Iš arčiau susipažinus su Sovietų Rusijos gyvenimu, pasitvirtino patys blogiausi gandai apie čia įvestą bolševikų komisarų diktatūrą. Savo akimis A. Berkmanas pamatė valdžios savivalę, korupciją ir represijas prieš liaudį, kuriai ji neva atstovavo. Didžiausias smūgis jam buvo 1921 m. kovo mėn. sukilusių Kronštato anarchistų sutriuškinimas. Berkmanas su Goldman bandė užstoti sukilėlius, tačiau nesėkmingai. 1921 m. gruodį jie pasitraukė į Latvijos sostinę Rygą, iš jos – į Stokholmą, o vėliau – į Berlyną. 1922 m. Vokietijoje A. Bekmanas išleido dvi knygas – „Rusų tragedija“ ir „Kronštato sukilimas“, kuriose papasakojo istorinę tiesą apie bolševikų valdžios terorą.

 

***

 

Kronštate buvo jaučiamas naujas gyvenimas. Re­voliucinis įkvėpimas siekė Spalio dienų aukštu­mas, per kurias jūrininkai savo pasiryžimu ir atsidavi­mu vaidino lemiamą vaidmenį. Komunistams vieniems perėmus revoliucijos vairavimą ir Rusijos li­kimą į savo rankas, Kronštatas pirmą kartą pasijuto laisvas. Nauja solidarumo ir broliškumo dvasia sujungė jūrininkus, garnizono kareivius, fabrikų darbininkus ir nepartinius elementus į vieningą rūpini­mąsi bendrais reikalais. Viso miesto susibroliavimu buvo užkrėsti ir komunistai, kurie taip pat dalyvavo parengiamuosiuose Kronštato Tarybos rinkimų dar­buose.

 

Pirmuoju Laikinojo revoliucinio komiteto žingsniu buvo siekiama palaikyti Kronštate revoliucinę tvarką ir leisti oficialų komiteto dienraštį „Izve­stijos“. Pirmasis Kronštato Komiteto kreipimasis į gy­ventojus (1921 m. kovo 3 d.) buvo labai charakteringas jūrininkų laikysenai ir ūpui:

 

„Revoliucinis komitetas yra susirūpinęs daryti visa, kad nebūtų praliejamas kraujas. Jis susirūpinęs visomis galimybėmis organizuotai palaikyti revoliucinę tvarką mieste, tvirtovėj ir fortuose. Draugai ir piliečiai, nesustabdykit darbo! Darbininkai, likite prie savo mašinų, jūrininkai ir ka­reiviai, būkite savo sargybose! Visi Tarybų tarnau­tojai privalo dirbti ir palaikyti esamą tvarką. Laikina­sis revoliucinis komitetas kreipiasi į jus visus, drau­gai ir piliečiai, suteikite visi savo paramą ir pagalbą. Komiteto misija yra kartu su jumis, broliškai, garbingai ir teisingai suorganizuoti sąlygas, reikiamas naujiems Tarybų rinkimams.“

„Izvestijų“ puslapiai geriausiai liudija apie gilų Re­voliucinio komiteto pasitikėjimą Kronštato gy­ventojais; juose matyti verži­masis prie laisvų Tarybų, kaip teisingas kelias išsiliuosuoti iš komunistiš­kos biurokratiškos priespaudos. Savo dienraštyje ir savo radijo telegramose susijaudinęs Revoliucinis komitetas siūlė bolševikams pasilikti sau visą jų dergimo kampaniją bei pakartotinai kvietė Rusijos proletariatą ir pasaulį suprasti, dalyvauti ir padėti. Kovo 6 d. radijo telegramose išdėstyti svarbiausi Kronštato šauksmų motyvai:

 

„Mūsų darbai yra teisingi darbai: mes stojam už Tarybų, bet ne partijų valdžią. Mes stojam už laisvai rinktus darbo masės atstovus. Komu­nistų partijos vadovaujamos netikros (ersatz) tarybos buvo kurčios visiems mūsų reikalavi­mams. Vienintelis atsakymas, kurį mes gaudavome, buvo – šaudyti. Drau­gai! Jūs ne tik viliojami, bet sutrempiami su visu jūsų noru pažinti teisybę, išniekinamas jūsų savigarbos jausmas... Visa Kronštato val­džia yra vienintelėse revoliucinių jūrininkų, kareivių ir darbininkų rankose, o ne kažkokių Kozlovskio vedamų kontrrevoliucionierių, kaip melagingai Maskvos radijas nori įtikinti... Ilgai nevilkinkit, draugai! Prisidėkite prie mūsų, suei­kite su mumis į kontaktą. Reikalaukit, kad į­leistų Kronštatan jūsų delegatus. Tik jie galės jums visą teisybę pasakyti, ir tada paaiškės šėtoniškas šmeiž­tas apie duoną iš Suomijos ir Antantės pasiū­lymus. Tegyvuoja revoliucinis proletariatas ir valstie­čiai! Tegyvuoja laisvai renkamų Tarybų valdžia!“

Laikinojo revoliucinio komiteto vyriausiasis štabas pirma buvo Petropavlovsko laive, bet už ke­lių dienų persikėlė į Liaudies namus Kronštato cent­re, kad, kaip sakė „Izvestijos“, „būtų artimesni ryšiai su liaudimi ir Komitetas būtų lengviau pasiekiamas, negu laive“. Nors komunistų spauda ir nuodingai šmeižė Kronštatą kaip „generolo Kozlovskio sukurstytą kontrrevoliucionierių sukilimą“, bet teisybė ta, kad revoliucinis Komitetas buvo grynai proletariškas ir didele dalimi susidėjo iš darbininkų, kurių revoliucingumas buvo visiems žinomas. Jis susi­dėjo iš 15 narių:

 

1. Petričenka, vyresnysis garlaivio „Petropavlovsk“ valdininkas

2. Jakovenka, Kronštato srities telefonistas

3. Ososovas, Sevastopolio mašinistas

4. Archipovas, inžinierius

5. Perepelkinas, Sevastopolio mechanikas.

6. Patruševas, vyriausias Petropavlovsko me­chanikas

7. Kupolovas, vyresnysis gydytojo asistentas

8. Veršininas, Sevastopolio jūrininkas

9. Tukinas, elektromechanikas

10. Romanenka, aviacijos doko prižiūrėtojas

11. Orešinas, Trečiosios pramonės mokyklos vy­resnysis

12. Valkas, medžio fabriko darbininkas.

13. Pavlovas, jūros minų darbininkas

14. Baikovas, vežėjas

15. Kilgastas, jūrininkas

 

Ne be pašaipos Kronštato „Izvestijos“ pastebėjo šitą sutapimą: „Štai kas yra mūsų generolai, pone Trocki ir pone Zinovjevai, tuo tarpu garsūs caro re­žimo vyrai – Brusilovas, Kamenevas, Tuchačevskis ir kitos garsenybės – yra jūsų pusėj.“

 

Laikinasis revoliucinis komitetas įgijo visų Kronštato gyventojų pasitikėji­mą. Jis užsitarnavo didelę visuomenės pagarbą paskelbęs teisinį principą, kuriuo suteikiamos „visiems lygios teisės ir niekam jo­kių pirmenybių“. Maisto davinys padary­tas visiems lygus. Jūrininkai, kurie bolševikų vieš­patavimo metu gavo didesnę porciją negu darbinin­kai, patys nutarė neimti daugiau negu visi kiti pilie­čiai ir darbininkai. Atskiros porcijos ir skanumynai buvo duodamos tik ligoninėms ir vaikų prieglaudoms.

 

Teisingas ir kilnus Revoliucinio komiteto požiūris į Kronštato komunistų partijos narius įgijo pagarbos net pačių Kronštato komunistų tarpe. Jie nenaudojo bolševikų metodų. Nežiūrint į tai, kad bol­ševikai spaudė, suėmė ir įkaitais laikė Kronštato jūrininkų šeimas, jie areštavo vos kelis komunistus. „Izvestijų“ puslapiuose buvo patalpinti gausūs Kronštato komunistų grupių ir organizacijų pranešimai, kurie smerkė centrines valdžios elgesį ir pripažino teisingomis Laikinojo revoliucinio komiteto nuostatas bei jo veikimo būdą. Daugelis Kronštato komunistų, pareikšdami protestą prieš valdžios despotizmą ir biurokratišką korupciją, viešai išstojo iš partijos. Įvai­riuose „Izvestijų“ numeriuose randame šimtus komunistų vardų, kurių sąžinė neleido „pasilikti vienoje partijoje su budeliu Trockiu“. Pranešimų apie išstojusius iš komunistų par­tijos buvo tiek daug, kad atrodė, jog partiją palieka visi nariai*. Laiškai, paimti be jokių ieškojimų iš visos krūvos, aiškiai charakterizuoja Kronštato ko­munistų jausmus:

 

„Aš dabar įsitikinau, kad komunistų partijos politika įstūmė visą šalį į beviltišką aklavietę, iš kurios nėra išėjimo. Partija tapo biurokratiška, ji nie­ko neišmoko ir nenori mokytis. Ji atsisakė klau­syti 115 milijonų valstiečių balsų: ji nenori pagal­voti, kad tik žodžio laisvė ir proga dalyvauti ša­lies atstatyme pakeitus rinkimų metodą, pabu­dins mūsų šalį iš letargo. Aš atsisakau toliau save laikyti rusų komu­nistų partijos naru. Visiškai pritariu kovo 1 d. viso miesto susirinkimo priimtai rezoliucijai ir visas savo jėgas bei gabumus pašvenčiu Laikina­jam revoliuciniam komitetui. Hermanas Kanevas, Raudonosios armijos karininkas, 193-osios bylos politinio tremtinio sūnus**. (Izvestijos, 1921 m. kovo 5 d., Nr. 3).

 

Draugai, pramonės, raudono­sios armijos ir jūrininkų mokyklos, mano mokiniai! Beveik trisdešimt metų aš gyvenau gilia liaudies meile ir, kiek jėgos leido, nešiau šviesą ir žinias visiems, kurie jų troško. 1917 m. revoliucija išplėtė mano darbo barą ir padidino mano darbingumą, tad su didžiausia energija atsidaviau tarnauti sa­viems idealams. Komunistų obalsis „Viskas – liaudžiai“ paveikė mane savo gražumu, ir 1920 m. vasario mėn. aš įstojau kandidatu į rusų komunistų par­tiją. Bet „pirmas šūvis“, paleistas į taikius gy­ventojus, į mano širdingai mylimus vaikus, ku­rių dabar Kronštate yra apie septyni tūkstančiai, baimingai mane sujaudino. Aš bijau, kad ma­nęs neapkaltintų ir neprimestų man atsakomybės už nekaltai pralietą kraują. Aš jaučiu, kad ilgiau negalėsiu priklausyti, tikėti ir propaguoti tai, ką jie patys (bolševikai) šėtoniš­kais veiksmais yra suniekinę. Todėl nuo pirmo šūvio nustoju skaitytis komunistų partijos nariu. Marija Nikolajevna Šatet, mokytoja. (Izvestijos, 1921 m. kovo 8 d. Nr. 6).

 

Tokie pranešimai pasirodė beveik kiekvienam „Izvestijų“ numeryje. Ypatingai pažymėtinas buvo Kronštato Laikinojo komunistų partijos biuro pareiški­mas – jų narių manifestas, pasirodęs kovo 4 d. „Izvestijų“ numeryje. Jame rašoma:

 

„Lai kiekvienas mūsų partijos draugas įvertina šio momento svarbumą. Netikėkit neteisingais gandais, kad komu­nistai yra šaudomi ir kad Kronštato komunistai pavartos prieš mus ginkluotą jėgą. Tokie gandai yra platinami tam, kad išprovokuotų kraujo pra­liejimą. Mes pareiškiam, kad mūsų partija iki šiol visuomet gynė darbininkų ir valstiečių ta­rybas nuo visokių žinomų ir slaptų priešų jė­gos. Gins jas ir toliau. Kronštato komunistų partijos laikinasis biu­ras pripažįsta naujų Tarybų rinkimų būtinumą ir kviečia komunistų partijos narius da­lyvauti jų rinkimuose. Komunistų partijos laikinasis biuras ragina visus partijos narius pasilikti savo sargybose ir jokiu būdu nekliudyti ir nepastoti kelio Laikinojo revoliucinio komiteto įsakymams. Tegyvuoja Tarybų valdžia! Tegyvuoja Tarptautinė darbininkų sąjunga!“ Rusijos komunistų partijos Kronštato sekcijos laikinasis biuras. F. Pervušinas, J. lljinas, A. Kabanovas.

Panašiu būdu įvairios piliečių ir karių organizacijos išreiškė savo opoziciją Maskvos režimui. Jie visiškai pritarė Kronštato jūrininkų reikalavimams. Daugelis Raudonosios armijos pulkų, kurie stovėjo Kronštate arba fortuose, priėmė tokio turinio rezoliucijas:

 

„Mes, Raudonosios armijos forto „Krasnoarmejec“ kariai, iki paskutinio mo­mento ginsime revoliucinį Komitetą, darbininkus ir valstiečius. Lai nė vienas netiki iš aeroplanų mė­tytomis komunistų proklamacijomis. Mes čia ne­turim jokių generolų ir caro karininkų. Kronštatas visuomet buvo darbininkų ir valstiečių miestas, – juo jis ir pasiliks. Generolai yra komunistų tarnybose. Dabartiniu momentu, kuomet šalies liki­mas yra padėtas ant svarstyklių lėkštelės, mes pareiškiame, kad imame valdžią į savo ran­kas ir įgaliojame revoliucinį Komitetą vesti ko­vą. Mes pareiškiame visam garnizonui ir dar­bininkams, kad esame pasiruošę mirti už darbo masių laisvę. Mes, pasiliuosavę iš trimečio komunistų jungo ir teroro, verčiau mirsim, negu nors vieną žingsnį atsitrauksim. Tegyvuoja laisvoji darbo žmonių Rusija!“ Forto „Krasnoarmejec“ įgula. („Izvestijos“, 1921 m. kovo 7 d., Nr. 5).

 

Kronštatas degė aistringa meile laisvai Rusi­jai ir buvo įkvėptas beribio tikėjimo tikromis Tarybomis. Jis buvo įsitikinęs, kad visa Rusija, o ypa­tingai Petrogradas, jį parems ir išlaisvins visą šalį. Kronštato „Izvestijos“ nuolatos reiškė šitą savo nuostatą ir viltį. Gausiais straipsniais ir atsišaukimais jos mėgino tatai aiškiai nušviesti bolševikams. Kronštato Laikinojo revoliucinio komiteto organas kėlė jų dvasią, didelį pasiryžimą, ketinimų tyrumą ir žibančią išsiliuosavimo viltį.

 

Visa ta­tai įdvasino kareivius, jūrininkus ir darbininkus. Į nuo­dingus bolševikų spaudos užpuolimus, kuriuose kronštatiečiai buvo pavadinti kontrrevoliucionierių ir baltųjų sąmokslininkų bendrininkais, bei į Maskvos radijo stoties siunčiamus pasauliui niekšiškus melus revoliucinis Komitetas atsakė garbingu būdu. Kad įrodytų Kronštato gyventojams, kokioj šmeižto gelmėj yra paskendę bolševikai, jie savo laikraštyje dažnai perspaus­dindavo Maskvos proklamacijas. Kovo 8 dieną 6-ajame „Izvestijų“ numeryje, straipsnyje „Mes ir jie“, pasipiktinę kronštatiečiai atskleidžia ir charakteri­zuoja komunistiškus metodus:

 

„Komunistai, kurie nežino, kaip sulaikyti iš jų rankų slystančią valdžią, griebiasi bjauriausių provokatoriškų priemonių. Ją niekšinga spauda sukaupė visas savo jėgas, kad apšmeižtų Kronštato judėjimą, jį pavadinę baltagvardie­čių sąmokslu, ir užsiundytų ant jo minias. Dabar jų begėdiškos niekšybės klika pasauliui pasiuntė to­kius žodžius: „Kronštatas yra parsidavęs Suomijai“. Jų (bolš.) laikraščiai spjaudė ugnimi ir nuodais, ir kuomet jiems nepasisekė įrodyti, kad Kronštatas yra kontrrevoliucionie­rių rankose, jie, norėdami paveikti judėjimą, ban­dė spekuliuoti tautiškais jausmais. Iš mūsų radijo jau visas pasaulis žino, už ką Kronštato garnizonas ir darbininkai kovoja. Bet komunistai stengiasi aptemdyti tikrąją įvykių prasmę ir tuo suklaidinti mūsų Petrogrado brolius.

Petrogradas yra apsuptas kursantų dur­tuvais ir partijos „gvardija“. Maliuta Skuratovas-Trockis net artimiems darbininkų ir kareivių delegatams neleidžia patekti į Kronštatą. Jis bi­jo, nes jie čia sužinos visą teisybę, gi sužinoję teisybę tuojau nušluos komunistus. Jis bijo, kad apšviestos masės nepaimtų valdžią į savo pūslėtas rankas. Tatai ir yra priežastis, dėl ko Petrogrado Taryba neatsakė į mūsų radijo telegramą, kurioje prašėme, kad jie atsiustų tikrai nepartinius drau­gus Kronštatan.

Kadangi komunistai rūpinosi savu kailiu, tai jų vadai užgniaužė teisybę ir išplatino melus, kad Kronštate esą veikia baltagvardiečiai, kad Kronštato proletariatas esąs parsidavęs Suomijai ir prancūzų šnipams, kad suomiai jau esą suorganizavę armiją ir su Kronštato maištininkais maną užpulti Petrogradą ir t. t. Į visa tai mes galim tik štai ką atsakyti: Vi­sa valdžią – Taryboms! Šalin nuo jų jūsų ran­kos! Jūsų rankos yra raudonos nuo laisvės kankinių kraujo. Kankinių, kurie mirė   kovose su baltagvardiečiais, buožėmis ir buržuazija!“

Paprastose ir atvirose kalbose Kronštatas stengėsi išreikšti valią liaudies, kuri troško laisvės ir pati norėjo tvarkyti savo likimą. Jie laikė save rusų proletariato avangardu ir grū­mojančiu dvasios pakilimu norėjo apginti didžiąsias aspiracijas, už kurias liaudis yra kovojusi ir kentusi Spalio revoliucijoje. Kronštato tikėjimas Tarybų sistema buvo gilus ir stiprus. Jų skelbiamas visuotinis obalsis buvo „Visa valdžia Taryboms, o ne partijoms!“ Tai ir buvo visa programa, kurios teoriškai pagilinti bei pagrįsti nebuvo kada.

 

Kova ėjo už liaudies pasiliuosavimą iš komu­nistų jungo. Šitas nepakeliamas jungas sukėlė naują revoliuciją – Trečiąją Re­voliuciją. Kelias į laisvę ir taiką slypi laisvai renkamose Tarybose –tai „naujos revoliucijos kertinis akmuo“. „Izvestijos“ puslapių turinys geriausiai liudijo nesuklastotą Kronštato jūrininkų ir darbininkų atvirumą bei veiksmų tikslingumą. Jie buvo įsitikinę, jog jiems yra pavesta trečiosios revoliucijos misija. Šitoks pasiryžimas yra aiš­kiai išdėstytas kovo 8 d. šeštojo „Izvestijų“ numerio vedamajam straipsny „Dėl ko mes kovojam“:

 

„Po Spalio revoliucijos darbininkų klasė tikėjosi galutinai išsiliuosuoti, bet sulaukė dar didesnio žmogaus asmenybės pavergimo. Monarchinės policijos ir žandarmerijos val­džia pateko į uzurpatorių – komunistų – ran­kas, vietoj to, kad duotų liaudžiai laisvę, jie ją tik įgąs­dino nuolatine ČK baime, kuri savo bjaurumu viršijo caro žandarmišką režimą. Labiausiai čia kalta dvasi­nė komunistų klasta: jie uždėjo savo ran­ką ant vidinio darbo masių pasaulio ir privertė kiekvieną galvoti sulig komunistiškomis taisyk­lėmis.

Rusija – kantrių darbo žmonių šalis – pirmoji iškėlė raudoną darbininkų išsilaisvinimo vėliavą, kuri, didesnei komunistų viešpatavimo garbei, yra persisunkus kritusių kankinių krauju. Šitoj kraujo jūroj komunistai paskandino pui­kius pažadus ir darbininkų revoliucijos ga­limybes. Dabar jau yra aišku, kad Rusijos ko­munistų partija nėra darbininkų masių gynėja, nors tokia ir dedasi. Darbo liaudies reika­lai jai yra svetimi. Ji yra laimėjusi valdžią ir dabar bijo ją paleisti. Jai išlaikyti ji pasitelkia visokias priemones: garbės sutrempimą, vilioji­mą, jėgos panaudojimą, žudymus ir kerštą suki­lusių šeimoms.

Ilgai kentėtas kantrumas pasibaigė. Šalis vienur ir kitur yra apšviesta sukilėlių kovos prieš priespaudą ugnimi. Nuvilnijo darbininkų streikai, nors policinis bolševikų režimas ir stengėsi numalšinti visus neišvengiamus trečios revoliucijos paruošimus. Bet vis dėlto ši revoliucija artėja ir bus atlikta darbo ma­sių rankomis. Komunistų gene­rolai aiškiai mato, kad liaudis su­kilo, ir įsitikino, kad komunistai nėra ištikimi so­cializmo idėjai. Komunistai norėjo sa­ve išsaugoti, bet gerai žinodami, kad niekur nė­ra vietos, kur jie galėtų pasislėpti nuo darbinin­kų rūstybės, bandė sutramdyti sukilėlius kalė­jimais, šaudymais ir kitais barbariškais teroriza­vimais. Bet gyventi komunistų diktatūroj yra blogiau negu mirti.

Nėra kito kelio. Pergalė arba mirtis! Kronštato pavyzdys įvarė baimės kontrrevoliu­cionieriams iš kairės ir iš dešinės. Čia prasidėjo didieji revoliuciniai veiksmai. Čia yra iškelta sukilėlių vėliava prieš trimetę komunistų prie­spaudos ir tironizmo autokratiją, kuri visą trijų šimtmečių monarchinį despotizmą tik ūk­smėj pastatė, bet nenuvertė. Čia, Kronštate, yra padėtas kertinis akmuo trečiajai revoliucijai, ku­ri sulaužys paskutinius darbininkų retežius ir atvers naujus, plačius kelius socialistiniam kū­rybiniam darbui.

Šita naujoji revoliucija pabudins Rytų ir Va­karų mases ir bus pavyzdžiu naujam socialisti­niam atstatymo veiksmui. Tai bus visiškai kitoks veiksmas nei visi iki šiol buvę valdžios nustatyti komunistiniai „atstatymai“. Darbo masės supras, kad darbininkų ir val­stiečių vardu daromi komunistų pertvarkymai dar nėra socializmas.

Pirmieji žingsniai yra padaryti neišleidus nė vieno šūvio, nepraliejus nė vieno kraujo lašo. Tiems darbams nereikia kraujo, jis bus pralietas tik ginantis... Darbininkai ir valstiečiai žygiuoja pirmyn: jie palieka už nugaros Steigiamąjį susirinkimą su visu jo buržuaziniu režimu, palieka ir komunistų partijos diktatūrą su josios ČK ir valstybiniu kapitalizmu, kuris uždėjo ant darbininkų kaklo kilpą ir grasina darbininkus mirtinai pasmaugti.

Dabartiniai pasikeitimai leidžia darbo masėms surengti laisvus Tarybų rinkimus. Jos veiks nebijodamos partinio botago ir galės valdžios valdomas darbininkų profesines sąjungas pakeisti laisvomis darbininkų, valstie­čių ir darbo inteligentijos asociacijomis. Komunistiškos autokratijos bizūnas paga­liau sulaužytas.“

Štai kokia buvo programa ir tiesioginiai reikalavi­mai, dėl kurių bolševikų valdžia 1921 m. kovo 7 d., 6 val. pradėjo Kronštato puolimą.

_______________

 

* Rusų komunistų partijos vykdomasis komitetas laikė sa­vo Kronštato sekciją tokia demoralizuota, kad po Kronštato pra­laimėjimo turėjo surengti jos narių perregistravimą.

** 193-oji byla pagarsėjo ankstyvajam rusų revoliucinio judėji­mo laikotarpy (1877-1878 m.).

 

Aleksander Berkman. Kronštato sukilimas. Knygų leidimo b-vė „Audra“, Kaunas, Ryga, 1928. Iš vokiečių kalbos vertė M. Skynimas, K. S. D. K., 1927. IX.Viršelis iš N. Strunkės ciklo „Raudonoji vėliava“. Spaustuvė „Burtnieks“. Riga, Ridzenes iela 27.