Aš esu laimingas galėdamas prisijungti kartu su jumis šiandien prie to, kas įeis į istoriją kaip didingiausia laisvės demonstracija mūsų šalies istorijoje.

     

     Prieš šimtą metų didis amerikietis, kurio simboliniame šešėlyje stovime, pasirašė Emancipacijos aktą. Šis reikšmingas įsakas pasirodė kaip didis laisvės švyturio žibintas milijonams vergų negrų, kurie buvo nusilpę nuo pražūtingos neteisybės. Tai pasirodė kaip džiugi aušra, kuri atėjo užbaigti ilgą nelaisvės naktį.

 

     Bet praėjus 100 metų, mes turime susidurti su tragišku faktu, kad Negras yra vis dar nelaisvas. Vienas šimtas metų vėliau, tačiau negro gyvenimas yra vis dar baisiai suluošintas segregacijos pančių ir diskriminacijos grandinių. Vienas šimtas metų vėliau, tačiau negras gyvena atskirtoje skurdo saloje, kuri tūno materialaus klestėjimo vandenyno tarpe. Vienas šimtas metų vėliau, tačiau negras yra vis dar vargsta Amerikos visuomenės pakraščiuose ir jaučiasi tremtiniu savo paties žemėje.

 

     Ir taip mes šiandiena čia susirinkome dramatizuoti gėdingą padėtį. Tam tikra prasme, mes atėjome į mūsų šalies sostinę, kad mums išrašytų čekį. Kuomet mūsų respublikos architektai parašė didingus konstitucijos ir nepriklausomybės deklaracijos žodžius, jie pasirašė įpareigojančiu raštu, kurio paveldėtoju pasidarė kiekvienas amerikietis. Šis raštas buvo pažadas, kad visiems žmonės bus garantuotos neatimamos „gyvybės, laisvės ir laimės ieškojimo“ teisės.

 

     Akivaizdu šiandieną, kad Amerika nesilaikė šio įpareigojančio rašto, bent kiek tai liečia spalvotuosius piliečius. Vietoj to, kad pagerbtų šį šventą įsipareigojimą, Ameriką davė Negro žmonėms blogą čekį, kuris grįžo pažymėtas užrašu „trūksta lėšų“. Bet mes nesutinkame tikėti, kad teisingumo bankas yra bankrutavęs. Mes nesutinkame tikėti, kad trūksta lėšų didžiosiose šios šalies galimybių saugyklose. Taigi mes atėjome pasiimti savo čekio – čekio, kuris duos pagal reikalavimą laisvės turtus ir teisingumo saugumą.

 

     Mes atėjome į šią šventą vietą primtinti Amerikai apie šio momento milžinišką neatidėliotinumą. Dabar nėra laikas leisti sau prabangą atvėsti ar imti raminančius laipsniško pokyčio vaistus. Dabar yra metas įvykdyti demokratijos pažadus. Dabar yra metas pakilti iš tamsos ir apleisti segregacijos slėnį, ateinant į saulės apšviestą rasinio teisingumo kelią. Dabar yra metas pakelti mūsų šalį iš rasinio neteisingumo liūno į brolybės tvirtą uolą. Dabar yra metas paversti teisingumą realybe visiems Dievo vaikams.

 

     Būtų mirtina šaliai nepastebėti šio momento skubotumo. Ši  karščiu leipstanti negrų teisėto nepasitenkinimo vasara nesiliaus, kol nebus gyvybingo laisvės ir lygybės rudens. 1963-ieji yra ne pabaiga, bet pradžia. Tie, kurie vylėsi, kad Negrui tereikėjo nuleisti garą ir dabar jau bus patenkintas, bus šiurkščiai pažadinti, jeigu šalis sugrįš į savo reikalus lyg nieko nenutikę. Nebus nei poilsio nei ramybės Amerikoje, kol Negrui nebus garantuotos pilietybės teisės. Revoliucijos uraganai toliau kratys mūsų šalies pagrindus, kol išbrėkš šviesi teisingumo diena.

 

     Bet yra kažkas, ką aš noriu pasakyti savo žmonėms, kurie stovi ant įkaitusio slenksčio, kuris veda į teisingumo rūmus. Mūsų teisėtos padėties gavimo proceso metu mes neturime būti kalti dėl neteisėtų poelgių.  Nesistenkime patenkinti mūsų laisvės troškulio, gerdami iš pykčio ir neapykantos taurės. Mes privalome amžinai vesti savo kovą aukštoje orumo ir disciplinos plotmėje. Mes privalome neleisti mūsų kūrybingam protestui išsigimti į fizinį smurtą. Vėl ir vėl mes privalome pakilti į didingas aukštumas, sutikdami fizinę jėgą sielos jėga. Nuostabus naujas karingumas, kuris apgaubė negrų bendruomenę privalo nenuvesti mus į nepasitikėjimą visais baltaisiais žmonėmis, nes daugelis mūsų baltųjų brolių, kaip tai liudija jų buvimas čia šiandieną, atėjo suprasti, kad jų likimas yra surištas su mūsų likimu. Ir jie atėjo suprasti, kad jų laisvė yra neatskiriamai susieta su mūsų laisve. Mes negalime eiti atskirai.

 

     Kuomet mes einame, mes privalome visuomet žygiuoti į priekį. Mes negalime apsigręžti. Yra tie, kurie klausia civilinių teisių aktyvistų, „Kuomet jūs pasitenkinsite?“ Mes niekuomet nepasitenksime, kol negras yra neapsakomų policijos žiaurumo siaubų auka. Mes niekuomet nepasitenkinsime, kol mūsų kūnai, apsunkę nuo kelionių nuovargio negali gauti nakvynės greitkelių moteliuose ir miestų viešbučiuose. Mes nepasitenkinsime, kol negro pagrindinis judėjimas yra iš mažesnio geto į didesnįjį. Mes niekuomet nepasitenkinsime, kol mūsų vaikams yra atimama savimonė ir apiplėšiamas orumas ženklais, kurie teigia „tik baltiesiems“. Mes nepasitenkinsime, kol negras Misisipėje negali balsuoti ir negras Niujorke tiki, kad jis neturi už ką balsuoti. Ne, ne, mes esame nepasitenkinę ir mes nepasitenkinsime, kol teisybė vilnys kaip vandenys ir teisingumas trykš kaip galinga srovė.

 

     Aš nesu aklas faktui, kad kai kurie jūsų atėjo čia iš didelių išbandymų ir vargų. Kai kurie iš jūsų atėjote ką tik iš siaurų kalėjimo kamerų. Kai kurie iš jūsų atėjote iš sričių, kur jūsų laisvės paieškos paliko jus apdaužytais persekiojimo audrų ir parkniupdytais policijos žiaurumo vėjų. Jūs buvote kūrybinio kentėjimo veteranai. Tęskite darbą su tikėjimu, kad neuždirbtas kentėjimas bus atpirktas.

 

     Grįžkit į Misisipę, grįžkit į Alabamą, grįžkit į Pietų Karoliną, grįžkitį Džordžiją, grįžkit į Luizianą, grįžkit į lūšnas ir mūsų šiaurinių miestų getus, žinodami, kad kažkaip ši situacija gali ir bus pakeista.

 

     Nesivoliokime nevilties slėnyje. Aš sakau jum šiandien, mano draugai, nors ir mes susiduriame su šiandienos ir rytojaus sunkumais, aš vis dar turiu svajonę. Tai yra svajonė, kuri yra giliai įsišaknijusi amerikietiškoje svajonėje.

 

     Aš turiu svajonę, kad vieną dieną ši šalis pakils ir gyvens tikrąja savo devizo reikšme: „Mes laikome šias tiesas akivaizdžiomis, kad visi žmonės sukurti lygūs“.

 

     Aš turiu svajonę, kad vieną dieną ant raudonųjų Džordžijos kalnų buvusių vergų vaikai ir ir buvusių vergvaldžių vaikai susės kartu prie brolybės stalo.

 

     Aš turiu svajonę, kad vieną dieną Misisipės valstija, valstija kamuojama neteisingumo karščio, kamuojama priespaudos karščio, bus transformuota į laisvės ir teisingumo oazę.

 

     Aš turiu svajonę, kad mano keturi maži vaikai vieną dieną gyvens šalyje, kurioje jie nebus teisiami pagal jų odos spalvą, bet pagal jų charakterio turinį.

 

     Aš turiu svajonę šiandien.

 

     Aš turiu svajonę, kad vieną dieną Alabamoje, kurioje klęsti pikti rasistai ir kur gubernatoriaus lūpos varva įsikišimo ir anuliavimo žodžiais – vieną dieną ten Alabamoje maži juodaodžiai berniukai ir juodaodės mergaitės galės susikabinti rankomis su mažaisiais baltaodžiais berniukais ir baltaodėmis mergaitėmis kaip sesės ir broliai.

 

     Aš turiu svajonę šiandien.

 

     Aš turiu svajonę, kad vieną dieną kiekvienas slėnis bus iššaukštintas ir kiekvienos kalvos ir kalnai pažemintos,  nelygios vietos išlygintos, kreivos vietos ištiesintos, ir Viešpaties šlovė bus atskleista ir kiekvienas kūnas galės ją matyti kartu.

 

     Tai yra mūsų viltis. Tai yra tikėjimas, su kuriuo aš grįžtu į Pietus. Su šiuo tikėjimu mes galėsime iškirsti nevilties kalną į vilties uolą. Su šiuo tikėjimu mes galėsime transformuoti nedarnų mūsų šalies disonansą į gražią brolybės simfoniją. Su šiuo tikėjimu mes galėsime dirbti kartu, melstis kartu, kovoti kartu, eiti į kalėjimus kartu, išstoti laisvės vardu kartu, žinodami, kad mes būsime vieną dieną laisvi.

 

     Tai bus diena, tai bus diena, kuomet visi Dievo vaikai galės dainuoti: „Mano šalis, tai apie tave, saldžią laisvės šalį, apie kurią aš dainuoju. Šalis, kur mano tėvas mirė, Piligrimo pasididžiavimo šalis, iš kiekvieno kalno šlaito te laisvė skamba!

 

     Ir jeigu Amerika yra didi šalis, tai privalo išsipildyti. Ir taigi te skamba laisvė nuo milžiniškų Niu Hempšyro kalvų viršūnių. Te skamba laisvė nuo galingų Niujorko kalnų. Te skamba laisvė nuo aukštųjų Pensilvanijos Alegenio kalnų.

 

     Te skamba laisvė nuo sniego padengtų Uolinių Kolorado kalnų. Te skamba laisvė nuo gracingų Kalifornijos šlaitų.

 

     Bet ne tik tai – te skamba laisvė nuo Uolos kalno Džordžijoje.

 

     Te skamba laisvė nuo Apžvalgos kalno Tenesyje.

 

     Te skamba laisvė nuo kiekvienos Misisipės kalvos ir kalvelės – kiekvieno kalno šlaito.

 

     Te skamba laisvė. Ir kuomet tai atsitiks, ir kuomet mes leisime laisvei skambėti – kuomet mes leisime jai skambėti iš kiekvieno kaimo ir kiekvieno kaimelio, kiekvienos valstijos ir kiekvieno miesto, mes galėsime pagreitinti tą dieną, kuomet visi Dievo vaikai – juodaodžiai ir baltaodžiai, žydai ir pagonys, protestantai ir katalikai – galės susikibti rankomis ir dainuoti senojo Negro religinės giesmės žodžius: „Pagaliau laisvi! Pagaliau laisvi! Ačiū Dievui Visagaliui, mes esam pagaliau laisvi!“

 

     Iš huffingtonpost.com vertė Nojus Vala

     anarchija.lt

 

     {youtube}IWcPz3TvtCg{/youtube}