Vertėjo pastaba. Tekstas sutrumpintas autoriui sutikus. Bifo sutiko, kad jo pastebėjimai apie B. Oba­mos pergalę rinkimuose buvo perdėm optimistiški. Tos teksto vietos yra išimtos.

 

***

 

1. Anapus mūsų žinių

 

Ekonomistai ir politikai yra susirūpinę tuo, ką jie vadina krize, tačiau tikisi, kad ji baigsis kaip ir daugelis praeito amžiaus krizių, kurios nusiaubė ekonomiką – galiausiai kapitalizmas tik dar sustiprės. Aš manau, kad šį kartą bus kitaip. Tai ne krizė, o simptomas, parodantis, kad gamybinių jėgų (kognityviojo darbo globaliniame tinkle) (1) potencialas nesuderinamas su augimo paradigma. Tai – ne krizė, o 500 metų gyva­vusios sistemos griūtis.

 

Pažvelkime: galingiausios pasaulio jėgos bando išgelbėti finansines institucijas. Bet finansų griūtis paveikė ir industrinę sistemą – paklausa smunka, milijonai žmonių praranda darbo vietas. Norėdamos išsaugoti bankus, valstybės atima pinigus iš rytdienos mokesčių mokėtojų, o tai reiškia, kad per ateinančius metus paklausa tik dar labiau kris. Šeimų vartojimo lygis mažėja, todėl ateityje industrinės gamybos apim­tys bus žymiai sumažintos. Visa tai tęsis ne vienerius ar kelerius metus – šį kartą tai tęsis amžinai.

 

„International Herald Tribune“ spausdintame straipsnyje nuosaikus konservatorius Davidas Brook­sas rašo: „Man neramu, kad mūsų veikla peržengia mūsų ekonomikos žinių ribas.“ Tai ir yra atsakymas – komplikuota globalinė ekonomika tęsiasi toli anapus žinojimo ir valdymo ribų. 2009 m. vasario 19 d., prista­tydamas B. Obamos ekonomikos gelbėjimo planą, JAV iždo sekretorius Timothy‘is Geithneris pasakė: „Aš bū­siu atviras. Ši plati strategija kainuos nemažai pinigų, bus rizikinga ir užims daug laiko. Mums teks prisitai­kyti prie besikeičiančių aplinkybių. Teks išbandyti tai, ko iki šiol nebandėme. Mes darysime klaidų. Bus laiko­tarpių, kai viskas blogės, o progresas bus nepastovus arba trūkinės.“ Nors šie žodžiai parodo T. Geithnerio intelektualinį sąžiningumą ir tai, kaip įspūdingai naujoji Amerikos valdančioji klasė skiriasi nuo bušistų, jie taip pat parodo politinio pasitikėjimo savimi praradimą.

 

Politinės žinios, kurias paveldėjome iš modernios racionalistinės filosofijos, šiuo metu yra bevertės. Chaosas (t. y. anapus žmogiškojo suvokimo ribos išsi­kerojusi painiava) yra naujasis pasaulio valdovas. Pro­blemos, su kuriomis šiandien susiduria pasaulis, negali būti išspręstos pritaikant ekonomiką prie naujų sąlygų arba ją racionalizuojant. Kapitalistinė paradigma jau nebegali būti universaliu žmogiškosios veiklos principu.

 

Pripažinkime: modernaus kapitalizmo istorija baigta. O kas toliau?

 

2. Tinklas vs. Nusikaltimas

 

Pažvelkime atgal į neoliberalios ekonomikos – ekonomikos, paremtos principu „laimi stipriausieji“ – pakilimą ir nuopuolį. Matome du postmodernios eko­nomikos fasadus: vieną būtų galima pavadinti „tinkline ekonomika“, kitą – „kriminaliniu kapitalizmu“. Tinklinė ekonomika paremta bendradarbiavimu ir dalijimusi, naujų socialinės veiklos organizavimo modelių kūrimu. Tinklinė ekonomika meta iššūkį nuosavybės principui, kuris vyravo modernioje kapitalistinėje visuomenėje.

 

Tam, kad iš naujo nustatytų ir primestų nuosavy­bės principą, kapitalizmas virto nusikaltėliška reakcija – vaikydamasis pelno ir garbindamas konkurenciją, kri­minalinis kapitalizmas atmetė visas taisykles. Nusikal­tėliška politika pasaulio ekonomikoje sukėlė šiandieninę sumaištį, bet prie kiekvienos šalies valdžios vairo tebe­stovi nusikaltėliai – tai kas, kad jiems nepavyko suvaldy­ti chaotiškos dereguliacijos. Neoliberalizmo ideologija nepasiteisino, bet tie, kurie suklestėjo neoliberalios apgaulės šešėlyje, laikosi įsikibę galios svertų ir ruošia­si lemiamai kovai. Taigi prieštaravimai tarp bendrojo intelekto (2) ir kriminalinės valdančiųjų klasės stiprėja. Kas laimės?

 

Kriminalinė klasė, kurią sudarė finansiniai avan­tiūristai, didelių korporacijų vadybininkai ir mafijinė liumpenburžuazija, užėmė valdžią dviem ėjimais: pir­miausiai neoliberaliai deklaruodami, kad konkurencija yra svarbesnė nei bet kokia etikos, politikos ar teisės taisyklė. Antra, jie okupavo kolektyvinio mąstymo kūrimo sistemą – medijas. Fabrikuodamos socialinius lūkesčius ir kolektyvinę vaizduotę, medijos sudarė priešpriešą produktyviai kognityviajai klasei, o vėliau visiškai ją užgniaužė ir pajungė išnaudojamuosius iš­naudotojų košmarams.

 

Privati socialinės komunikacijų erdvės (reklamos, TV) okupacija padarė poveikį tapatybių susvetimėjimui, gyvenimo, poreikių ir vartojimo privatizacijai. Poreikis – tai ne natūralus impulsas, bet kultūrinis socialinės vaizduotės ir jautrumo monopolizavimo korporacinėje medijų sistemoje produktas. Gyvenimo privatizavimas sugriovė socialinį solidarumą privertė kiekvieną izoliuo­tą žmogų galvoti apie savo poreikius atskirai. Pavyz­džiui, pažvelkime į judėjimo privatizaciją – ji iškreipia viešąją erdvę. Neracionalus, teršiantis, griozdiškas objektas – privatus automobilis (3 t metalo, skirtos pervežti kūną, sveriantį tik 80 kg) – tai pagrindinis XX a. industrinės produkcijos objektas.

 

Kodėl automobiliai privalo būti privatūs? Jie ga­lėtų būti vieši, jais kiekvienas žmogus galėtų naudotis tiek laiko, kiek jam reikia, o po to palikti atrakintus gatvėje, paruoštus kitų žmonių transporto reikmėms. Juos galima būtų pakeisti daug patogesnėmis viešo­jo transporto sistemomis. Kodėl keletą pastarųjų de­šimtmečių valdančioji klasė griovė viešojo transporto sistemą? Mes puikiai žinome, kodėl. Kapitalistinė eko­nomika transporto srityje, kaip ir visose kitose srityse, sukuria nepriteklių. Nepritekliaus sukūrimas yra būtina sąlyga kaupimui, kuriam prielaidas sudaro poreikių privatizacija.

 

Praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje įsiga­lėjusi tinklinė produkcija ir paplitusi libertarinė kiberkul­tūra leido sukurti sąjungą tarp finansinio kapitalizmo ir kognityviojo darbo. Po dotcom vėliava susibūrę jauni intelektualai ir mokslininkai galėjo atrasti lėšų savo verslų kūrimui, atsirado galimybė perskirstyti pajamas. Bet ši sąjunga buvo išardyta, kai kriminalinė klasė per­ėmė naująjį technologinį potencialą ir pajungė jį karinei galiai. Dotcom patirtį įtraukė neoliberalūs čiuptuvai: pirmajame naujojo amžiaus dešimtmetyje intelektinė darbo jėga buvo prekarizuota (3), ji buvo priversta su­tikti su ekonominiu šantažu. Kriminalinė klasė pavergė kognityviąją klasę – žinios tapo fraktalizuotos, pajamos mažinamos, nuolat augo išnaudojimas ir stresas.

 

Dotcom griūtis ir Rugsėjo 11-oji virto aukštųjų technologijų patirties pajungimu, technologijų ir žinių potencialo iškraipymu, visa tai atnešė daugybę aukų ir visame pasaulyje sukėlė neapykantą. Sukeltos masių baimės, fanatizmo ir neišmanymo nepakako tam, kad būtų išgautas vakariečių pritarimas karui. Vakarų pilie­čių prezidentas George‘as Bushas paprašė pasitraukti iš kelio ir eiti apsipirkti. Apsipirkinėjimas – tai vaistas nuo terorizmo, nuo depresijos. Tačiau toks masinis vartoji­mas finansiškai priklausė nuo beribės Skolos. Europos ir Amerikos gyventojai buvo sistemingai skatinami pirkti milžiniškus kiekius nereikalingų daiktų, apsvaiginti re­klama, priversti tapatinti laimę su vartojimu, o gerovę – su įgytų daiktų kiekiu.

 

Poreikių privatizacija ir manymas, kad gerovė – tai įgytas turtas, sunaikino orumą ir meilę sau. Dė­mesingumo visuomeniniam gyvenimui laiką okupavo informacijos ir reklamos srautai. Kai kalbą sugėrė darbas, ji neteko jausmingumo (affection). Meilė, švel­numas, seksualumas, jausmingumas ir rūpinimasis ki­tais virto prekėmis. Kiekvienas iš mūsų įsigijo ne vieną kreditinę kortelę, tapo apsipirkinėjimo mašina, privers­ta vis daugiau ir daugiau dirbti, kad galėtų išmokėti savo nuolat augančią skolą. Skola virto grandinėmis visiems, taip atsirado puikios sąlygos visuotinei griū­čiai. Galų gale griūtis įvyko.

 

Ekonomikos augimo laikai niekada nebesugrįš ne tik dėl to, kad žmonės niekada nebesugebės grąžinti skolų, sukauptų per praėjusius tris dešimtmečius, bet ir dėl to, kad visiškai išseko tiek planetos ištekliai, tiek socialinių smegenų nervinė sistema. Taigi kas toliau?

 

3. Etinis protestas ir karas

 

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kuomet glo­balizacijos ir privatizacijos procesai buvo nekvestio­nuotini, o jų naikinantį potencialą savo žodžiais puikiai užmaskavo neoliberalų išminčiai, kilo etinio protesto judėjimas, kuriame susibūrė kognityvioji darbo jėga ir tie dirbantieji, kurie pradėjo suvokti iš dereguliacijos kylančius pavojus,. Pačioje kapitalistinio amžiaus pa­baigoje vakariniame Pasaulio pakraštyje, Sietle, šimtai tūkstančių žmonių susirinko ir dalyvavo demonstracijo­se, norėdami sustabdyti Pasaulio Prekybos Organizaci­jos susitikimą ir protestuoti prieš globalinį išnaudojimą.

 

Tai buvo Etinių Demonstracijų Amžiaus pradžia.Sietle ir Genujoje, Prahoje, Bolonijoje ir Kankune vy­kusiose demonstracijose drauge žygiavo kognitariatas ir prekariatas. Tai buvo pasaulio Etinė Sąmonė, kuri, žinoma, susilaukė kriminalinės klasės sukurstytos po­licijos agresijos. Kai kurie iš jų buvo nužudyti, daug jų suimta, nes jie sakė tiesą. Jie stengėsi perspėti Žemės gyventojus apie artėjantį didžiulį pavojų. Dabar mes ži­nome, kad jie buvo teisūs. Protestuotojai prieš kapita­listinę globalizaciją (no-global protesters) mus perspėjo apie artėjančią katastrofą, dabar ji jau čia.

 

Katastrofa graikiškai reiškia pozicijos pakeitimą, leidžiantį stebėtojui (-ai) pamatyti tai, ko jis ar ji nema­tė anksčiau. Katastrofa leidžia pamatyti naujas erdves, o tuo pačiu – ir galimybes, tačiau taip pat pareikalauja paradigmos pasikeitimo. Etiniai demonstrantai buvo sutriuškinti po pasaulinių protestų prieš karą 2003 m. vasario 15 d. Tą dieną 100 mln. žmonių išėjo į gatves protestuoti prieš prasidėjusį Irako karą. Prezidentas G. Bushas atrėžė, kad jam žmonių patarimų nereikia, ir pradėjo karą.

 

Kriminalinė tamsuolių klasė pasiekė pergalę prieš Bendrojo Intelekto judėjimą. Būtent dėl to pasaulis šiuo metu ir griūva.

 

Po to smurtui buvo priešinamasi smurtu, fanatikai kovojo prieš fanatikus. Afganistane ir Irake, Pakistane, Irane ir Gruzijoje JAV galia buvo įveikta ir izoliuota. Galų gale šis finansinis krachas yra susijęs ir su ge­opolitiniu pralaimėjimu. Blėstant etinių demonstracijų periodui, Vakaruose kilo nauja sukilimų banga: 2005 m. riaušės Paryžiaus priemiesčiuose, 2006 m. moky­tojų sukilimas Oachakoje, 2008 m. gruodį Graikijoje sprogęs visuotinis maištas. Ekonominiam nuosmukiui niokojant socialinį gyvenimą, tokių protestų pasaulyje per ateinančius metus tik padaugės.

 

Per ateinančius metus vyks daugybė pavienių sukilimų, bet mums nereikėtų iš jų daug ko tikėtis. Dėl didmiesčių erdvės militarizacijos jiems nepavyks pasiekti realių galios centrų, jie neįstengs pasiekti laimėjimų materialinės gerovės srityje ar įgauti politi­nės galios. Jei didelė antiglobalistų moralinių protestų banga nesugebėjo sunaikinti neoliberalios galios, tai ir sukilimai neatras išeities. Nebent iškiltų ir paplistų naujo tipo savimonė ir jautrumas, kurie pakeistų kas­dienybę ir sukurtų NE laikinas (o nuolatines) autonomi­nes zonas (4), besiremiančias globalaus tinklo kultūra ir savimone.

 

Visiško dirbančiųjų užimtumo laikai baigėsi. Pa­sauliui nebereikalinga tokia didelė darbo jėga ir toks di­delis išnaudojimas. Būtina iš esmės sutrumpinti darbo laiką. Bazinės pajamos turi tapti teise gyventi, nepri­klausančia nuo atliekamo darbo ir atskirta nuo atiduo­damo darbo laiko. Kompetencija, žinios ir gebėjimai turi būti atskirti nuo ekonominio mainomosios vertės konteksto ir perkvalifikuoti į laisvą socialinę veiklą.


franco berardi and kasparas pocius

„Juodraščio“ redkolegijos narys K. Pocius ir F. Berardi-Bifo Alytuje

 

4. Išmokėti moralinę skolą

 

Mums nereikėtų žiūrėti į dabartinę recesiją iš eko­nominės pusės; mums reikėtų ją įvertinti kaip antropo­loginį posūkį, po kurio turėtų keistis pasaulio išteklių ir pasaulio galios pasiskirstymas. Europa yra pasmerkta prarasti savo ekonomines privilegijas, nes 500 metų užsitęsęs kolonializmas artėja prie pabaigos. Vaka­riečių skola yra ne tik ekonominė, bet ir moralinė – skola už priespaudą, smurtą ir genocidą turi būti su­mokėta tučtuojau, o tai padaryti nebus lengva. Didelė Europos gyventojų dalis nėra pasiruošusi sutikti su tur­to perdalijimu, kurį privers vykdyti recesija. Atgimsta ne vien tik tapatybe paremtas čiabuvių judėjimas, ypač Pietų Amerikoje.

 

Kova tarp darbo ir kapitalo pasiekė naują etapą ir gali turėti neprognozuojamų pasekmių. Seni ideolo­giniai XX a. sprendimai nebeveikia. Tiek liberalizmas, tiek socializmas šiandien atrodo praradę ryšį su realy­be. Valdančioji klasė ir ekonomistai siūlo pasenusius metodus priešintis krizei, naudoja senus žemėlapius naujai teritorijai pažinti. Visi sako „turi būti išvengta protekcionizmo“, tačiau iš tiesų kiekviena valstybė saugo savo ekonomiką. Neoliberalai teigia, kad Vals­tybė turėtų išsaugoti bankus, sugrąžinti skolas ir kredi­tus, o tada leisti privatiems savininkams tvarkytis taip, kaip iki šiol. Socialistai savo ruožtu teigia, kad Valstybė turėtų perimti bankus ir nacionalizuoti gamyklas. Koks būtų skirtumas, jei nacionalizuotos gamyklos užsiimtų to paties šlamšto gamyba?

 

Alternatyva tarp viešos ir privačios nuosavybės – tai apgaulė. Išeitis – ne ekonomikoje, bet socialinėje kultūroje. Augimo modelis giliai įsismelkė į kasdienį gyvenimą, suvokimą, poreikius ir vartojimo modelius. Kultūrinė veikla privalo išlaisvinti visuomenę nuo šio modelio.

 

5. Komunizmas be Aufhebung

 

Elementarių reikmių (būsto, transporto, maisto gamybos) ir socialinių paslaugų privatizavimas yra grindžiamas kultūriniu turto ir gerovės tapatinimu su turima privačia nuosavybe. Modernaus kapitalizmo antropologijoje gerovė – tai turto įgijimas, bet ne gy­venimo džiaugsmas. Socialinių permainų laikotarpiu, kurį išgyvensime per ateinančius metus, turi būti kves­tionuojamas turto ir gerovės tapatinimas. Toks mūsų politinis uždavinys itin glaudžiai susijęs su kultūra ir psichoterapija.

 

Teorinis privačios nuosavybės instituto pateisi­nimas (pvz., Johno Locke’o darbuose) yra paremtas būtinybe užtikrinti išskirtinį mėgavimąsi daiktu, kuriuo negalima dalintis: obuoliu negalima pasidalinti – jeigu jį valgau aš, tu jo valgyti negali. Bet skaitmeniniame amžiuje gėrybių statusas pasikeitė – nematerialios gė­rybės priklauso semiotikos sričiai, jos nesunaikinamos naudojantis. Kai kalbama apie semiotinius produktus, privati nuosavybė tampa beprasmybe, ją vis sunkiau įtvirtinti.

 

Kampanijos prieš piratavimą – tai paradok­sas: tikrieji piratai – tai korporacijos, desperatiškai bandančios privatizuoti kolektyvinio proto produktus bei apmokestinti gamintojų bendruomenę. Kolekty­vinio proto produktai kuriami bendroje imanentinėje plotmėje, nes žinojimas negali būti nei fragmentuotas, nei privatizuotas. Technologinės Skaitmeninių Tinklų transformacijos leido subręsti naujajam komunizmui, tuo tarpu žlungant finansinėms rinkoms ir Neoliberaliai Ideologijai buvo suvokta, kokie trapūs yra hiperkapitalizmo pamatai. Dabar galime stebėti kaip Augimo, Skolos ir su gerove tapatinamo vartojimo griūtis virs nauja permainų banga. Žinių bendrumas, ideologinė privačios nuosavybės krizė ir būtinybė atrasti bendrus poreikius priartina naują horizontą, turėtų iškilti naujas peizažas. Komunizmas sugrįžta.

 

Senasis komunizmas, paremtas avangardo Valia ir voliuntarizmu bei naujojo totalitarizmo paranoja, XX a. pabaigoje buvo sutriuškintas ir niekada neprisikels. Visiškai naujo tipo komunizmas turėtų pasirodyti kaip būtinybė, kaip neišvengiamas kapitalistinės sistemos žlugimo rezultatas. Kapitalo komunizmas yra būtinybė gyventi barbarizme. Šioje būtinybėje mes turime atras­ti laisvę, sąmoningą, organizuotą pasirinkimą.

 

Komunizmas grįžta, bet jį reikėtų pavadinti kitaip, nes istorinė atmintis prilygina šią socialinės organiza­cijos formą politinei Religijos tironijai. Istorinis XX a. komunizmas buvo paremtas idėja, kad Totalumas turi pranašumą prieš Paskirumą (Singularity). Tačiau dialektiniai rėmai, varžę XX a. komunistinį judėjimą, yra visiškai atmesti ir niekas niekad nesugebės jų atkurti.

 

Georgo Hegelio įtaka suvaidino svarbų vaidmenį formuojantis religiniams įsitikinimams, pavadintiems „istoricizmu”. Aufhebung (tikrovės panaikinimas var­dan Idėjos) – tai paranojiškas tokio komunizmo pagrin­das. Šios dialektinės sistemos rėmuose Komunizmas laikytas totalybe, turinčia sunaikinti ir pakeisti kapita­listinę totalybę. Subjektas (darbininkų klasės valia ir veiksmas) buvo laikomas griaunančiu tai, kas sena, ir kuriančiu tai, kas nauja, instrumentu.

 

6. Paskirybės

 

Industrinė darbininkų klasė, negalėdama dalyvau­ti sąvokų kūrime, gali tik tapatintis su Panaikinimo ir Totalizacijos mitologija, tačiau bendrasis intelektas to padaryti negali. Bendrasis intelektas panašus į Iggy Popo žuvį: „Žuvis yra nebyli, ji nesugeba reikšti minčių, nes žuvis žino. Viską.“

 

Bendrajam intelektui nebereikia jos mintis reiš­kiančio subjekto, tokio kaip XX a. Lenininė Partija. Bendrojo Intelekto politinė raiška neatskiriama nuo žinių, kūrybos ir ženklų kūrimo. Mes atmetėme Dialektiką dėl dinamiško paskirybių pliuralizmo ir daugiasluoks­nės jų koevoliucijos. Su kapitalizmu viskas baigta, bet jis neketina išnykti. Sukurtos Nelaikinos Autonominės Zonos neturėtų kurti pagrindų jokiai naujai totalizaci­jai. Mes nesiruošiame stebėti katarsiško Revoliucijos įvykio (6), matyti, kaip staigiai žlunga Valstybės galia. Per ateinančius mėnesius ir metus mes stebėsime Re­voliuciją, kurioje nėra Subjekto. Siekiant sukurti šios revoliucijos subjektą, mums savyje reikia plėtoti paski­rybes. Tai, mano kuklia nuomone, yra mūsų kultūrinė ir politinė užduotis.

 

Palikę Panaikinimo ir Totalizacijos Dialektinę er­dvę, dabar bandome sukurti rekombinacijos ir paskiry­bių Dinamikos Teoriją, kurios sampratos, kaip žinoma, yra pasiskolintos iš Felixo Guattari darbų, ypač iš jo paskutinės knygos „Chaosmose”. Paskirybė – tai nebū­tinai „individas“; galima turėti kolektyvines paskirybes. Minėdamas „paskirybę”, turiu omenyje tokį gebėjimą veikti, kai nepaisoma jokio konformizmo, nesikartoja­ma, toks veiksmas nėra apibrėžiamas jokios istorinės būtinybės. Savitumas yra procesas, nepriklausantis būtinybės sferai, nes jo istorijos tėkmės neprimeta nei logika, nei materija.

 

7. Nesibaigiantis terapijos procesas

 

Mums reikėtų tikėtis ne staigių pokyčių socia­liniame peizaže, bet lėto naujų tendencijų iškilimo, kai bendruomenės apleidžia byrančią dominuojančios ekonomikos sferą, o vis daugiau individų meta darbo paieškas ir sukuria savo pačių paslaugų tinklus.

 

Pramonės ardymo nebepavyks sustabdyti dėl paprastos priežasties – socialiniam gyvenimui pra­moninis darbas jau nebereikalingas. Augimo mitas bus atmestas ir žmonės pradės ieškoti naujų turto paskirstymo būdų. Paskiros bendruomenės ims kitaip suvokti gerovę ir turtą, pakeisdami juos taupumu ir laisve. Kultūrinė revoliucija, kurios mums reikia perei­namuoju laikotarpiu, turi keisti turto sampratą: turto kaip privačios augančio daiktų kiekio nuosavybės – daiktų, kuriais mes negalime pasimėgauti, nes esame per daug užsiėmę, ieškodami pinigų, reikalingų jiems įsigyti – sampratą turi keisti tokia turto samprata, kai mes mėgaujamės reikalingu daiktų kiekiu, kuriais dali­namės su kitais žmonėmis.

 

Paslaugų ir prekių deprivatizacija taps įmanoma dėl šios labai reikalingos kultūrinės revoliucijos. Ji ne­įvyks planuotai, vienodai, greičiau ji taps paskirų indi­vidų ir bendruomenių pasitraukimo pasekme, naujos ekonomikos sukūrimo rezultatu – tokioje ekonomikoje bendrai naudojamasi bendrais daiktais ir paslaugomis, išlaisvintas laikas skiriamas kultūrai, malonumui ir jausmingumui. Kol šis procesas plėsis visuomenės paribiuose, o kriminalinė klasė laikysis įsikibusi savo ga­lios ir stengsis taikyti vis represyvesnius įstatymus, tol dauguma žmonių taps vis agresyvesni ir neturės jokių vilčių. Etninis pilietinis karas pasklis po Europą, ardy­damas patį pilietinio gyvenimo audinį.

 

Paskirybių išplitimas (atsitraukimas ir nelaikinų autonominių zonų sukūrimas) bus ramus procesas, bet sukels agresyvią konformistiškai nusiteikusios dau­gumos reakciją – tai jau vyksta dabar. Konformistinė dauguma yra išgąsdinta intelektinės energijos nutekė­jimo ir tuo pačiu metu atakuoja energingojo intelekto apraiškas. Tokią situaciją būtų galima apibūdinti kaip kovą tarp Masinio Neišmanymo, kurį kuria totalitarinė Žiniasklaida, ir Bendrojo Intelekto, kuriuo dalijamasi.

 

Mes negalime numanyti, koks bus šio proceso rezultatas. Mūsų tikslas yra išplėsti ir apsaugoti au­tonomijos erdvę ir kiek įmanoma labiau išvengti smur­tinio kontakto su agresyvaus Neišmanymo erdve. Ši pasitraukimo nekonfrontuojant strategija ne visada pasiteisina. Kartais – rasizmo ar fašizmo atveju – konf­rontacija taps neišvengiama. Neįmanoma numatyti to, ką reikės daryti netrokštamo konflikto situacijoje. Akivaizdu, kad nesmurtinė reakcija yra geriausias pasi­rinkimas, bet jis ne visada bus įmanomas. Gerovės su­tapatinimas su privačia nuosavybe yra taip giliai įsiša­knijęs, kad negalima visiškai atmesti aplinkui esančio barbarizmo. Todėl bendrajam intelektui teks bėgti nuo paranojos, kurti žmogiškojo pasipriešinimo zonas, eks­perimentuoti kuriant autonominius gamybos būdus, paremtus aukštomis technologijomis ir mažu energijos kiekiu, tuo pat metu vengiant konfrontacijos su krimi­naline klase ir konformistine populiacija.

 

Ateityje politika ir terapija taps vieninga veikla. Kadangi žmonės bus nepajėgūs prisitaikyti prie ne augimu paremtos ekonomikos ir ilgėsis nykstančios modernios tapatybės, juos kamuos neviltis, depresija ir panika. Mūsų kultūrinė užduotis bus rūpintis tokiais žmonėmis, parodant jiems sėkmingą būdą prisitaikyti prie naujų sąlygų. Mūsų užduotis – sukurti žmogiško pasipriešinimo zonas, kurios veiktų kaip gydomojo užkrato zonos. Autonomizacijos procesas turėtų būti suvokiamas ne kaip Aufhebung, bet kaip Terapija. To­dėl nėra tikslo totalizuoti praeitį, stengtis ją sugriauti, sunaikinti. Kaip ir psichoanalitinę terapiją, taip ir šią terapiją reikėtų laikyti nesibaigiančiu procesu.

 

Cornelius Castoriadis (7) ir jo draugai septintaja­me dešimtmetyje leido žurnalą „Socializmas arba bar­barizmas” („Socialisme ou barbarie“).

 

Bet tekste „Rhyzome” sakoma, kad išskirianti logika yra Vakarų metafizikos manija. Mums reikia nustoti galvoti apie „arba..., arba..., arba...“ ir pradėti galvoti junginiais: „ir..., ir..., ir...”.

 

Mūsų ateityje aš nematau Socializmo ar barba­rizmo, greičiau matau Socializmą ir barbarizmą. Kyla klausimas, kokio dydžio bus barbarizmo laukas, o ko­kio dydžio – draugystės erdvė. Laiške savo mokytojui Sigmundui Freudui jaunas psichoanalitikas Wilhelmas Fliessas paklausė: kaip man suprasti, kada baigsis te­rapija? Kaip man žinoti, kad pacientas pasveiko? S. Freudas, nebūdamas kvailas, atsakė: tu gali manyti, kad terapija yra baigta, kuomet žmogus supranta, kad psichoanalizė yra nesibaigiantis procesas.

____________

 

(1) Kognityvusis darbas – tai terminas, apibūdi-nantis visus dirbančius informacinių technologijų ir intelektinės kūrybos srityje.

(2) Bendrasis intelektas – Karlo Marxo sukurta sąvoka, žyminti tai, kad žmogiškasis intelektinis po­tencialas tampa antrine jėga, aptarnaujančia mašinų darbą. Šiuolaikiniame kapitalizme bendruoju intelektu labiau linkstama įvardyti bendrą žmonių ir mechanizmų kaupiamą energiją, kurią, kaip parodė, pvz., „Indyme­dia“, galima nukreipti ir prieš patį kapitalizmą.

(3) Prekarizacija, prekariatas – terminai, nusa­kantys nestabilios, negarantuotos dėl savo gerovės ir fragmentuotos darbo jėgos atsiradimą griuvus gerovės valstybei.

(4) Tai užuomina į Hakimo Bey‘aus knygą „Laiki­noji autonominė zona“, kuri greitai turėtų pasirodyti ir lietuviškai.

(5) Aufhebung – vokiečių filosofo Georgo Hege­lio pirmą sykį pavartotas terminas, reiškiantis įveiką, panaikinimą.

(6) Užuomina į griežtą prancūzų trockisto filosofo Alaino Badiou įvykio kaip totalios tiesos sampratą.

(7) Cornelius Castoriadis – XX a. graikų kilmės radikalus marksistas, filosofas, ekonomistas ir psicho­analitikas.

 

Versta iš: Franco Berardi. Communism is back but should call the Therapy of Singularization. London, February 2009.

Vertė Nindzė

 

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, nr. 3, 2011 m. liepa.