Šiame veikale P. Kropotkinas sukūrė filosofinę sistemą, kurios pamatas – biosociologinis savitarpio pagalbos dėsnis. Jis teigė, jog Ch. Darwino evoliucijos teorija pervertina tarpusavio kovą bei konkurenciją tarp vienos rūšies gyvūnų, nes gamtoje veikia ne tik tarpusavio kovos, bet ir savitarpio pagalbos dėsnis. Šiuo bendravimo instinktu vadovaujasi visi visuomeniniai gyvūnai (skruzdės, bitės, žmonės), nes savitarpio pagalba yra prigimtinė jų elgsena. Tik tos rūšys, kurios sugebėjo kooperuotis ir kurių individai aukojosi vienas dėl kito, įstengė tęsti savo egzistenciją.
Kas tinka gyvūnams – tinka ir žmonėms. P. Kropotkinas, ištyręs bušmenų, hugentotų, eskimų genčių gyvenimo būdą, pagrindė idėją, kad būtent pagal savitarpio pagalbos dėsnį formavosi pirmykštės giminės, bendruomenės, viduramžių cechai, gildijos, laisvieji miestai, šiuolaikiniai kooperatyvai, draugijos ir pan.
Knygą „Mutual Aid: A Factor of Evolution” P. Kropotkinas parašė 1902 m. būdamas tremtyje Anglijoje. 1917 m. grįžęs į tėvynę, jis paruošė šią knygą rusiškai, suredagavo ir papildė komentarais bei išnašomis.
Įžanga pirmajam rusiškam leidimui
Ruošdamas spaudai šį rusišką mano knygos leidimą – pirmą kartą išverstą iš knygos „Mutual Aid: a Factor of Evolution“, o ne iš straipsnių, publikuotų angliškame žurnale, aš pasinaudojau proga kruopščiai peržiūrėti visą tekstą, pataisyti smulkius netikslumus ir papildyti jį priedais, kurie paremti kai kuriais naujais darbais, kalbančiais apie savitarpio pagalbą tarp gyvūnų (III, V, VI ir VII priedai) ir bendruomeninę žemdirbystę Šveicarijoje bei Anglijoje (XVI ir XVII priedai).
Bromley, Kent, 1907 m. gegužė
Įžanga 1922 m. leidimui
Mano tyrinėjimai, kalbantys apie tarpusavio pagalbą tarp gyvūnų ir žmonių, pirmiausia buvo išspausdinti angliškame žurnale „Nineteenth Century“. Pirmieji du straipsniai apie bendravimą tarp gyvūnų ir galią, įgyjamą bendraujančių rūšių kovoje už būvį, buvo atsakas į žinomo fiziologo ir darvinisto Huxley’io straipsnį, pasirodžiusį „Nineteenth Century“ 1888 m. vasario mėnesį. Straipsnyje „Kova už būvį: programa“ gyvūnų gyvenimą jis vaizdavo kaip nuožmią kiekvieno gyvūno kovą prieš visus likusius. Pasirodžius dviems mano straipsniams, kuriuose paneigiau tokį požiūrį, žurnalo leidėjas Jamesas Knowlesas, palankiai žvelgęs į mano darbą ir prašęs jį pratęsti, pastebėjo: „Jūs, be abejonės, įrodėte savo teiginius, liečiančius gyvūnų pasaulį, bet kaip bus su pirmykščiu žmogumi?“.
Ši pastaba mane labai pradžiugino, nes ji, be abejonės, atspindėjo ne tik Knowleso, bet ir Herberto Spencerio, kuris gyveno Knowleso kaimynystėje ir su kuriuo jis dažnai matydavosi, nuomonę. Tai, kad Spenceris pripažino savitarpio pagalbos idėją ir jos reikšmę kovoje už būvį, buvo man labai svarbu. O apie jo požiūrį į pirmykštį žmogų buvo žinoma, kad jis susiklostė paveiktas klaidingų XIX a. ir XX a. pradžios misionierių bei atsitiktinių keliautojų išvadų apie laukinius. Šiuos duomenis, kuriuos surinko trys jo bendradarbiai, pats Spenceris išleido aštuoniais dideliais tomais, pavadintais „Sociologijos duomenimis“; jais vadovaudamasis, Spenceris parašė savo „Sociologijos pagrindus“.
Į klausimą apie pirmykštį žmogų aš irgi atsakiau dviem straipsniais. Juose, kruopščiai išnagrinėjęs gausią šiuolaikinę literatūrą apie sudėtingus gentinės sanklodos darinius, kurių negalėjo perprasti pirmieji keliautojai bei misionieriai, aš aprašiau laukinių ir vadinamųjų „barbarų“ bendruomenes. Šis darbas, o ypač pažintis su viduramžių pradžios kaimo bendruomene, suvaidinusia svarbų vaidmenį naujai užgimstančioje civilizacijoje, nuvedė mane prie kitos, dar svarbesnės Europos vystymosi pakopos – viduramžių laisvųjų miestų ir amatininkų gildijų studijų. Veliau, pabrėžęs žalingą karinės valstybės, sunaikinusios laisvųjų miestų plėtrą, jų menus, amatus, mokslą bei prekybą, vaidmenį, paskutiniame straipsnyje aš parodžiau, kad, nepaisant valstybinės centralizacijos sukelto laisvų sąjungų bei susivienijimų irimo, šios sąjungos ir susivienijimai dabar ima vis labiau plėstis apimdamos naujas sritis. Taigi savitarpio pagalba šiuolaikinėje visuomenėje tapo pagrindine paskutiniojo straipsnio tema.
Leisdamas šiuos straipsnius atskira knyga, aš juos iš esmės papildžiau, ypač tuos, kurie liečia mano požiūrį į darvinistinę kovą už būvį, o priede pateikiau kelis naujus faktus ir išnagrinėjau kelis klausimus, kuriuos dėl glaustumo teko praleisti žurnalo straipsniuose.
Visi knygos vertimai į Vakarų Europos, Skandinavijos ir lenkų kalbas buvo atlikti, žinoma, ne iš straipsnių, o iš knygos, todėl į juos buvo įtraukti visi teksto papildymai bei priedai. Iš rusiškų vertimų buvo pilnas tik vienas, pasirodęs 1907 m. leidykloje „Znanije“, be to, aš, remdamasis naujais savo darbais, į jį įtraukiau ir kelis naujus priedus apie savitarpio pagalbą tarp gyvūnų ir bendruomeninį žemės valdymą Anglijoje bei Šveicarijoje. Kiti rusiški leidimai buvo išversti iš angliško žurnalo straipsnių, o ne iš knygos, todėl juose nebuvo papildymų ir priedų. Šis leidinys yra su visais papildymais ir priedais, be to, aš iš naujo peržiūrėjau visą tekstą bei vertimą.
Dmitrovas, 1920 m. kovas
Vertė Evaldas Balčiūnas
Versta iš: П.А. Кропоткин. Взаимная помощь среди животных и людей как двигатель прогресса. М.: Голос труда, 1922.
