juodą vėliavą, ar ne. Kur kas svarbesni patys principai. Svarbiausia, kokiu mastu žmonės realizuoja anarchistinius principus kasdienėje veikloje. Jei žmogus nusineša į mitingą juodą vėliavą, o iš jo sugrįžęs ima rėkti „Boba, grei­čiau duok barščių!“, tai jis visai ne anarchistas. Deja, tokių „anarchistų“ yra nemažai, jie tiesiog nepastebi, ką daro.

 

Anarchistai atsiranda iš valstybinės valdžios pa­sireiškimo kasdieniame gyvenime. Yra valstybė – bus ir anarchistai. Juos pagimdo pats gyvenimas. Jei tavo ausys girdi, o akys – mato, jei tu atidžiai stebi, kas vyksta aplinkui, ir nesi užsidaręs asmeninių problemų rate, tada anarchistinės mintys pačios pas tave ateis. Ar liks jos tavo galvoje, ar ne – priklauso nuo daugelio dalykų. Nuo tavęs paties, nuo aplinkinių, nuo to, ar tau kas nors laiku ištars: „Taip, brolau, taip ir yra!“. Juk gali ir neištarti.

 

Visos šalies iš karto mes nepakeisime, bet savo gyvenimą – galime.

 

Versta iš: Тупикин В.А. Зачем борьба. – Воронеж, изд-во Профсоюза Литераторов, 2007.

Vertė Darius Pocevičius

 

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, nr. 3, 2011 m. liepa.


25 dont tell