Iš arčiau susipažinus su Sovietų Rusijos gyvenimu, pasitvirtino patys blogiausi gandai apie čia įvestą bolševikų komisarų diktatūrą. Savo akimis A. Berkmanas pamatė valdžios savivalę, korupciją ir represijas prieš liaudį, kuriai ji neva atstovavo. Didžiausias smūgis jam buvo 1921 m. kovo mėn. sukilusių Kronštato anarchistų sutriuškinimas. Berkmanas su Goldman bandė užstoti sukilėlius, tačiau nesėkmingai. 1921 m. gruodį jie pasitraukė į Latvijos sostinę Rygą, iš jos – į Stokholmą, o vėliau – į Berlyną. 1922 m. Vokietijoje A. Bekmanas išleido dvi knygas – „Rusų tragedija“ ir „Kronštato sukilimas“, kuriose papasakojo istorinę tiesą apie bolševikų valdžios terorą.

***

Petrograde visų nervai buvo labai įtempti. Kilo nauji streikai, nuolatos ėjo gandai apie darbininkų neramumus Maskvoj ir apie valstiečių sukili­mus Rytuose ir Sibire. Kadangi patikimos spaudos trūko, liaudis turėjo tikėti perdedamais ir apčiuo­piamai netikrais gandais. Visų akys buvo nukreip­tos į Kronštatą ir laukė svarbių reikšmingų įvykių.

Bolševikai, negaišdami nė vienos valandėlės, or­ganizavo Kronštato užpuolimą. Kovo 2 d. valdžia jau išleido įsakymą, pasirašytą Lenino ir Troc­kio, kuriame Kronštato judėjimas buvo apšauktas miatežu (maištu) prieš komunistų valdžią. Šitame dokumente jūrininkai buvo apkaltinti tuo, kad jie esą „caro generolų įrankiai, kurie kartu su išda­vikais socialistais revoliucionieriais daro kontrrevoliu­cinius sąmokslus prieš proletarų respubliką.“ Kron­štato judėjimą dėl laisvų Tarybų Leninas ir Trockis charakterizavo kaip „Antantės ir prancūzų šnipų in­tervencijos vaisių“.

Vasario 27 d. Trockio įsakyme rašoma: „Petropavlovsko žmonės priėmė juodašimtiškos dvasios rezoliuciją. Pasirodė grupė žmonių su buvu­siu generolu Kozlovskiu priešakyj. Jis ir trys jo karininkai, kurių vardai dar nėra tikrai nustatyti, viešai pasiėmė sukilėlių rolę. Dabar paaiškėjo paskutinių įvykių reikšmė. Už socialistų revoliucionierių pečių vėl stovi caro generolas. Dėl susidariusios padėties Darbininkų ir Gynybos Taryba įsako: 1) Buvusį generolą Kozlovskį ir jo padėjėjus apskelbti neturin­čiais įstatymiškos galios; 2) Petrograde ir jo pro­vincijoj įvesti karo stovį; 3) Vyriausią Petrogrado srities jėgą perduoti Petrogrado Gynybos Komi­tetui.“

Iš tikrųjų Kronštate buvo eksgenerolas Koz­lovskis. Trockis jį buvo ten pasiuntęs kaip gerą artilerijos specialistą. Kronštato įvykiuose jis nevaidi­no jokio vaidmens, bet bolševikai gudriai išnaudojo jo vardą, kad apšauktų jūrininkus Tarybų respublikos priešininkais, o visą jų judėjimą – kontrrevoliuciniu judėjimu. Dabar oficiališkoji bolševikų spauda pra­dėjo šmeižti ir keikti Kronštatą kaip „baltųjų sąmokslo su generolu Kozlovkiu priešaky“ diegą. Į į visas Petrogrado ir Maskvos dirbtu­ves bei fabrikus buvo pasiųsti komunistų agitatoriai kviesti proleta­riatą „rinktis atremti ir apginti darbininkų ir valstiečių valdžią nuo kylančių „kontrrevoliucionierių Kronštate“.

Kronštato jūrininkai su generolais ir kontrrevoliucio­nieriais nieko bendro neturėjo ir atsisakė net nuo socialistų revoliucionierių partijos priimti pašalpą. Vik­toras Černovas, tuo metu buvęs Revelyje, panaudoda­mas savo įtaką, agitavo jūrininkus savo partijos ir partijos reikalavimų naudai, bet Laikinasis Revoliuci­nis Komitetas jo nekvietė. Černovas pasiuntė Kronštatan tokią bevielę telegramą*:

Steigiamojo susirinkimo pirmininkas Viktoras Černovas siunčia draugams jūrininkams, Raudonosios armijos kareiviams ir darbininkams, nuo 1905 metų pasiryžusiems trečią kartą nuversti tironijos jungą, savo brolišką sveikinimą. Pasi­siūlau su visais savo vienminčiais padėti ir per Užsienio Kooperatyvų Sąjungą pristatyti Kronštatui proviantą. Praneškit, kiek ir ko reikalinga. Esu pasiruošęs pats ateiti ir savo energija bei autoritetu liaudies revoliucijai patarnauti. Aš pasitikiu galutiniu darbininkų masių laimėjimu. Garbė pirmiems, pakėlusiems liaudies išsiliuosavimo gaires! Šalin despotizmas iš kairės ir iš dešinės!

Tuo pačiu metu socialistų revoliucionierių partija pasiuntė Kronštatan tokią telegramą:

Socialistų revoliucionierių partijos užsienio delegacija dabartiniu momentu, kuomet liaudies rūstybės taurė perpildyta, pasisiūlo vi­sais būdais padėti kovoti už laisvę ir liaudies valdžią. Praneškit, kokios rūšies pagalba yra reikalinga. Tegyvuoja Liaudies revoliucija. Te­gyvuoja laisvos Tarybos ir steigiamasis susi­rinkimas.

Kronštato Revoliucinis Komitetas atmetė socialistų revoliucionierių pasiūlymus. Jie Viktorui Černovui pasiuntė tokį atsakymą:

Laikinasis Kronštato Revoliucinis Komitetas reiškia giliausią padėką broliams užsienyj už jų simpatijas. Laikinasis Revoliucinis Komitetas yra dėkingas už draugo Černovo pasiūlymus, bet kol kas jų nepriima, atideda ligi paaiškės to­limesnis dalykų išsivystymas. Dabar viskas dar svarstoma.

Petričenko, Laikinojo Revoliucinio Ko­miteto pirmininkas.

Gi Maskva tęsė toliau savo sąmoningą melų ir šmeižtų kampaniją. Kovo 3 d. bolševikų radijo stotis pasiuntė pasauliui tokią telegramą (dėl kitos stoties trukdymų ne visa ta telegrama aiškiai įskaityta):

...Kad ginkluotas buvusio generolo Koz­lovskio judėjimas yra Antantės šnipų organizuo­tas, kaip ir kiti buvusieji panašūs sąmokslai, dabar aiškiai matyt iš prancūzų buržuazijos laik­raščio „Matin“, nes jis dviem savaitėm prieš Kozlovskio sukilimą iš Helsingforso paskelbė to­kią telegramą: „Dėl neseniai kilusio Kronštate judėjimo bolševikų valdžia padarė žingsnių Kronštatui izoliuoti ir Kronštato jūrininkams bei kareiviams sukliudyti į Petrogradą pakliūti“. Aišku, kad Kronštato sukilimas yra Paryžiuj pada­rytas ir prancūzų slaptos diplomatijos organizuotas. Socialistai revoliucionieriai, kurie taip pat yra Pary­žiaus valdomi ir vedami, paruošė prieš Tarybų valdžią sukilimą, ir vos tik viskas jų buvo pa­ruošta, atsirado tikrasis ponas, caro generolas.

Kitų iš Maskvos pasiųstų skaitlingų telegramų pobūdį galim įvertinti iš tokios radijo žinios:

Petrogradas ramus ir tvarkingas, ir ta pati pora fabrikų, kuri prieš trumpą laiką reiškė skundus prieš Tarybų valdžią, dabar įsitikino, kad tatai yra provokatorių darbas. Jie suprato, kur juos veda Antantės ir kontrrevoliucionierių agentai. Kaip tik dabar, kuomet Amerikoj nau­jas respublikoniškas režimas perėmė valdžią ir rodo palinkimo su Tarybų Rusija užmegzti prekybos ryšius, Kronštato neramumų organizacija turi vienintelį tikslą: platinti pramanytus gandus, paveikti naują Amerikos prezidentą, kad jis pa­keistų savo politiką Tarybų Rusijos atžvilgiu. Tuo pačiu metu, posėdžiaujant Londono konfe­rencijai, platinimas tokių gandų gali paveikti turkų delegatus ir Antantės reikalavimus pada­ryti sukalbamesniais. Be abejojimo, Petropavlovsko įgulos sukilimas sudaro vieną dalį dide­lio sąmokslo Tarybų Rusijoj neramumams kelti ir pakenkti mūsų tarptautinei pozicijai. Šitas planas yra pravedamas Rusijoj vieno caro gene­rolo ir buvusių karininkų, gi jų veiksmams pa­deda menševikai ir socialistai revoliucionieriai.

Petrogrado Gynybos Komitetas, vedamas pirmi­ninko Zinovjevo, perėmė visą miesto ir Petrogrado provincijos valdymą į savo rankas. Visoj Šiaurės srityj buvo įvestas karo stovis ir uždrausti bet kokie susirinkimai. Valdžios institucijoms apsaugoti buvo griebtasi nepaprastų priemonių ir viešbutyj „Astorija“, kuriame gyveno Zinovjevas ir kiti aukšti bolševiku tarnautojai, buvo pastatyti kulkosvaidžiai. Gatvių skelbimų vietose (lentose) buvo iškabinti įsakymai, kuriais liepė visiems streikuojantiems tuojau grįžti į fabrikus, uždraudė sustabdyti darbą ir perspėjo liaudį dėl susirinkimų gatvėse. „Tokiuos atsitikimuos“ – sako įsakymas, – kareiviai pavartos ginkluotą jėgą. Jeigu pasipriešintų – bus sušaudyti vietoj.“

Gynybos Komitetas pradėjo sistemišką „mie­sto valymą“. Skaitlingai buvo areštuojami simpatizuoją Kronštatui darbininkai, kareiviai ir jūrininkai. Vi­si Petrogrado jūrininkai ir daugelis kariuomenės pul­kų, kurie atrodė „politiškai neištikimais“, buvo siun­čiami į tolimas vietas, gi Kronštato jūrininkų šeimy­nos, gyvenančios Petrograde, buvo suimtos ir laiko­mos kaip įkaitas. Kovo 4 d. Apsigynimo Komitetas Kronštatui pranešė savo nusistatymą aeroplanu išmė­tytoms proklamacijoms. Jose rašoma: „Apsigynimo Komitetas praneša, kad areštuotieji bus laikomi įkai­tu už Rytų Jūros laivyno komisarą N. N. Kuzminą, Kronštato Tarybos pirmininką T. Vasiljevą ir kitus komunistus. Jeigu sulaikytieji mūsų draugai bent kiek nukentės, įkeistieji už tai sumokės savo gyvybe.“

„Mes nenorim kraujo praliejimo. Nei vienas ko­munistas nebuvo mūsų sušaudytas“, – atsakė Kronštatas.

__________

* Paskelbta „Revoliucionnaja Rosija“ (socialistų revoliucionierių laikraštis) Nr. 8 1921 metų gegužės mėn. Taip pat palygink Maskvos „Izvestijas“ (komunistų) Nr. 154. 1922 m. VII. 13.

Aleksander Berkman. Kronštato sukilimas. Knygų leidimo b-vė „Audra“, Kaunas, Ryga, 1928. Iš vokiečių kalbos vertė M. Skynimas, K. S. D. K., 1927. IX.Viršelis iš N. Strunkės ciklo „Raudonoji vėliava“. Spaustuvė „Burtnieks“. Riga, Ridzenes iela 27.