Anarchistai! Nepaisant jėgos ir nekvestionuotinai pozityvaus anarchistų idėjų charakterio, nepaisant aiškumo ir anarchistinių idėjų išbaigtumo socialinės revoliucijos atžvilgiu ir nepaisant heroizmo, ir nesuskaičiuojamų anarchistų aukų anarchistinio komunizmo kovos vardan, yra labai iškalbinga, kad nepaisant viso to, anarchistų judėjimas visuomet išliko silpnas ir visuomet dirbančiosios klasės kovose figūravo ne kaip lemiantis faktorius, bet kaip verčiau pakraštinis reiškinys.
Šis kontrastas tarp pozityvių pagrindų bei neginčijamo anarchistinio idėjų teisumo ir apgailėtinos anarchistinio judėjimo būklės, gali būti paaiškintas daugybe faktorių, kurių pagrindinis yra anarchistų aplinkoje organizacinių principų ir organizacinių santykių nebuvimas.
Kiekvienoje šalyje anarchistų judėjimas yra atstovaujamas vietinių organizacijų, kurios dažnai naudoja prieštaringą teoriją ir taktiką be jokio planavimo į priekį ar tęstinumo jų darbe. Šios grupelės paprastai po kurio laiko išyra, beveik arba visiškai nepalikdamos jokio pėdsako.
Tokia revoliucinio anarchizmo padėtis, jeigu ją vertintumėm bendrai, gali būti apibūdinta tik kaip chroniška visuotinė dezorganizacija. Ši dezorganizacijos liga užpuolė anarchistų judėjimo organizmus kaip geltonoji karštligė ir juos kamuoja dešimtmečiais.
Tačiau negali būti abejonės, kad šis neorganizuotumas turi šaknis daugybėje teorijos defektų, ypač iškreiptoje anarchistinio individualumo principo interpretacijoje – tas principas ypač dažnai klaidingai suvokiamas kaip bet kokios atskaitomybės nebuvimas. Tie, kurie pakerėti saviraiškos, siekiant asmeninio malonumo, užsispyrusiai prisirišę prie anarchistų judėjimo chaotiškos būklės ir jos gynymo, remia nesikeičiančius anarchizmo ir jo mokytojų principus.
Tačiau nesikeičiantys principai ir mokytojai demonstruoja priešingus rezultatus. Išsisklaidymas sukelia griuvimą, susitelkimas garantuoją gyvybę ir vystymąsi. Šis socialinės kovos dėsnis yra tolygiai taikytinas klasėms ir partijoms.
Anarchizmas yra ne graži fantazija, ne abstrakti filosofijos sąvoka, bet socialinis dirbančiųjų masių judėjimas – vien jau dėl tos priežasties jis turi sutelkti savo jėgas į vieną organizaciją, nuolat agituojant, kaip to reikalauja socialinė klasių kovos realybė ir strategija.
Kaip Kropotkinas pasakė: „Mes esam įsitikinę, kad anarchistų partijos suformavimas Rusijoje, priešingai įsitikinimams, kad jis būtų žalingas visuotiniams revoliuciniams siekiams, yra vietoj to pageidautinas ir ypatingai naudingas“ (Įvadas į Bakunino Paryžiaus Komuną, [Rusiškas leidimas], 1892)
Bakuninas taipogi niekada neprieštaravo visuotinės anarchistų organizacijos idėjai. Priešingai, jo požiūris į organizuotumą, taip pat jo veikla pirmajame dirbančiųjų internacionale, suteikia mums teisę žvelgti į jį kaip būtent tokio organizacijos būdo šalininką.
Bendra prasme, beveik visi aktyvūs anarchizmo kovotoojai buvo prieš išblaškytą veiksmą ir svajojo apie anarchizmo judėjimą, kuris būtų suvienytas bendru tikslu ir bendra taktika.
Būtent 1917 m. Rusijos revoliucijos metu labiausiai buvo juntamas poreikis visuotinei organizacijai, nes tos revoliucijos metu anarchistų judėjimas pademonstravo didžiausią susiskaldymą ir sumaištį. Visuotinės organizacijos nebuvimas paskatino daugelį anarchistinių kovotojų perbėgti į bolševikų gretas. Tai yra taip pat priežastimi, kodėl daugelis kovotojų šiomis dienomis yra pasyvumo režime, kuris stabdo jų begalinių gebėjimų panaudojimą.
Mes turime būtiną poreikį organizacijai, kuri pritraukusi daugiausia dalyvių anarchistiniame judėjime, įtvirtintų anarchizmo bendrą taktinę ir politinę liniją ir tuo būdu tarnautų kaip viso judėjimo vedlys.
Atėjo laikas, kuomet anarchizmas kyla iš dezorganizacijos pelkės, padaryti galą nesibaigiantiems svyravimams dėl pačių svarbiausių teorijos ir taktikos klausimų, ir ryžtingai judėti link aiškiai suformuluoto tikslo ir organizuoto kolektyvo praktikos.
Tačiau nėra pakankama paprasčiausiai išsakyti gyvybiškai svarbų poreikį tokiai organizacijai. Būtina taip pat įtvirtinti jos sukūrimui reikalingas priemones.
Mes atmetame tiek teoretiškai, tiek praktiškai nepagrįstą organizacijos sukūrimo idėją, kuri būtų sukurta remiantis „sintezės“ principu, tai yra, suburiant įvairių anarchizmo atšak remėjus. Tokia organizacija, kuri įgyvendintų „popuri“ stiliaus elementus (teorijos ir praktikos atžvilgiu), būtų ne daugiau nei mechaninis asmenų, turinčių skirtingus požiūrius visais anarchistinį judėjimą liečiančiais klausimais, susirinkimas, ir galiausiai neišvengiamai iširtų, kuomet susidurtų su realybe.
Anarcho-sindikalistų metodai neišsprendžia anarchizmo organizacinių iššūkių, nes anarcho-sindikalizmas nesugeba tam suteikti prioriteto ir yra labiausiai susidomėjęs, įsiskverbimo ir įžengimo į darbininkų pasaulį, idėja. Tačiau net turint ten atramos tašką, nelabai daug ką įmanoma nuveikti darbininkijos pasaulyke, jeigu mes neturime visuotinės anarchistų organizacijos.
Vienintelis būdas, kuris gali priartinti prieš visuotinės organizacijos problemos sprendimo, yra, mūsų manymu, aktyvių anarchizmo aktyvistų verbavimas specifinių teorijos, taktikos ir organizacinių pozicijų pagrindu, kuris būtų grįstas daugiau ar mažiau ištobulinta homogeniška programa.
Tokios programos sukūrimas yra viena pirminių užduočių, kurios pastarųjų dešimtmečių socialinė kova reikalauja iš anarchistų. Ir būtent šiai užduočiai Rusijos Išeivijos Anarchistų Grupė yra pašventusi savo didžiąją dalį pastangų.
„Organizacinė platforma“, kuri yra pateikta žemiau, reprezentuoja tokios programos kontūrus bei skeletą, ir tarnauja kaip pirmas žingsnis link anarchistų pajėgų sutelkimo į vieną aktyvų, revoliucinių anarchistų kolektyvą, kuris geba dalyvauti kovoje, - Visuotinę Anarchistų Sąjungą.
Mes neturime iliuzijų dėl įvairių platformos trūkumų. Kaip kiekvienoje praktinėje ir tuo pačioje kritinėje pradžioje, egzistuoja neabejotini platformos trūkumai. Gali būti, kad į tam tikras esmines pozicijas platformoje buvo neatsižvelgta arba kad kitos buvo nepakankamai išplėtotos arba kad kai kurios buvo per daug smulkios ir pasikartojančios. Visa tai yra įmanoma, bet tai nėra problema. Kas yra svarbu, yra klojamas pagrindas visuotinei organizacijai, ir kad jos siekiai pasiekiami, reikalingu laipsniu, šios platformos dėka. Visuotinio kolektyvo , visuotinės anarchistų sąjungos, užduotis yra toliau plėtoti ir gerinti platformą tam, kad ji virstų išbaigta programa visam anarchistų judėjimui. Mes taip pat neturime iliuzijų kito aspekto atžvilgiu.
Mes numanome, kad daugybė taip vadinamo individualizmo arba „chaotiško“ anarchizmo atstovų mus puls, rėkdami apsiputoję ir kaltindami mus anarchistų principų pažeidimu. Tačiau mes žinome, kad šie individualistai ir chaotiško anarchizmo veikėjai kalbėdami apie „anarchistų principus“ bando įtikinti, kad jie reiškia nerūpestingą požiūrį, neorganizuotumą ir neatsakingumą, kurie sukėlė nepagydomas žaizdas mūsų judėjime ir prieš kurias mes kovojame su visa energija ir aistra. Būtent todėl mes ramiai atrėmiame bet kokias atakas iš to fronto.
Mūsų viltys yra nukreiptos į kitus - tuos, kurie išliko ištikimi anarchizmui, darbininkams, kurie išgyveno anarchizmo judėjimo tragediją ir skausmingai ieško išeities kelio.
Ir mes dedame dideles viltis į anarchistinį jaunimą, tuos jaunus kolegas, kurie gimė Rusijos revoliucijos permainų vėjų metu ir įsitraukę nuo pat pradžios į visą tą konstruktyvių problemų gamą, ir kurie neabejotinai primygtinai reikalaus pozityvių organizacinių principų idiegimo anarchizmo judėjime.
Mes kviečiame visas rusų anarchistų organizacijas, išsimėčiusias po visas pasaulio šalis, taip pat individualius anarchizmo kovotojus, susiburti į vieną bendrą revoliucinį kolektyvą visuotinės organizacinės platformos pagrindu.
Tegu būna ši platforma revoliuciniu šūkiu ir subūriančiu tašku visiems rusijos anarchizmo aktyvistams ir tegu tai pažymi Visuotinės Anarchizmo Sąjungos gimimą!
Tegyvuoja organizuotas anarchistų judėjimas!
Tegyvuoja visuotinė anarchistų sąjunga!
Tegyvuoja socialinė pasaulio darbininkų revoliucija!
Rusų anarchistų išeivijos grupės sekretorius Piotras Aršinovas
Iš nestormakhno.info vertė Nojus Vala
anarchija.lt
