I

 

Universitetas bankrutavo kaip ir visuomenė, ku­riai jis ištikimai tarnavo. Šis bankrotas ne tik finansi­nis. Tai – jau seniai besiformavusio, daug fundamen­talesnio – tiek politinio, tiek ekonominio – nemokumo rodiklis. Niekas nebežino, kam yra skirtas universite­tas. Tai jaučiame intuityviai. Senasis užmojis išugdyti kultūringą ir išsilavinusią visuomenę dingo, o kartu su juo ir pranašumas, kurį darbo rinkoje kadaise turėjo diplomuoti specialistai. Visa tai dabar jau fantazijos, pamėkliškos nuosėdos, priskretusios prie prastai pri­žiūrimų koridorių sienų.

 

Nedarni architektūra, pranykusių idealų šmėklos, pražuvusios ateities perspektyva – tai visa, kas liko iš universiteto. Šių griuvėsių šešėlyje daugelis iš mūsų yra ne kas kita, kaip įkyrių įpročių ir pareigų rinkiniai. Mums paskirtas užduotis atliekame bei atsiskaitymus atlaikome su tam tikru beatodairišku ir nepajudinamu, nebylaus apmaudo kupinu paklusnumu. Niekas neįdo­mu, niekas nejuntama. Istorinis pasaulis su savo ka­tastrofos inscenizacija neatrodo nė kiek realesnis, nei langai, per kuriuos jį matome.

 

Tiems, kam paauglystę užnuodijo Rugsėjo 11-osios įvykių sukelta nacionalistinė isterija, viešas pasisakymas tėra apgavystė, o viešoji erdvė – vieta, kurioje kas nors gali sprogti (nors taip niekada ir ne­sprogsta). Mums gimė neaiškus troškimas, kad kas nors įvyktų, tačiau, kadangi nesuvokėme, kad galime padaryti tai patys, ir buvome išgelbėti interneto vie­nodumo pilkybės, kur radome prieglobstį tarp draugų, kurių niekada nematome, kurių ištisa egzistencija tėra šūksnių ir paikų paveikslėlių sekos, kurių vienintelis diskursas yra plepalai apie daiktus ir prekes. Saugu­mas ir komfortas tapo mūsų lozungais. Neliečiami ir nejudinami praslystame apčiuopiamu pasauliu, gainio­dami savo tuštybę iš vienos vietos į kitą.

 

Tačiau savo skurdui galime būti dėkingi – demis­tifikacija dabar yra jau nebe užduotis, o būsena. Uni­versiteto gyvenimas pagaliau yra matomas toks, koks visada ir buvo – tai paklusnių gamintojų bei vartotojų gaminimo mašina. Net laisvalaikis čia tėra viena iš pasiruošimo darbui formų. Idiotų kompanija studentų brolijose iki sąmonės netekimo nusigeria su tokiu pat atsidavimu, kokiu teisininkai pluša biuruose vėliais va­karais. Jaunuoliai, vidurinėje rūkę žolę ir praleidinėję pamokas, dabar geria „Adderall“ prieš eidami į darbą. Prakaituodami ant bėgtakio sporto klube, mes tampa­me diplomų fabriko varomąja jėga.

 

Taigi laikyti universitetą idilišku ar tingiu arba įsivaizduoti jį esant dramblio kaulo bokštu Arkadijoje – beprasmiška. Perdėm uolus moto „Dirbk stropiai, žaisk kietai“ buvo vartotas kartos, kuri buvo rengia­ma... kam? – širdelių paišymui kapučino kavos putoje arba vardų bei skaičių suvedinėjimui į duomenų bazes. Švytinti Amerikos kapitalizmo technologinė ateitis jau seniai supakuota ir parduota Kinijai už dar kelis metus pasiskolinto šlamšto. Universiteto diplomas dabar ver­tas ne ką daugiau, nei „General Motors“ akcija.

 

Mes dirbame ir skolinamės, kad galėtume dirbti ir skolintis. O darbai, kurių siekiame, yra darbai, kuriuos jau turime. Beveik trys ketvirtadaliai studentų dirba, didelė dalis – pilną etatą. Įsidarbinimo lygis, pasiekia­mas studijų metų, daugeliui yra toks pat, koks laukia ir baigus universitetą. Tuo tarpu tai, ką įgyjame, yra ne išsilavinimas, o skola. Mes dirbame, kad užsidirb­tume pinigus, kuriuos jau išleidome, o mūsų ateities darbo jėga jau parduota prasčiausioje rinkoje.

 

Per pir­muosius penkerius XXI a. metus studentų įsiskolinimo valstybei vidurkis išaugo 20 proc., o nebaltaodžių studentų įsiskolinimas – 80–100 proc.. Nuo 1977 iki 2003 m. studentų skolos dydis – suma, atvirkščiai proporcinga valstybės finansavimui švietimo reikalams, – išaugo beveik 800 proc. Mūsų pasiskolintas mokes­tis už mokslą nuperka privilegiją mokėti mėnesines įmokas iki gyvenimo pabaigos. O tai, ką išmokstame, yra kredito choreografija – studentams vos pradėjus mokslus, jiems jau yra brukamos kreditinės kortelės, už kurių operacijas tenka mokėti net 20 proc. palū­kanų. Vakar dienos finansų studijų magistrai perkasi vasarnamius, mokėdami už juos šiandienos humanita­rinių mokslų magistrų neaiškia ateitimi.

 

Tai – perspektyva, kuriai ruošėmės jau nuo pradi­nės mokyklos. Tie iš mūsų, kurie atėjome čia, kad mūsų privilegijos būtų patvirtintos notaro, atidavėme savo jaunystę virtinei dėstytojų, psichologinių išmėginimų ir privalomų viešųjų darbų – ciniškam dalinių tiesų rin­kiniui, skirtam sukurti įvairiapusišką paraiškos profilį. Nieko stebėtino, kad imamės savinaikos vos pasprukę nuo tėvų kontrolės. Kita vertus, tie, kurie atvyksta čia pakilti virš savo šeimų ekonominių ir socialinių nepato­gumų, žino, kad kiekvienam, kuriam „pavyksta“, tenka po dešimt tų, kurie siekia užimti jo vietą, kad logika čia yra „kiek vienas laimi, tiek kitas pralaimi“. Ir, kaip bebūtų, socioekonominis statusas geriausiai nuspėja studento pasiekimų lygį. Tiems iš mūsų, kuriuos demo­grafija vadina „imigrantais“, „mažumomis“ ir „spalvo­taisiais“, buvo prisakyta tikėti „nuopelnų aristokratija“. 

 

       Tačiau mes žinome, kad schemos, kurių dėka galėtu­me išsilaisvinti iš smurto, sąlygojamo mūsų kilmės, tik atkuria praeities vargus tiems, kurie gyvena dabartyje.

 

       Jei universitetas visų pirma moko mus, kaip įsiskolinti, kaip švaistyti savo darbo jėgą ir kaip tapti smulkmeniškų rūpesčių aukomis, tuo būdu jis moko mus būti vartotojais. Išsilavinimas yra tokia pat pre­kė, kaip ir visa kita, ką norime gauti nedėdami jokių pastangų. Tai daiktas, savo pirkėjus paverčiantis daik­tais. Būsima mūsų padėtis sistemoje, mūsų santykis su kitais joje yra perkamas iš pradžių pinigais, o po to – demonstruojant paklusnumą. Iš pradžių susimo­kame, tada „stropiai dirbame“. Ir štai dvilypumas: žmogus yra ir vadovas, ir pavaldinys, ir vartotojas, ir tas, kurį vartoja. Mes paklūstame pačiai sistemai – ne­svetingiems kabinetams, užtikrinantiems pavaldumą. Su tais, kurie dėsto, yra elgiamasi ne ką pagarbiau, nei su automatine žinučių siuntimo sistema. Galioja tik kliento patenkinimo logika – ar kursas buvo lengvas? Ar dėstytoja buvo „karšta“? Ar bet kuris bukas šiknius galėjo gauti 10? Kokia prasmė kaupti žinias, jei jas ga­lima sužinoti keliskart spustelėjus klavišus? Kam reikia atminties, kai turime internetą? Mąstymo lavinimas? Turbūt juokaujate. Moralinė parengtis? Juk tam skirti antidepresantai.

 

Tuo tarpu doktorantai, tariamai labiausiai poli­tiškai išsilavinę iš mūsų, taip pat yra ir patys paklus­niausi. „Profesija“, dėl kurios jie pluša, yra ne kas kita, kaip troškimas atsiriboti nuo sistemos ar darbo rinkos. Kiekvienas doktorantas yra būsimasis Robinzonas Kru­zas, svajojantis apie rinkos reikalavimams atsparią sa­los ekonominę sistemą. Tačiau net pats troškimas yra palaikomas nuolatinio atsidavimo rinkai. Prieštaravimo tarp visaapimančios kapitalizmo kritikos dėstymo die­ną ir pokalbio dėl darbo tobulinimo naktį nebeliko. Tai, kad mūsų pasitenkinimas kartu yra ir mūsų darbas, tik palengvina simptomus. Estetika ir politika žlunga pakeitus istoriją ideologija – gėralai, dailieji menai, dar vienas būtį nagrinėjantis seminaras, pastovi spausdin­to teksto migla, kiekvienas pikselis yra nupirktas kaž­kieno kito kažkur ten, kur viskas atrodo gerai, o visos gėrybės atrodo pasiekiamos paskolos dėka.

 

Doktorantūra yra tiesiog išblukusi feodalinės sis­temos atgyvena, pritaikyta kapitalizmo logikai – prade­dant aukštybėse dominuojančiais įžymiais profesoriais ir baigiant retomis nesąžiningai apmokamų dėstytojų asistentų ir pavaduotojų gretomis. Čia vyrauja kaž­kas panašaus į askezę su visais gotiškais benediktinų vienuolyno ritualais ir visom keistomis teologinėmis pretenzijomis į šio darbo kilnumą, esminį jo altruizmą. Pavaldiniai džiaugsmingai sutinka žaisti pameistrius savo šeimininkams, nes nesugeba atlikti matematinio apskaičiavimo, parodančio, kad devyni iš dešimties mūsiškių kiekvieną semestrą dėstys po 4 kursus, kad sukrautų atlyginimus dešimtajam, palaikančiam mitą, jog kiekvienas iš mūsų gali tapti „tuo vieninteliu“. Be jokios abejonės, aš būsiu ta įžymybė, aš gausiu etatinį darbą didmiestyje ir persikelsiu gyventi į ką tik subur­žuazintą rajoną.

 

Galų gale interpretuojame 11-ąją K. Marxo tezę apie Fojerbachą: „Filosofai viso labo interpretavo pa­saulį; esmė yra jį pakeisti.“ Geriausiu atveju mes iš­mokstame į Feniksą panašiais mus darančio įgūdžio – prieiti kritikos ribas ir ten žūti, o po to vėl prisikelti vien tam, kad pradėtume viską iš naujo judėdami užburtu ratu. Pirmuoju šio vaidinimo etapu mes žavimės – jis nušviečia mūsų kelią. Tačiau mes norime įrankių, kurie padėtų įveikti savižudiškas mintis, neleidžiančias mums ištrūkti.

 

„Kritika“ užsiimantys žmonės yra labiausiai linkę į cinizmą. Bet jei cinizmas tėra išvirkščia entuziazmo versija, tai kiekvieno nusivylusio kairuolio akademiko širdyje tūno latentinis radikalas. Gūžtelėjimas pečiais, niūri veido išraiška, nesmagus muistymasis diskutuo­jant apie tai, jog per trejus metus (nuo 2003 iki 2006) JAV išžudė milijoną irakiečių, kad kiekvienas iš vargin­giausių Amerikos piliečių išgautas skatikas bus sušer­tas bankininkystės pramonei, kad pakils jūrų lygis, dėl ko žus milijardai, ir kad mes negalime nieko pakeisti. Ši sumišusi laikysena atsiranda dėl jausmo, kad esi tam­pomas tarp dabartinės kairiosios minties sąvokų „yra“ ir „turėtų būti“. Viena vertus, žmogus jaučia, kad nėra jokios alternatyvos, tačiau, kita vertus, tiki, kad kitoks pasaulis yra įmanomas.

 

Mes nebūsime tokie nekantrūs. Šių dviejų pozi­cijų sintezė žvelgia tiesiai mums į akis: kitoks pasaulis nėra įmanomas – jis yra būtinas. „Yra“ ir „turėtų būti“ reiškia vieną ir tą patį. Globalios ekonomikos krachas vyksta čia ir dabar.

 

II

 

Universitetas neturi savo istorijos; jo istorija yra kapitalo istorija. Pagrindinė jo funkcija yra darbo ir ka­pitalo santykio reprodukcija. Nors valstybinis universi­tetas ir nėra tikra, investuotojams palūkanas mokanti įmonė, kurią galima pirkti ir parduoti, šią funkciją jis vis dėlto atlieka kaip įmanoma efektyviau, savo struktūra vis labiau panašėdamas į savo verslo partnerius. Tai, ką dabar stebime, yra šio proceso baigiamasis etapas, kurio metu mokomosios institucijos fasadas užleidžia vietą korporacinei racionalizacijai.

 

Net kapitalizmo aukso amžiuje, atėjusiame po Antrojo pasaulinio karo ir trukusiame iki septintojo dešimtmečio pabaigos, liberalusis universitetas jau buvo pavaldus kapitalui. Šeštajame dešimtmetyje, kai valstybinis aukštojo mokslo finansavimas pasiekė piką, universitetą buvo imtasi pertvarkyti taip, kad jis lavintų specialistus, kurie turėtų įgūdžių, reikalingų norint nugalėti „komunizmą“ ir išlaikyti JAV viešpata­vimą. Šaltojo karo metais jo vaidmuo buvo įtvirtinti liberaliąją demokratiją ir atkurti menamą laisvų ir lygių piliečių visuomenę – būtent dėl to, kad niekas nebuvo nei laisvas, nei lygus.

 

Tačiau jei ši ideologinė viešojo universiteto funk­cija po Antrojo pasaulinio karo bent jau buvo gerai finansuojama, tai septintajame dešimtmetyje ši situa-cija pakito negrįžtamai. Ir joks socialdemokratų trep­sėjimas kulnais nebesugrąžins pasaulio, egzistavusio pokario ekonomikos pakilimo laikotarpiu. Tarp 1965 ir 1980 metų pelno norma ėmė kristi; iš pradžių tai įvyko JAV, o po to ir kitose šalyse, kuriose vyko spartus pramonės augimas. Paaiškėjo, kad kapitalizmas negali išlaikyti aukšto gyvenimo lygio, kurį sukūrė, nes gau­są kapitalas interpretuoja kaip perprodukciją, o laisvę nuo darbo – kaip nedarbą. Aštuntajame dešimtmetyje kapitalizmas įžengė į nesibaigiančio nuosmukio zoną, kurioje nuolatinis darbas virto laikinuoju, dirbančiosios klasės algos stagnavo, o valdantiesiems buvo laikinai atlyginta už jų tamsybiškus finansinius burtus, kurių jie patys galiausiai neatlaikė.

 

Dėl lėtėjančio ekonomikos augimo ir žlungančių korporacijų atleidinėjimo nuo mokesčių, viešajam išsi­lavinimui šis nuosmukis reiškė nykstantį finansavimą. Visuomeninio turto grobstymas Kalifornijai – ir likusiai tautos daliai – pirmą kartą smogė aštuntajame dešimt-metyje ir toliau smūgiuoja kaskart smunkant verslo ciklui. Nors universitetas rinkai tiesiogiai ir nepriklauso, tiek jis pats, tiek jo struktūros veikia pagal tokią pat kaštų mažinimo logiką, kaip ir kitos pramonės šakos: dėl nykstančio finansavimo nuolatinių darbininkų ver­timas laikinais tapo neišvengiama būtinybė. Į pensiją išėjusių profesorių vietas užima ne nauji etatiniai dar­buotojai, o be jokių socialinių garantijų nusamdyti asis­tentai, padėjėjai ir lektoriai, tą patį darbą atliekantys už gerokai mažesnį atlygį. Mokesčio už mokslą kilimas kompensuoja biudžeto apkarpymus, o studentai moka pinigus, kad būtų paruošti darbams, kurie nyksta.

 

Dabartinės krizės, kuri bus ilga ir gili, akivaizdo­je, daugelis kairuolių nori sugrįžti į viešojo išsilavinimo aukso amžių. Jų naiviu įsitikinimu, šiandieninė krizė yra puiki dingstis reikalauti praeities sugrąžinimo. Tačiau socialinės programos, priklausiusios nuo aukštos pelno normos ir spartaus ekonomikos augimo, nebeegzis­tuoja. Negalime leistis suviliojami bergždžio troškimo stvertis už to, kas nebegrąžinama, ignoruodami aki­vaizdų faktą, kad autonomijos statusą turintis „viešasis universitetas“ kapitalistinėje visuomenėje negali egzis­tuoti. Universitetas yra veikiamas kapitalizmo krizės, o kapitalui humanitarinio ugdymo programų nereikia. Universiteto funkcija visuomet buvo ta pati – repro­dukuoti darbininkų klasę, rengiant kapitalui konkrečiu metu reikalingus darbuotojus. Šiuolaikinio universiteto krizė yra darbininkų klasės reprodukcijos krizė; krizė laikmečio, kuriame kapitalui mūsų, kaip darbininkų, nebereikia. Reikalaudami grąžinti viešąjį išsilavinimą, universiteto nuo rinkos poreikių neišvaduosime. Mes išgyvename paskutines rinkos logikos, kuria buvo pa­grįsta visa ši sistema, dienas. Vienintelė autonomija, kurios galime tikėtis, egzistuoja už kapitalizmo ribų.

 

Mūsų kovos sąlygomis tai reiškia, kad atgal judėti negalime. Praeities studentų kovos yra jau nebeegzis­tuojančio pasaulio pėdsakai. Šeštajame dešimtmetyje, kai ekonominis pokario bumas tik pradėjo ryškėti, uni­versiteto radikalai suvokė, kad kitoks pasaulis yra įma­nomas. Neapsikentę technokratiško vadovavimo, no­rėdami nutraukti konformistinės visuomenės grandines ir neigdami susvetimėjusio darbo būtinybę pertekliaus amžiuje, studentai mėgino vienytis su radikaliais dir­bančiosios klasės segmentais. Tačiau jų radikalizmas, pernelyg glaudžiai susijęs su ekonomine kapitalizmo lo­gika, neleido tokiam susivienijimui įsitvirtinti. Kadangi dėl jų pasipriešinimo karui Vietname kapitalizmas buvo daugiausiai kritikuojamas kaip kolonijinė karo mašina, bet nepakankamai dėmesio buvo skiriama jo vykdo­mam darbo jėgos pačioje Amerikoje išnaudojimui, susidūrę su savomis problemomis, studentai iškart atsiskyrė nuo darbininkų. Pokario ekonomikos bumo pradžioje universitetas dar nebuvo kapitalo įkinkytas taip, kaip dabar, o studentai nebuvo taip intensyviai proletarizuojami skolų ir nusiaubtos darbo rinkos.

 

Štai kodėl mūsų kova yra iš esmės kitokia. Stu­dentiško gyvenimo skurdas tapo mirtinas: jokios žadė­tos išeities nėra. Jei septintojo dešimtmečio ekonomi­kos krizė iškilo tam, kad sulaužytų šeštojo dešimtme­čio politinės krizės stuburą, tai dabartinė ekonominė krizė kilo anksčiau nei politinis sukilimas, vadinasi, mes pagaliau galime išvengti praeities kovų „išsikvėpimo“. Grįžimo į normalų pasaulį nebebus.

 

 

III

 

Mes siekiame kovoti dėl universiteto iki galo.

 

Nors mes ir smerkiame universiteto privatizaciją bei autoritarinę jo valdymo sistemą, struktūrinės re­formos mūsų nedomina. Mes reikalaujame ne laisvo universiteto, o laisvos visuomenės. Kapitalistinėje vi­suomenėje veikiantis laisvas universitetas būtų tarsi skaitymo kambarys kalėjime; vienintelė jo paskirtis – atitraukti žmonių dėmesį nuo kasdieninio gyvenimo vargų. Vietoje to mes siekiame beturčių studentų ir darbininkų įniršį paversti karo skelbimu.

 

Iš pradžių mes turime užkirsti kelią universiteto veiklai. Privalome nutraukti įprastą kūnų ir daiktų tėk-mę bei sustabdyti darbo ir paskaitų vyksmą. Mes sta­tysime blokadas, rengsime užėmimus ir atsiimsime tai, kas mums priklauso. Tokius įvykius vertiname ne kaip kliūtis dialogui ir abipusiam supratimui, o kaip išraišką to, ką turime pasakyti ir kaip norime būti suprasti. Kai krizės į viešumą iškelia pamatinius tarpusavyje priešiš­kai nusiteikusios visuomenės interesus, tik tokia pozi­cija turi prasmę. Vienybės reikalavimas yra iš esmės tuščiaviduris. Tarp tų, kurie palaiko status quo, ir tų, kurie siekia jį sugriauti, jokio bendro pagrindo nėra.

 

Kova dėl universiteto yra viena iš daugelio kovų, tai – tik viena iš sričių, kuriose prasidėjo naujas at­metimo ir sukilimo ciklas – darbovietėse, gyvenamuo­siuose rajonuose bei lūšnynuose. Visų mūsų ateitis yra bendra, todėl mūsiškis judėjimas turės kartu su kitais judėjimais pralaužti universitetų sienas ir išeiti į gatves. Pastarosiomis savaitėmis Bay Area viešųjų mokyklų mokytojos kartu su „BART“ (Bay Area Rapid Transit) darbuotojais ir bedarbiais grasino demonstracijomis ir streikais. Kiekvienas šių judėjimų yra atsakas į įvairiai pasireiškiantį krizės metu pagyvėjusį dirbančiosios klasės smukdymą. Žvelgiant į šiuos judėjimus atskirai, kiekvienas iš jų atrodo menkas, trumparegis ir beviltiš­kas. Tačiau visi šie judėjimai žada visuotinio atmetimo ir pasipriešinimo galimybę. Mūsų užduotis yra suvokti bendrąsias sąlygas, kurios lyg požeminė srovė suteikia galių kiekvienai atskirai kovai.

 

Pakilimų, maištų, prasidedančių auditorijose ir išplintančių po visą visuomenę, mes jau matėme ne­tolimoje praeityje. Vos prieš dvejus metus Prancūzijoje kilęs „anti-CPE“ (Contrat Premiere Embauche) judėji­mas, grūmęsis su naujai priimtu įstatymu, suteikusiu darbdaviams teisę atleisti jaunus darbininkus be jokios priežasties, į gatves išvedė milžinišką skaičių žmonių. Toje pačioje barikadų pusėje susitiko vidurinių mokyklų mokiniai, universitetų studentai, mokytojos, dėstyto­jai, tėvai, eiliniai profsąjungų nariai ir bedarbis jauni­mas iš miesto pakraščių (kaip bebūtų, šis solidarumas dažnais atvejais būdavo trapus; jaunų priemiesčių imi­grantų ir centre esančių universitetų studentų riaušės niekada nebuvo vieningos, tarp abiejų grupių kartais atsirasdavo įtampa). Prancūzijos studentai suvokė, kad universiteto kaip saugumo ir apšvietos salelės įvaizdis tėra iliuzija ir kad jie buvo viso labo rengiami darbui. Į gatves jie išėjo kaip darbininkai, protestuodami prieš nesaugią savo ateities perspektyvą. Jų pozicija sunai­kino mokyklų atskirumą nuo darboviečių ir kaip mat susilaukė visuotinio samdomųjų darbininkų ir bedarbių palaikymo.

Judėjimui augant, pasireiškė įtampa tarp revoliu­cijos ir reformos. Judėjimo pavidalas buvo radikalesnis už jo turinį. Studentų lyderių retorikai pabrėžiant sie­kį sugrąžinti status quo, jaunimo veiksmai – riaušės, apversti ir padegti automobiliai, kelių ir geležinkelių blokados bei virtinės užėmimų, sustabdžiusių vidurinių mokyklų bei universitetų veiklą, – išreiškė naujosios kartos nepasitenkinimą ir įniršį. Nepaisant to, vos CPE įstatymas buvo atšauktas, judėjimas subyrėjo. Nors radikaliausi judėjimo segmentai ir siekė paversti maiš­tą visuotiniu sukilimu prieš kapitalistinę sistemą, jiems nepavyko išlaikyti žymaus palaikymo, tad demonstra­cijos, užėmimai bei blokados drastiškai siaurėjo ir ne­trukus išvis pranyko. Judėjimas nesugebėjo peržengti anapus reformizmo.

 

2008 m. gruodžio sukilimas Graikijoje peržengė daugelį šių ribų ir tapo naujo klasių kovos ciklo pra­džia. Prasidėjęs kaip studentų atsakas į policininkų įvykdytą jaunuolio iš Atėnų nužudymą, keletą savaičių trukęs sukilimas pasireiškė riaušėmis, plėšikavimu, universitetų, profsąjungų biurų bei televizijos stočių užėmimais. Buvo deginami ištisi finansų bei prekybos rajonai. Nors judėjimas nepasižymėjo gausa, jis tai kompensavo geografiniu paplitimu – jis aprėpė visą šalį. Kaip ir Prancūzijoje, šį sukilimą inicijavo jaunimas, kuriam ekonominė krizė simbolizavo žlugusią ateitį. Studentai, be socialinių garantijų nusamdyti darbinin­kai ir imigrantai atliko svarbiausią vaidmenį, ir jiems pavyko pasiekti vienybę, nepalyginamą su trapiu anti-CPE judėjimo solidarumu.

 

Tiek pat svarbu, kad jie nekėlė beveik jokių reika­lavimų. Be abejo, kai kurie demonstrantai siekė polici­jos sistemos reformų bei kritikavo konkrečius vyriau­sybės politikos aspektus, tačiau apskritai sukilėliai iš valdžios, universiteto, darboviečių ar policijos neprašė visiškai nieko. Ne todėl, kad jie tai laikė geresne stra­tegija, o todėl, kad nenorėjo nieko, ką šios institucijos galėjo pasiūlyti. Turinys čia susijungė su forma. Op­timistiniai Prancūzijos demonstrantų šūkiai kirtosi su degančių automobilių ir išdaužytų stiklų vaizdais, tuo tarpu Graikijoje riaušės kilo siekiant akivaizdaus tikslo – sunaikinti visą politinę ir ekonominę sistemą.

 

Galiausiai sukilimo dinamika nustatė jam ribas. Sukilimas buvo įmanomas dėl didžiulės radikalios infrastruktūros miesto rajonuose, ypač Atėnų Exarchijos rajone. Skvotai, barai, kavinės ir socialiniai centrai, dažnai lankomi studentų ir jaunų imigrantų – tai aplin­ka, kurioje ir kilo sukilimas. Tačiau ši aplinka buvo sveti­ma daugeliui vidutinio amžiaus samdomųjų darbininkų, šios kovos nelaikiusių sava. Nors daugybė žmonių ir išreiškė solidarumą su maištaujančiu jaunimu, tai jie laikė įeinančiųjų į darbo rinką judėjimu, tai yra ju­dėjimu tos proletariato dalies, kuri iki tol formaliai nedirbo darbo pilnu etatu, o dabar siekia įeiti į dar­bo rinką. Sukilimas, populiarus mokymo įstaigose ir imigrantų gyvenamuose priemiesčiuose, darbovietėse epaplito.

 

Mūsų užduotis šiandienos kovoje – atskleisti prieštaravimą tarp formos ir turinio, sukurti sąlygas, kurios leistų peržengti reformistinių reikalavimų ribas ir įgyvendinti iš tiesų komunistinį turinį. Kol profsąjun­gos ir studentų grupės svarsto „aktualias problemas“, mes turime kelti įtampą, kol taps aišku, kad trokštame visai ko kito. Mes privalome nuolat demaskuoti nenuo­seklius demokratizavimo ir skaidrumo reikalavimus. Kas gero būtų iš to, jei turėtume teisę matyti, kaip viskas nepakenčiama, ir galėtume išsirinkti toliau mus maustysiančius atstovus? Turime atmesti studentiško aktyvizmo kultūrą su visomis jos moralizuojančiomis atsisakymo vartoti smurtinius veiksmus mantromis bei pavienių kampanijų vaikymusi. Vienintelė sėkmė, ku­ria galime būti patenkinti, yra kapitalistinio gamybos būdo, XXI-ajam amžiuj garantuojančio vien negandas, o galiausiai – mirtį, panaikinimas. Visi mūsų veiksmai turi būti sutelkti į judėjimą komunizacijos link, tai yra visuomenės perorganizavimo, kuriame būtų įgyvendin­ta „laisvai duodu – laisvai gaunu“ logika, panaikintas darbo užmokestis, vertės forma, būtinasis darbas ir mainai.

 

Okupacijos bus svarbi mūsų kovos taktika, tačiau mes privalome atsispirti tendencijai vykdyti juos reformizmo apraiška. Tai tapo aišku praeitų metų sausį, kai studentai užėmė vieną iš pastatų Niujorko Naujajame universitete („New School“). Grupė draugų, kurių daugumą sudarė doktorantai, nusprendė užimti studentų centrą ir paskelbti jį laisva erdve studentams ir visai likusiai visuomenės daliai. Netrukus prie jų pri­sijungė ir kiti studentai, tačiau dauguma jų šiuo įvykiu pasinaudojo kaip svertu siekti reformų, konkrečiai – pašalinti universiteto vadovą. Šie tikslų skirtumai iškilo visos okupacijos metu. Jei reformų siekiantys studen­tai, pasiekę administracijos nuolaidų, ketino palikti pastatą, tai likusieji išvis vengė kelti reikalavimus. Pas­tarieji okupacija siekė sukurti trumpalaikę proskyną kapitalistiniame laike ir erdvėje – pertvarką, nušvie­čiančią naujos visuomenės kontūrus. Mes palaikome šią antireformistinę poziciją. Nors žinome, kad šios zonos bus dalinės ir laikinos, jų atskleidžiama įtampa tarp to, kas realu, ir to, kas įmanoma, gali pastūmėti kovą radikalesne kryptimi.

 

Mes ketiname naudoti šią taktiką tol, kol ji taps savaime suprantama. 2001 m. pirmieji Argentinos pi­ketuotojai (piqueteros) pasiūlė kovos taktiką – kelių blokadas, sustabdžiusias prekių pervežimą iš vienos vietos į kitą. Per keletą mėnesių ši taktika paplito po visą šalį be jokios formalios koordinacijos tarp atskirų grupių. Tuo pat būdu besikartojančios okupacijos gali tapti instinktyviu ir betarpišku maištavimu tiek univer­sitete, tiek už jo ribų. Praeitais metais išvydome naują universitetų bei darboviečių okupacijų bangą JAV: tai – New School, NYU bei Republic Windows Factory, ku­rio darbininkai Čikagoje kovojo su fabriko uždarymu jį užimdami. Atėjo mūsų eilė.

 

Jei norime pasiekti savo tikslus, negalime pa­sikliauti grupėmis, kurios skelbiasi atstovaujančios mums. Mes esame pasiruošę dirbti kartu su profsą­jungomis bei studentų asociacijomis, kai tai mums naudinga, tačiau mes nepripažįstame jų autoriteto. Už save turime kovoti patys be jokių tarpininkų. Mes privalome nutraukti ryšius su bet kokiomis grupėmis, kurios siekia apriboti mūsų kovą, teigdamos, kad turi­me grįžti prie darbo ar mokslų, derėtis ar susitaikyti. Būtent taip nutiko Prancūzijoje. Pirmosios protestuoti ėmė raginti šalies vidurinės mokyklos, studentų aso­ciacijos bei kai kurios profsąjungos. Galiausiai, atsto­vaujančiosioms grupėms prašant nusiraminti, dalis demonstrantų žygiavo pirmyn. O Graikijoje savo kontr­revoliucinį charakterį profsąjungos pademonstravo atšaukdamos streikus bei reikalaudamos santūrumo.

 

Kaip alternatyvą atstovų stabdymui, mes siūlo­me studentams ir darbininkams organizuotis patiems. Mes raginame paskutinių kursų studentus, dėstytojų asistentus, lektorius, paslaugų sferos darbuotojus ir personalą pradėti rinktis kartu ir aptarti situaciją. Kuo daugiau kalbėsimės ir kuo daugiau bendrų interesų at­rasime, tuo sudėtingiau bus administracijai tarpusavyje mus supriešinti beviltiškose rungtynėse dėl nykstančių resursų. Paskutiniosios kovos „NYU“ ir „New School“ nukentėjo dėl šių ryšių stokos, ir jei iš jų galima ko nors pasimokyti, tai tik to, kad turime kurti tankius solida­rumo tinklus, paremtus bendrai pripažįstamu priešu. Šie tinklai ne tik apsaugo mus nuo „išsikvėpimo“, bet ir leidžia mums sukurti naujus kolektyvinius ryšius. Šie ryšiai yra tikrasis mūsų kovos pagrindas.

 

Susitiksime barikadose.

 

Versta iš: We want everything. Communiqué from an Absent Future. Critical Theory and Content from the Nascent California Student Occupation Mo­vement, September, 2009.

Vertė Zebras

Juodraštis: nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, Nr. 3, 2011 m. liepa.