***

JUODRAŠTIS: Savo knygoje „Lais­vieji bendražygiai“ (1) teigiate, kad XIX–XX a. sandūroje anarchizmas buvo vie­nintelis politinis judėjimas, kuris, kylant žmonių emancipacijai, ypatingos svar­bos teikė seksualinio išsilaisvinimo problemoms. Kaip tą būtų galima pa­aiškinti? Taip pat norisi paklausti, kodėl šiandieniniai anarchistai ir seksualinio išsivadavimo aktyvistai apie tai labai mažai žino?

TERENCE‘AS KISSACKAS: Visų pir­ma, manau, būtų svarbu paminėti, kad ne visi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios anarchistai vertino seksua­linį LGBT žmonių išsilaisvinimą kaip svarbų kovos ele­mentą. Bet beveik visi anarchistai sutiko su tuo, kad valstybė neturi jokios teisės žmonių apsisprendimui dėl jų elgesio. Daug anarchistų, ypač moterų, suprato, kad galia veikia tarpasmeninių santykių ir lytiškumo plotmėje. Visi jie suprato, kad šeima ir privatus gyve­nimas nebūtinai yra saugi užuovėja nuo priespaudos, išnaudojimo ir susvetimėjimo. Dėl šių priežasčių dauge­lis anarchistų atmetė santuokos instituciją, o vietoj jos pasirinko „laisvą meilę.“ Amžių sandūroje reguliuojan­tieji valstybės organai ir jiems pritariančios institucijos, pavyzdžiui, medicina, pradėjo skirti vis didesnį dėmesį tos pačios lyties santykių reguliavimui, tai visuomenę privertė į šią problemą žvelgti sąmoningiau. Geriausia to iliustracija tapo Oscaro Wilde‘o teismo procesas. Kai homoseksualumo tema sudrebino viešąjį diskursą, anarchistai – bent jau JAV, kur nebuvo atitikmenų tokioms asmenybėms kaip Magnusas Hirschfeldas, – vieninteliai suprato lytiškumo ir seksualumo problemas ir buvo pasiruošę užsiimti LGBT reikalais. Didelė mano knygos dalis skiriama gilinimuisi į tai, kaip anarchistai pradėjo suprasti aistrą tai pačiai lyčiai kaip politinę pro­blemą ir kokias formas įgijo jų analizė.

Kodėl ši istorijos dalis mažai žinoma? Atsakymo reikia ieškoti platesniame kontekste. Mokymo įstaigo­se radikalizmo istorija menkinama arba apskritai igno­ruojama. Jeigu žmonės nededa rimtų pastangų, kaip kitaip jie gali sužinoti apie anarchistus? Be to, tai yra tragiško XX a. problema – kairiosios istorijos keliai ir kryžkelės, naikinantys karai paliko istorinės atminties spragas. Štai vienas pavyzdys: kai JAV įsitraukė į Pir­mąjį pasaulinį karą, prasidėjo nuolatinės atakos prieš anarchistus, nes daugelis iš jų atmetė karą, laikyda­mi jį tiesiog imperialistine kova tarp valdančiųjų elitų. Daugybė anarchistų buvo deportuoti, leidiniai uždaryti, draugų ir bendražygių rateliai išardyti. Energinga anar­chistų seksualinė politika, gyvavusi amžių sandūroje, sąmoningai buvo pašalinta iš istorinės atminties; nors liūdna, bet tenka pripažinti, kad tai buvo padaryta la­bai efektyviai.

JUODRAŠTIS: Lyginant su šiandie­nine dažnai labai siauro spektro poli­tika, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios anarchistų seksualinė politika atrodo ypatingai drąsi. Anarchistai, dažniau­siai imigrantai, kentė ne tik valstybės ir kapitalo puolimą, tačiau taip pat buvo kritikuojami platesniame kairiųjų ju­dėjime. Ar toks plaukimas prieš srovę vertintinas kaip pavienių asmenybių pasiekimas, ar tiesiog kaip „natūralus“ anarchizmo (bet kokios priespaudos ir dominavimo atmetimo) rezultatas?

T. K.: Aš manau, kad išsilaisvinimo suprati­mas anarchizme priklauso nuo paties judėjimo, jis nėra tiesiog „maištingų sielų“ politikos rezultatas. Be abejonės, tokios anarchizmo asmenybės kaip Emma Goldman buvo maištingos, tačiau jos pradėjo suprasti, kaip veikia galia ir kaip jai priešintis anarchistiniame judėjime. Anarchizmas visada išsiskyrė plačiu (kai kam atrodo, kad per plačiu) požiūriu į politiką, labai lanks­čiai ir plačiai pritaikomais principais bei idėjomis, kurie gali būti panaudoti tiek pasirenkant tai, ką žmogui valgyti, tiek sprendžiant, kaip geriausiai organizuoti pramoninių prekių gamybą ir mainus.

JUODRAŠTIS: Jūs rašote, kad į anarchistus buvo žiūrima ne tik kaip į politinės betvarkės, bet ir kaip į seksua­linio chaoso sukėlėjus. Ką galima būtų pasakyti apie sąsajas tarp lytiškumo, seksualumo ir status quo? Kai kurie kairieji teoretikai vertina seksualinių normų laisvėjimą kaip dar vieną etapą kapitalo reprodukcijoje, kuomet išlais­vintos aistros nekelia grėsmės pačiai kapitalo logikai, bet priešingai – ją su­stiprina. Koks jūsų požiūris į tai?

T. K.: Taip, daugelis oponentų anarchistus vaizdavo kaip iracionalius, kultūriškai regresuojančius ir nekontroliuojamus. Iš tiesų, politikų ir pramoninin­kų žmogžudystės tik patvirtino šias nuostatas. Be to, anarchistų kritikai beveik visada juos puldavo kaip tuos, kurie kelia grėsmę šeimai, moralei ir tvarkai. Įdomu, kad Goldman ir Berkmanas, kurių seksualinę politiką analizuoju knygoje, tam tikra prasme buvo gan kritiški „seksualinio išsilaisvinimo“, kuris atsiriboja nuo platesnio politinio projekto, atžvilgiu. Pavyzdžiui, jie skeptiškai žiūrėjo į vadinamąją 3-ojo dešimtmečio „seksualinę revoliuciją“, įkūnytą flaperių ir besiple­čiančių galimybių naudotis komercializuotomis malo­numų ir seksualinių mainų erdvėmis. Tiek Goldman, tiek Berkmanas teigė, kad taip ignoruojamos esminės problemos, susijusios su galia, o vadinamasis išsilaisvi­nimas dvelkia suvaržymais ir iliuzijomis. Nors kritikai anarchistus laikė paprasčiausiais laisvamaniais, patys anarchistai manė ieškantys būdų, kaip gyventi visaver­tį gyvenimą laikantis pagrindinių savo principų.

JUODRAŠTIS: Kaip būtų galima pa­lyginti anarchistų seksualinę politiką amžių sandūroje su Gėjų išsivadavimo frontu (GLF) septintajame ir aštuntaja­me dešimtmečiais? Tiek vieni, tiek kiti, rodos, stengėsi atmesti „vienos pro­blemos“ (single-issue) aktyvizmą ir pri­sitaikymą prie visuomenės, siūlydami radikaliai transformuoti visuomenę ir to siekdami. Ar sutiktumėte su tokia inter­pretacija?

T. K.: Gėjų išsivadavimo fronto ir kitų radikalių queer formuočių seksualinė politika, apie kurią rašiau savo straipsnyje (2), ir anarchistų seksualinė politika, kurią analizuoju savo knygoje, yra gana panaši. Tačiau jos susiformavo skirtinguose socialiniuose ir politiniuo­se kontekstuose. Nors GLF įdėjo daug pastangų siek­damas suvienyti jėgas su kitais radikaliais judėjimais, pavyzdžiui, su besiorganizuojančiais [Vietnamo] karo priešininkais, Black Power ir Naująja Kaire, tačiau iš esmės taip ir liko su „viena problema“ susijusio akty­vizmo ir tapatybės politikos reiškėjais, tokiu keliu juos nuvedė jų politika. Kita vertus, anarchistai buvo gana atsargūs, jie norėjo išlaikyti balansą ir nesuklysti rink­damiesi redukcionistinį galios supratimą. Tačiau tiesa yra ir ta, kad tarp mažiau indoktrinuotų GLF narių buvo galima aptikti atviros dvasios žmonių, pasižyminčių di­deliu troškimu skatinti platesnius socialinius pokyčius. Sprendžiant rasines problemas – o tai yra svarbiausia, norint suprasti Amerikos politiką ir kultūrą, – anar­chistai lieka užnugaryje, lyginant su gėjų išsivadavimo dalyviais ir lesbietėmis feministėmis.

JUODRAŠTIS: Anot jūsų, tipiškai GLF istorija suprantama taip: „Gėjų iš­silaisvinimo dalyviai, įkvėpti prieš juos užsimezgusių judėjimų, bandė inte­gruoti homoseksualumo politiką į ben­dražygių sąmonę bei veiklą, tačiau jų pastangos buvo atmestos. Tuomet gėjų išsilaisvinimo aktyvistai tiesiog atsuko nugaras Naujajai Kairei“. Kaip būtų ga­lima bendrais bruožais nusakyti daug sudėtingesnį ryšį tarp GLF ir Naujosios Kairės bei kitų svarbių 8-ojo dešimtme­čio judėjimų?

T. K.: Gėjų išsivadavimo dalyviai ir lesbietės feministės smarkiai kovojo prieš giliai įsišaknijusią homofobiją, kurios buvo galima aptikti Naujojoje Kai­rėje. Tačiau visa Naujoji Kairė nebuvo homofobiška. Iš tikrųjų spartūs pokyčiai Amerikos seksualinėje kultū­roje, kuriuos stebėjome praėjusius tris dešimtmečius, iš dalies buvo heteroseksualių sąjungininkų Naujojoje Kairėje veiklos rezultatas – šioje veikloje buvo stengia­masi remti tuos, kurie buvo pasiruošę įsiklausyti į savo bendražygių teisingumo ir lygybės reikalavimus.

JUODRAŠTIS: Kas charakterizavo GLF kovingumą ir kuo jis skyrėsi nuo „respektabilumo politikos“ 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose? Ar būtų gali­ma teigti, kad šiuolaikinė LGBT politika yra panašesnė į atsargią 6-ojo dešim­tmečio politiką, nei į GLF, siekusį am­bicingų tikslų „transformuoti Amerikos visuomenę“? Taip pat įdomu, ką pasa­kytų ankstyvieji anarchistai apie sie­kius legalizuoti gėjų santuoką, tarnauti kariuomenėje ir t. t.?

T. K.: Homofilų judėjimas (toks terminas buvo vartojamas JAV 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje) nereikalavo radikalių pokyčių ekonominėje ir politinėje visuomenės, kurioje jie gyveno, organizacijoje. Tarp vyrų ir moterų, prisijungusių prie tokių grupių kaip The Mattachine Society ir Daughters of Bilitis, buvo pro­gresyviai mąstančių ir netgi šiek tiek radikalų, tačiau pačios grupės buvo „viena problema“ – gėjų ir lesbiečių toleravimu ir įtraukimu į visuomenę – besirūpinančios organizacijos. Tačiau teiginys, kad homofilai vykdė tik „respektabilumo politiką“, yra šiek tiek pervertintas. 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje homoseksualumas nebuvo respektabilus, o siekis kurti tolerantišką ir pla­tų požiūrį į seksualinę įvairovę buvo gana drąsus žings­nis, metantis iššūkį kai kurioms kertinėms kultūrinėms ir socialinėms vertybėms. Tačiau, reikia pripažinti, ho­mofilai aktyvistai nebuvo radikalai plačiąja šio žodžio prasme. Jie nenorėjo pakeisti visuomenės iš esmės. Panašiai ir šiandieniniai LGBT aktyvistai nėra radikalai. Jie siekia įtraukimo, o ne revoliucijos.

Aš manau, kad XIX a. pabaigos – XX a. pradžios anarchistai sutiktų, kad teisę tuoktis turi visi, kurie to nori, tačiau taip pat atkreiptų dėmesį į tai, kad san­tuoka niekada nėra atsieta nuo galios. Tai yra teisinė ir socialinė institucija, kuri atspindi ir įtvirtina domi­nuojančias hierarchijas ir ideologijas, ypač tas, kurios susijusios su lyčių santykiais. Manau, kad sukurti ega­litarinės visuomenės nebus įmanoma tol, kol neatra­sime būdų taip socializuoti vaikų auginimą, kad būtų sugriauta lytiškumo normų ir hierarchijų reprodukcija. O jei dar prisiminsime, kiek LGBT aktyvistų energijos pareikalavo kova už teisę kariauti karuose, manau, anarchistai būtų tuo pasibaisėję.

JUODRAŠTIS: Kaip apibūdintumėte šiandienines queer ir anarchizmo sąsa­jas? Kokios potencialios naudos šioms šiek tiek persipynusioms idėjoms ir ju­dėjimams galėtų atnešti tarpusavio su­artėjimas? Ar galėtumėte pateikti queeranarchizmo projektų, judėjimų, teorijų pavyzdžių?

T. K.: Anarchizmas išlieka nepaprastai svar­bus šiandieninėms LGBT bendruomenėms. Jis ypač svarbus queer žmonėms, gyvenantiems teokratinėse šalyse – čia religinėmis doktrinomis naudojamasi, kai valstybės atakuoja žmones, kurių lyties tapatybė ir seksualinis pasirinkimas yra laikomi nuodėmingais ir pavojingais socialinei tvarkai. Pavyzdžiui, pasak IRAQI-LGBT queer teisių grupės, Irako valdžia pradėjo žmonių, kurie turi homoseksualių santykių, egzekuci­jas. Aišku, yra ir daug pavyzdžių, kai prieš queer žmo­nes, gyvenančius teokratinėse valstybėse, smurtauja ne valstybė. Bagdado rajonuose tokios ekstremalios grupuotės kaip „Fazilat“ („Dorybė“) atvirai užpuldinėjo žmones, siekdami juos sužeisti arba nužudyti. Valsty­bės represijos prieš LGBT žmones JAV dažniausiai yra pavienės ir lokalios, tačiau smurtinis susidorojimas arba išvarymas iš viešųjų erdvių vyksta daug plates­niu mastu, nei žmonės linkę manyti. Taip pat JAV yra daug neapykantos nusikaltimų (išpuolių prieš gėjus, viešo gėdinimo, o labiausiai smurto šeimose), kuriuos atlieka ne valstybės veikėjai. Ir nors JAV nėra teokra­tija, veikia religinės grupuotės, tokios kaip „Exodus“, kuri siekia „išgelbėti“ LGBT žmones iš nuodėmingumo, arba „Promise Keepers“ grupė, aukštinanti ir kurianti hipernormatyvias lytiškumo ir seksualumo vertybes. Šios grupės gana stipriai įsitvirtinusios politiniame ir kultūriniame gyvenime.

Anarchistai išlaiko skvarbų žvilgsnį į valstybę, kuri laikui bėgant nukreipia savo jėgas į kovą prieš įvairias visuomenės grupes, siekdama persekioti žmones ir ieš­koti atpirkimo ožių. Jie atmeta klaidingus teiginius apie universalias tiesas, kuriais naudojasi religiniai lyderiai, siekiantys savo sektantiškų interesų. Pavyzdžiui, anar­chofeminizmas pažėrė labai įžvalgios kritikos griežtoms lyčių ir seksualumo normoms, kurios yra išnaudojamos įtvirtinant hierarchinius, engėjiškus socialinius ir politi­nius santykius.

(1) Freaking Fag Revolutionaries. Radical History Review. 1995(62):105-134.

(2) Free Comrades: Anarchism and Homosexuali­ty in the United States. 2008. AK Press.        

Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, Nr. 3, 2011 m. liepa.