Svarbiausios tarnybos tikslingai veikia tik tuo atveju, jei valdyti imasi asmuo, anksčiau užėmęs žemes­nes pareigas, prisilaikydamas griežtų taisyklių, garan­tuojančių teisingumą, lygiateisiškumą ir demokratiją.

 

Net ir tokiu atveju išlieka uždarumo, oligarchijos ar „garo variklio autoriteto“ (Frydricho Engelso terminas) rizika. Kitaip tariant, demokratiška diskusija lėktuvo piloto kabinoje neįmanoma. Išeitis – technologijų su­varžymas, jų sumažinimas iki minimumo: atsisakyti branduolinės energijos, palikti tik kelis lėktuvus, vieną kitą rizikingą technologiją, uždrausti nuodingų medžia­gų vartojimą. Tokiu būdu gamybos procesų visuma būtų demokratiškai kontroliuojama ir kur kas skaidriau valdoma. Išlieka vidinė klaidingo galios panaudojimo rizika, todėl labai svarbu, kad kitos dvi sritys – kūry­binės įmonės bei žemės ūkis – turėtų savarankiškus finansinius išteklius, sau pavaldžias ar reguliuojančias institucijas bei solidarius rinkėjus.

 

Socialinio organizavimosi įvairovė svarbi lygiai taip pat, kaip biosferai gamtinė įvairovė. Žemės ūkis puikiai pakeičia svarbiausias tarnybas, nes jis yra taktiškai ne­priklausomas, valdomas tiesioginės demokratijos da­rinių, t. y. apylinkių, ir veikia ypatingu gamtos ritmu.

 

Į visus sektorius įsiterpiančios kūrybinės įmonės taip pat veikia kaip atsvaras svarbiausioms tarnyboms. Tokios įmonės turi pačias įvairiausias organizacines struktūras – nuo vieno žmogaus įmonės iki pasaulinio kooperatyvo – ir gali veikti rinkos sistemose nuolat arba laikinai su piniginiais, mainų bei įvairios rentos projektais.

 

Gerovės trejybė siejasi su politiniu sprendimu atskirti ir subalansuoti galią bei kontrolę. Tai rodo ma­terialinę demokratiją ir struktūrinį apdairumą. Sakoma „Nedėk visų kiaušinių į vieną pintinę! Nepasitikėk savi­mi.“ Visa tai galima apibendrinti grafiškai.

 

Tradiciniais ideologiniais terminais šią sistemą galima apibrėžti kaip kompromisą tarp komunizmo ar socializmo, anarchizmo ir komunitarinio gyvenimo.

 

Kita lentelė – tai abstraktūs nurodymai poka­pitalistiniam planavimui. Tai – supaprastinta labai sudėtingo gamybos, organizavimosi lygių ir įvairių veiklos sričių tinklo iliustracija. Į šias tris sritis neturi būti žiūrima kaip į sąveikaujančias įvairiuose organiza­ciniuose lygiuose. Paslaugos, gaminiai ir įmonės yra tik pavyzdžiai. Panašūs produktai gali atsirasti visuose stulpeliuose.

 

Ar maža gamyba gali būti infekuota?

 

Ar didelė rizika, kad iš monetarizuotų mažų ga­mybos apimčių kūrybinėse įmonėse vėl gali susidaryti kapitalistiniai santykiai? Tai kelia didelį susirūpinimą kai kuriems kairiesiems, reikalaujantiems mainų be pinigų. Vis dėlto nėra reikalo baimintis.

 

Visų pirma kitos dvi sritys veikia už nuosavybės mainų ir vertės dėsnio ribų. Tai suteikia visišką saugu­mą, todėl šantažas neįmanomas.

 

Antra, istoriškai neįrodyta, kad šiuolaikinis pra­moninis kapitalizmas savaime atsiranda iš mažos apimties prekinės gamybos. Jei tai tiesa, kapitalizmas būtų susiformavęs Kinijoje, Indijoje ar Artimuosiuose Rytuose, kur tokios sąlygos susiklostė prieš tūkstan­čius metų, t. y. daug seniau nei Europoje. Šiuolaikinis kapitalizmas užgimė XV a. pabaigoje kartu su teritori­nių valstybių susikūrimu ir atsiradusiais jų ginklų ga­mybos bei statybos poreikiais, kurie buvo finansuojami besiformuojančių Florencijos, Nyderlandų ir Vokietijos bankų sistemų. Tik tokių valstybių valdomos pramonės įmonės galėjo sunaikinti tradicinę mažos apimties pre­kinę gamybą, kurios stabilumą šimtus metų sėkmingai užtikrino gildijos. Batų fabrikai neatsiranda iš batsiuvių dirbtuvių!

 

Trečia, nedidelės apimties prekinės gamybos, kad ši vadovautųsi sveiku protu, negalima palikti visiškai savikontrolei. Aišku, kad turi būti taikomas ekologinis reguliavimas ir minimalūs mokesčiai. Smulkūs prekių gamintojai taip pat privalo mokėti kompensacijas už naudojimąsi bendruomeniniu turtu ir paslaugomis, kad nepavirstų į parazituojančias „laisvosios rinkos įmones“ ar neformalias oligarchijas, siekiančias viršpelnių.

 

Kai kiekvieno žmogaus pragyvenimu pakankamai rūpinsis pagrindinės tarnybos, laisvos asociacijos galės tapti saviraiškos zonomis, o ne vietomis, kur galioja džiunglių įstatymai. Visi žinome, kad savarankiškos įmonės nėra laisvos tiems, kurie turi griebtis bet kokio darbo, kad išgyventų. Tai tik išnaudotojų ir engėjų ide­ologija. Šiandien būtų galima vėl pritaikyti kai kuriuos gildijų sistemos elementus.

 

Planavimas? Koks planavimas?

 

Valstybinio planavimo klaidos anuometinėse socialistinėse šalyse sugadino gerą planavimo vardą. Tiesą sakant, planavimas reiškia tik mąstymą apie ateitį ir veiksmų derinimą. Suprantama, kad iki pat šiol valdantieji oligarchai nenori kalbėti apie ateitį ir net stengiasi uždrausti galvoti apie ją kitiems. Oligarchinė sistema nėra darni, dažnai net gąsdinama jos žlugimu, kad visi kiti jaustų įtampą. Be rizikos nėra pelno arba jis labai menkas. Susidūrus su dabartine krize, požiūris į planavimą keičiasi, t. y. tampa pragmatiškesnis. Jei nebeveikia rinkos – laikas planuoti, juk gaunamas pel­nas bet kuriuo atveju sumažėjo. Tokiose šalyse kaip Prancūzija, kuri kruopščiai planavo savo veiksmus, kri­zės poveikis mažesnis, tad „Prancūzijos modelis“ žur­nalui „The Economist“ šiuo metu atrodo tinkamas. Ne planavimas, o neapgalvotas planavimas sukėlė bėdas socialistinėse šalyse.

 

Pokapitalistinė namų ūkių sistema kreipia dėmesį į paklausą. Vietoj to, kad rinka būtų užverčiama prekė­mis, reikiamos prekės yra užsakinėjamos įvairių varto­tojų. Gamintojai – tie patys žmonės, tik su kitokiomis kepurėmis – savo gebėjimą gaminti bei išteklius sten­giasi derinti prie vartotojų poreikių, o pastarieji savo ruožtu derina užsakymus. Ši interaktyvaus planavimo sistema atrodo gremėzdiška, tačiau jau egzistuoja ją palaikančios kompiuterinės programos. Anot Paulo Cockshotto ir Alino Cottrello knygos „Naujojo socia­lizmo link“, tokio planavimo algoritmas nėra neįvei­kiamas. Net jei gamintojo ar vartotojo sąveika vyksta daugelį kartų, būtini reikalavimai gali būti įvardyti per kelias sekundes. Taigi įmanomas beveik neribotas pla­navimas, kuris yra būtinas, nes yra teisingiausia ir eko­logiškiausia procedūra švaistūniškos rinkos sąlygomis.

 

Tačiau prieš įdiegdami šiuos planavimo mechaniz­mus, mes turime atsakyti į klausimą – ką gi mes pla­nuosime? Mintis, kad prisireiks dangoraižių, užpildytų kažką skaičiuojančiais biurokratais, jau paseno. Kita vertus, norint, jog žmonės galėtų tiesiogiai bendrauti, reikia suteikti jiems kuo daugiau laisvės. Tiesa, pla­navimui gali prireikti atsvaros, nes įmanomi sistemos iškraipymai ir nepageidaujamos galios sukūrimas. Pla­navimas turi tapti ne fetišu, bet palaikymo sistema, kai tarpasmeninis bendravimas yra per daug sudėtingas.

 

Akivaizdu, kad visa veikla pirmoje srityje – pa­grindinėse tarnybose – turi būti planuojama pasauli­niu lygiu. Jau dabar daugeliu atvejų taip ir daroma, tačiau žemės ūkiui reikės tik minimalaus planavimo, kai tik ištrūksime iš dabartinės sistemos. Daugumos maisto produktų gamyba ateityje turėtų būti vykdoma rajoniniuose žemės ūkio centruose. Teritorijų, žemynų ar planetos lygiu veikiantis žemės ūkis (pvz., druskos ir prieskonių) gali būti planuojamas naudojantis tais pačiais mechanizmais kaip ir pagrindinių tarnybų vei­kloje. Trečias veiklos sektorius, t. y. žemės ūkis, pagal pirmojo sektoriaus analogiją veikia kaip būtina atsvara galimiems planavimo sutrikimams.

 

Kūrybiniam sektoriui taip pat reikalingas tik mi­nimalus planavimas. Jame siūlomų paslaugų ir prekių įvairovė yra tokia didelė, o veikla taip sunkiai apčiuo­piama, kad detalus planavimas gali vykti tik rinkos sąlygomis. Šiam sektoriui reikia tam tikrų atsargų, sukauptų iš kitų sektorių ir svarbesnių kūrybinio sek­toriaus šakų, kuriomis būtų galima naudotis nekeliant pavojaus socialinei ir ekologinei pusiausvyrai. Sekto­riuje turėtų veikti į pasiūlą ir paklausą orientuotos įmo­nės, pasitelkiančios pačius įvairiausius savireguliacijos būdus – rinką, laisvą paskirstymą ir planavimą.

 

Kai kurių valstybinio kapitalizmo biurokratų pa­stangos tvarkyti smulkaus verslo sritį sukėlė pačias netikėčiausias neviltį keliančias pasekmes. P. Coc­kshottas ir A. Cottrellas optimistiškai nusiteikę, todėl teigia, kad net šis sektorius gali būti lengvai ir greitai planuojamas iki pat gatvės prekeivio limonadu lygio. Jie mano, kad socialistinis planavimas, savo nelaimei, atsirado per anksti, kad būtų ekonomiškai pagrįstas. Kai 1960 m. jis pradėjo veikti, biurokratai sustabdė kompiuterizuotą planavimą, nes bijojo prarasti savo galią ir privilegijas. Šiandien pati biurokratija tapo vie­na svarbiausių ekonomikos dalių.

 

Demokratiškas nuolatinis planavimas smarkiai skiriasi nuo buvusio neveiksnaus socialistinio ir esamo kapitalistinio planavimo. Jame nėra jokių planavimo au­toritetų, planavimas – ne komandinė struktūra, o viena iš svarbiausių paslaugų, kuria gali naudotis kiekvienas.

 

Daugelis planavimo sistemos sraigtelių jau veikia. Jei mums reikėtų iš naujo atrasti ir įdiegti visus dabar vei­kiančius istoriškai susiklosčiusius tiekimo kanalus, tai būtų Heraklio vertos pastangos, tačiau šiandien reikia tik suvesti veikiančius tiekimo tinklus į kompiuterius ir paprasčiausiai pakeisti juos pritaikant prie naujų ben­dros gerovės reikalavimų. Tam labai pravers ir šiandien naudojama brūkšninių kodų sistema.

 

Naujojo (žaliojo) ekosocialinio sandėrio elementai

 

Šiuo metu trūksta suvokimo, kad būtina res­truktūrizuoti socialinę, ekonominę ir politinę pasaulio sistemą. Krizė yra nemalonus, tačiau labai tikėtinas kapitalistinio projekto posūkis. Mes galime ir toliau gi­linti išnaudojimą bei priespaudą arba pagaliau nutrauk­ti kapitalizmo dominavimą. Tiesa, sunku pasakyti, ar stiprios ir pasiruošusios yra jėgos, norinčios radikalių pokyčių. Darant prielaidą, kad panašios grupuotės vei­kia, galima pateikti kai kuriuos laikinus, bet patikimus veiksmų pasiūlymus.

 

Tokie pasiūlymai turėtų remtis dabartine situa­cija, o ne įsivaizduojamais revoliuciniais pokyčiais. Tai reformistinės ir laipsniškos rekomendacijos, kurios kapitalistinės sistemos akimirksniu nepakeis. Kai kam gali pasirodyti, kad jos švelnina kapitalizmo prieštara­vimus ir problemas.

 

Postkapitalistiniai pokyčiai turi prasidėti pasauli­nio kapitalizmo centre – JAV. Neįsivaizduojama, kaip išplėtoti postkapitalistiniai dariniai galėtų derėti su visuotinio kapitalizmo galios struktūromis. Žinoma, kai kuriuos elementus įmanoma sukurti, išbandyti ir įdiegti tam tikrose nišose – Europoje, Japonijoje, Pietų Amerikoje, – bet jie turi būti tik bandomieji ir laikini. Šiuos elementus būtina atmesti, kai tik juos iškraipys pasaulinio kapitalo spaudimas: perėjus į gynybines po­zicijas, jie degraduos ir bus vėl įtraukti į hegemoninę politinio ir ekonominio pirmavimo sistemą. Taip bus sukurtos aplinkybės, mažinančios aiškaus persilaužimo galimybes.

 

Postkapitalistinė era JAV greičiausiai pasivadins (nors istoriškai ir neteisingai, bet kam tai rūpi) „Naujuo­ju žaliuoju sandėriu“ (Green New Deal). Akivaizdu, kad B. Obamos siūlomas „Naujasis žaliasis sandėris“ yra tik kapitalizmo gelbėjimo planas „B“. Jis net nelaiko­mas sandėriu – tai siūlymų derėtis su profsąjungomis, valstybėmis ir jų vadovais sąrašas.

 

Šie pasiūlymai – kol kas tik idėja, todėl gali bet kada pasikeisti, atsira­dus politiniam spaudimui. Bet kodėl gi nepamėginus visiems gerai pažįstamo sumanymo išgryninti, atnau­jinti ir prikelti naujam gyvenimui kapitalizmą?

 

Anot vadinamojo „Žaliojo impulso“ nuostatų, iš esmės bus sukurtas valstybės valdomas beveik statiš­kas „kapitalizmas“, kuriame gautas pelnas bus žemes­nis nei 1 proc. Tokiu atveju senųjų kapitalo oligarchų įtaka po truputį subyrėtų ir jų įmonės butų integruo­jamos į svarbiausias tarnybas. Nuo dabar esamų 50 proc. valstybės valdomo bendrojo vidaus produkto (BVP) butų pereita prie 70 proc. ar net daugiau, o tai lemtų tolesnę plėtros strategiją.

 

Švelni valstybės plėtros strategija („A“ variantas) remiasi darbininkų klasės gebėjimais paversti ne to­kiais patraukliais kitus pasirinkimus: agresyvų išnau­dojimą, staigų pelno augimą, ekologinę ir karinę riziką. Naujas prancūziškas klasių kovos stilius, kai įkaitais paimami valdytojai ir savininkai, grasinama susprog­dinti gamyklas, keliamos riaušės ir išreiškiama kieta pozicija dėl atlyginimų, gali padėti įtikinti oligarchus.

 

Papildoma įbauginimo ir sekinančio antiekonominio karo strategija apima tokius elementus:

● atsisakyti pirkti naujus taupius hibridinius automobilius, kol nėra naudojami ekologiškai darnūs automobiliai;

● atkakliai reikalauti ekologiškų produktų, stan­dartų ir paslaugų;

● atsisakyti keisti nebūtinus namų ūkio reikmenis;

● mažinti priemiesčių atskirtį ir keltis į miestų centrus;

● palaikyti ryšius su ūkininkais, kurti pragyvenimo tinklus ir boikotuoti prekybos centrus bei parduotuves;

● kurti naujus teritorinius darinius – pereinamuo­sius miestus (transition towns);

● atsisakyti papildomo darbo ir lėtinti darbo tempą;

● reikalauti nemokamų socialinių paslaugų (švieti­mo, sveikatos priežiūros, transporto, minimalių pajamų);

● filmus žiūrėti rajonų centruose (mikrocentruo­se) ar mažuose kino teatruose, o ne didmiesčių kino ar prekybos centruose;

● atsisakyti greito maisto, propaguoti ilgas ke­liones;

● mažinti komercinį vartojimą, plėsti dalijimąsi bendruomenėse, t. y. nemokamai mainytis daiktais ir paslaugomis.

 

Šie dažniausiai individualūs veiksmai negali pa­keisti kolektyvinės veiklos, bet visiškai įmanoma, kad jie sukurs palankią terpę kolektyviniams veiksmams socialinio pasyvumo laikotarpiu. Kolektyviniai veiksmai priklauso nuo įvykių logikos ir sekos – ne visi veiksmai įmanomi bet kuriuo metu, net jei jie teoriškai teisingi ir būtini. Galbūt šiuo atveju Williamas Shakespeare‘as padėtų daugiau nei K. Marxas? Galime būti tikri, kad netrukus atsiras daugybė galimybių paveikiems kolektyviniams veiksmams. Tai kapitalizmo mašiną gali įklampinti taip, kad „A“ variantas atrodys visai patrauklus.

 

Išvardyti pasiūlymai remiasi „A“ būdu. Mums gali būti primestas ir „B“ variantas – pasaulinis santykių aiškinimasis, nors tai neatrodo labai tikėtina. Kaina būtų nepakeliama. Iškils senas klausimas – socializmas ar barbarizmas?

 

„Naujasis žaliasis sandėris” prie vieno stalo su­sodintų valstybės vadovus, kapitalistus ir profsąjun­gas. Pagrindinis sandėrio klausimas būtų ekologinė ir socialinė JAV pertvarka. JAV gyvena apie 300 mln. žmonių, taigi teoriškai kalbama apie 600 tūkst. rajonų, 15 tūkst. miestų bei gyvenviečių, 300 regionų ir 30 teritorijų. Kadangi teritorinis gyventojų pasiskirstymas nėra vienodas, taip pat svarbūs geografiniai faktoriai, šie skaičiai mažiau ar daugiau skirsis nuo teorinio modelio.

 

Vienas iš 600 tūkst. darnių rajonų, besiremiančių mikro-agro pragyvenimo būdu, galėtų kainuoti (neį­skaičiuojant priemiesčių performavimo) 5 mln. JAV dolerių. Vadinasi, visų rajonų išlaikymas atsieitų 3,6 trilijonus dolerių. Gyvybingų miestų centrų sukūrimas galėtų kainuoti 20 mln. už vieną, o tai iš viso yra dar 300 mlrd. Žinoma, kai kuriuose miestuose beveik ne­reikėtų jokių investicijų. Iš esmės mes kalbame apie 4 trilijonus JAV dolerių, kurie turės būti investuoti per kelerius metus. Papildomų investicijų reikės žemyno geležinkelio tinklo atnaujinimui. Regioninės ir teritori­nės pramonės perkėlimas prie geležinkelio linijų taip pat kainuos milijardus. Namų šilumos izoliacija, vieti­nės elektrinės ir ekologiški pramonės gaminiai sukels mažosios pramonės augimo šuolį prieš galutinę sta­gnaciją. Tokios viltys gali būti svarbios pritraukiant kai kuriuos šviesesnius ir žalesnius kapitalistus.

 

Sandėrio programos galėtų būti nesunkiai finan­suojamos iš esamų atlyginimų, skiriant, tarkime, 10 proc., nes pradėjus veikti tokioms schemoms pragy­venimo kaina sumažėtų, o kokybė išliktų tokia pati. Žinoma, finansuoti galima ir iš mokesčių ar paskolų, bet tai tik iškreiptų padėtį, nukeltų mokėjimus į ateitį ir paskatintų infliaciją. Kažkuria prasme JAV dirbantieji įkurtų virtualų kooperatyvą, kuris galėtų nustatyti ka­pitalistinės plėtros galimybes. Šio kooperatyvo orga­nizacija susidėtų iš trišalės „Žaliojo sandėrio“ tarybos, vykdančios ekosocialinės pertvarkos programą. Tai ir būtų valstybė.

 

100 mln. JAV dirbančiųjų metinė alga dabar yra 3,7 trilijonai JAV dolerių. 10 proc. nuo to sudarytų 370 mlrd. dolerių per metus. Jais galėtų būti finansuojama ši programa nesukuriant naujo paskolų burbulo ir ne­rizikuojant sukurti nevaldomos infliacijos. Dar geriau, jei programos finansavimas prasidėtų nuo 3 proc. ir kasmet augtų, kol po 10–20 metų pasiektų 20 proc. ar daugiau. Žinoma, pramonė pasipelnytų dėl mokamų mažesnių atlyginimų, bet turėtų prisitaikyti prie socialinių reikalavimų savo gaminiams, t. y. automo­bilius keisti kitomis transporto priemonėmis – trau­kiniais, autobusais, mažais sunkvežimiais, atpiginti vaistus ir pan.

 

Tuo pačiu metu dalis „Žaliojo sandėrio“ lėšų turė­tų būti nukreipta į panašius projektus skurdžiose šalyse (Afrikoje, Pietų Amerikoje, Azijoje), kad būtų sumažin­ta visuotinė darbo klasių atskirtis, nes tik tokiu būdu atsiras viltis sukurti pasaulines institucijas, galinčias palaikyti harmoningą gyvenimą. Mažiausiai 100 mlrd. kartu su 20 mlrd. dolerių, skirtų tarptautinei pagalbai, kasmet reikėtų sumokėti „reparacijoms“ už pastaruo­sius 500 metų iš skurdesnių šalių perimtus išteklius. Šis skaičius galėtų atrodyti nepakankamas, bet jei ma­nysime, kad JAV pavyzdžiu paseks ir kitos šalys, skur­das pasaulyje gali būti panaikintas per kelerius metus. Ko konkrečiai reikia skurdžioms šalims, būtų tariamasi iš anksto, atsižvelgiant į esamas aplinkybes.

 

Esminė „Žaliojo sandėrio“ idėja yra ta, kad ne­reikia žudyti aukso kiaušinius dedančios žąsies, kol ji nepadėjo paskutinio kiaušinio. Tai sutampa su K. Mar­xo mintimi, kad naujos visuomenės pagrindai turi būti kuriami senojoje. Mes negalime reikalauti per vieną dieną peršokti į kapitalizmui alternatyvią visuomenę. Mūsų sudėtingai socialinei sistemai revoliucijos jau ne­bepritaikomos, taigi B. Obamos pasiūlytas „Naujasis žaliasis sandėris“ turėtų būti tikra santarvė tarp klasių: gaunami nedideli pelnai, uždirbami atlyginimai ir kuria­mas žaliojo verslo ciklas.

 

Akivaizdu, kad mes – darbuotojai, ūkininkai ir kt. – dedame auksinius kiaušinius, bet galime tai daryti tik esamomis sąlygomis, o ne įsivaizduojamomis. „Žaliasis sandėris“ nesupriešina žmonių, daugeliu atvejų bus pa­klūstama įstatymams, nevyks ekspropriacijos, t. y. ne­bus priverstinai nusavinamas turtas. Nuosavybė, kol ji netampa griaunančia, kaip yra dabartinės krizės metu, bus gerbiama. Ateitis bus ne užkariauta, bet nupirkta.

Sandėris numato kurti materialinį pagrindą poka­pitalistinei pasaulio visuomenei. Būtent todėl jis ir yra įdomus dirbančiųjų klasei. Kapitalistams tai žūtbūtinis sandėris, tačiau įvertinus visas alternatyvas, jis yra geriausias variantas jiems. Juk jie bijo žlugti. Kas žino, kuo visa tai baigsis? Gali atsitikti taip, kad mes atiduo­sime tuos 3 ar 10 proc., ir mus apmaus. Tokia rizika egzistuoja visuose sandėriuose.

 

Pasibaigus programai, buvusi darbininkų klasė galėtų naudotis bendra materialine baze, sudaryta iš trijų sričių: svarbiausių tarnybų, kūrybinių įmonių bei žemės ūkio. Mes galėsime sutraukyti samdomojo dar­bo grandines, išmesti vertės dėsnį ir oligarchų valdymą (jie įsilies į gyventojų tarpą ir gyvens ilgai bei laimin­gai), žinoma, jei mums pavyks!

 

Suprantama, straipsnio autoriaus pasiūlymas derėtis prieštarauja iki tol pabrėžtam nepalaužiamam pasipriešinimui ir atrodo kaip atsitraukimas, tačiau taip nėra, nes numanoma pozicija yra stipri. Taip, ji šiuo metu atrodo pernelyg optimistiška, bet nėra kitos išeities.

 

Versta iš: Turbulence: Ideas for Movement, Issue 5, December 2009, It’s all about potatoes and compu­ters: Recipes for the cook-shops of the future.

Vertė R. B.

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, Nr. 3, 2011 m. liepa.