peter gelderloos how     Visiškai aišku, kodėl valdžia nori, kad radikalai ir toliau liktų pažeidžiami. Bet kodėl to paties nori ir pacifistai? Argi pacifizmo rėmėjams nepakanka pavyzdžių, kurie rodo, kas atsitinka bejėgiams radikalams? Prisiminkime 1979 m. eitynes prieš baltaodžių dominavimą Greensbore, Šiaurės Karolinoje. Baltaodžiai ir juodaodžiai darbininkai, profsąjungų lyderiai ir komunistai pritarė, kad nusiginklavimas geriau užtikrins taiką, ir sutiko nesinešti ginklų savigynai. To pasekmė buvo įvykis, šiandien žinomas kaip Grynsboro skerdynės.

peter gelderloos        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

        Būtų naudinga suprasti šios idėjos nesėkmės mastą. Prieštaringas, bet būtinas yra holokausto pavyzdys (31). Tai, kad holokausto atveju kaip tik ir trūko to „naikinančio“ karingo pasipriešinimo, leidžia mums įvertinti nesmurtinio pasipriešinimo efektyvumą. Holokaustas taip pat buvo tas reiškinys, kai aukos pasmerkimas teisingai siejamas su simpatija ir parama pavergėjams, o atsitiktiniai opoziciniai maištai negali būti panaudoti genocido pateisinimui, kaip atsitinka visur kitur, kur pacifistai kaltina autoritarinį smurtą prieš engėjus. Kai kurie pacifistai nesikuklina pateikti danų pasipriešinimo naciams metodus kaip pilietinio nepaklusnumo pavyzdžius, tuo tvirtindami, kad taikus pasipriešinimas veikia net blogiausiomis sąlygomis (32). Ar bereikia pastebėti, kad danai, būdami arijais, susidūrė su kiek skirtingomis pasipriešinimo naciams pasekmėmis nei pirmaeilės nacių aukos? Holokaustas baigėsi vien dėl kryptingų ir stulbinančiai smurtinių sąjungininkų vyriausybių pastangų, kurios sunaikino nacių valstybę. (Nors, tiesą sakant, jiems daugiau rūpėjo perbraižyti Europos žemėlapį nei gelbėti romų, žydų, gėjų, kairuolių, sovietinių karo kalinių ir kitų gyvybes. Sovietai buvo linkę naikinti išgelbėtus karo kalinius, baimindamiesi, kad juos ideologiškai užkrėtė ryšiai su užsieniečiais koncentracijos stovyklose, net jei jie nėra kalti dėl dezertyravimo ir pasidavimo į nelaisvę.)

 

Holokausto aukos, žinoma, nebuvo visiškai pasyvios. Nemažai jų ėmėsi veiksmų gelbėdamos savo gyvybes ir sabotuodamos nacių mirties mašiną. Yehuda Baueris, bendraujantis vien su žydais holokausto aukomis, įsijautęs dokumentuoja šį pasipriešinimą. Iki 1942 metų „rabinai ir kiti lyderiai... pasisakė prieš ginklų naudojimą“, bet jie neskatino pasyvumo. Pasipriešinimas buvo nesmurtinis (33)“. Aišku, kad tai nei per plauką nesulėtino genocido proceso ir nesusilpnino nacių. Nuo 1942 m. žydai pradėjo naudoti smutinį pasipriešinimą, nors vis dar buvo pilna ir nesmurtinio pasipriešinimo pavyzdžių. 1943 metais Danija padėjo daugumai čia gyvenusių 7000 žydų pabėgti į neutralią Švediją. Tuo pačiu metu Bulgarijos vyriausybė, bažnyčia ir žmonės sustabdė žydų deportaciją iš šalies (34). Abiem atvejais išgelbėti žydai buvo saugomi karine jėga, Vokietijos okupuotos šalies ribose jie liko saugūs tuo metu, kai karas naciams nebeatrodė toks lengvas. (Dėl smurtinio Sovietų Sąjungos puolimo naciai laikinai nusileido Švedijos ir Bulgarijos įneštiems pokyčiams jų planuose). 1941 metais Vilniaus geto gyventojai Lietuvoje surengė masinį sėdimąjį streiką, kai naciai ir vietiniai autoritetai susirengė juos deportuoti (35). Šis pilietinio nepaklusnumo veiksmas kuriam laikui atkėlė deportaciją, bet neišgelbėjo nė vienos gyvybės.

 

Nemažai Judentamt (getų valdymo tikslais nacių įsteigtų žydų tarybų)lyderių įtraukė į savo tarpą nacius, bandydami neerzinti drakono ir tikėdamiesi, kad kuo daugiau žydų išliks gyvi iki karo pabaigos. (Tai geras pavyzdys, nes daug JAV pacifistų šiandien taip pat tiki – jei erzini drakoną ir provokuoji konfliktą, tai elgiesi blogai). (36) Baueris rašo: „Galų gale planas žlugo, nes tie, kurie bandė jį naudoti, su siaubu suprato, kad jie tapo nacių žudynių planų bendrininkais“ (37). Kiti žydų tarybų nariai pasirodė protingesni ir atvirai atsisakė bendradarbiauti su naciais. Pirmasis atsisakė bendradarbiauti tarybos pirmininkas Lvove, Lenkijoje, jis buvo paprasčiausiai nužudytas ir pakeistas kitu. Baueris pastebi, kad naujasis pirmininkas buvo žymiai paklusnesnis (bet ir paklusnumas neišgelbėjo, nes visi jie buvo pasmerkti mirties stovyklai. Šiuo konkrečiu atveju paklusnus pirmininkas vis tiek buvo nužudytas įtarus jį pasipriešinimu). Borščove, Lenkijoje, atsisakęs paklusti nacių įsakymams tarybos pirmininkas buvo perkeltas į Belzeko mirties stovyklą (38).

 

Kitų tarybų nariai naudojo kitokią taktiką, kuri buvo aiškiai veiksmingesnė. Kaune, Lietuvoje, jie apsimetė paklūstantys nacių įsakymams, bet slapta dalyvavo pasipriešinime. Jie sėkmingai slėpdavo ruošiamus deportacijai vaikus ir išvesdavo jaunus vyrus bei moteris už geto ribų, kad jie galėtų kovoti kartu su partizanais. Prancūzijoje „abu tarybos skyriai priklausė pogrindžiui, palaikė nuolatinius ryšius su pasipriešinimu... ir reikšmingai prisidėjo prie daugelio šalies žydų išgelbėjimo“ (39). Net jei jie asmeniškai nedalyvaudavo smurtiniame pasipriešinimo judėjime, keldavo jo efektyvumą remdami tuos, kurie jame dalyvaudavo.

 

Tuo tarpu miesto kovotojai ir partizanai naudojo smurtą kovoje su naciais. 1943 m. balandį ir spalį Varšuvos geto gyventojai panaudojo slapta įsineštus, pavogtus ar pasigamintus ginklus ir pradėjo sukilimą. Septyni šimtai jaunų vyrų ir moterų savaitėmis kovėsi iki mirties, sulaikydami trūkinėjančiam Rytų frontui taip reikalingus tūkstančius nacių karių ir kitų resursų. Jie žinojo, kad bus nužudyti nežiūrint to, ar jie taikūs ar ne, bet kovodami paskutines kelias savo gyvenimo savaites jie buvo laisvi ir taip sulėtino nacių karo mašiną. Kitas ginkluotas sukilimas įvyko Bialystoko, Lenkijoje, gete 1943 metų rugpjūčio 16 dieną ir tęsėsi keturias savaites.

 

Miesto kovotojai, pavyzdžiui, Krokuvoje žydų sionistų ir komunistų sudaryta grupė, sėkmingai sprogdino tiekimo traukinius ir geležinkelius, sabotavo karines gamyklas ir žudė vyriausybinius pareigūnus (40). Žydai ir kitos partizanų grupės Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Baltijos šalyse sabotavo vokiečių tiekimo linijas ir kovojo su SS būriais. Pagal Bauerį, „Rytų Lenkijoje, Lietuvoje ir vakarinėje Sovietų Sąjungos dalyje mažiausiai 15000 žydų partizanų kovojo miškuose, o mažiausiai 5000 neginkluotų žydų gyveno ten nuolat ar beveik nuolat saugomi ginkluotų kovotojų (41)“. Lenkijoje brolių Bielskių vadovaujama partizanų grupė išgelbėjo daugiau nei 1200 žydų vyrų, moterų ir vaikų. Panašios partizanų grupės Belgijoje ir Prancūzijoje sabotavo karinę struktūrą, žudė nacių pareigūnus ir padėjo žmonėms pabėgti iš nacių mirties stovyklų. Žydų komunistų būrys Belgijoje nuvertė nuo bėgių traukinį, vežusį žmones į Aušvicą, ir padėjo keliems šimtams jų pabėgti ( 42). 1943 metų spalį per sukilimą Sobiboro mirties stovyklose sukilėliai nužudė kelis nacių karininkus ir padėjo pabėgti 400 iš 600 kalinių. Daugelis iš jų netrukus buvo išžudyti, bet apie 60 išgyveno ir prisijungė prie partizanų. Praėjus dviems dienoms po sukilimo Sobiboras buvo uždarytas. 1943 metų sukilimas Treblinkoje sunaikino mirties stovyklą ir ji nebuvo atstatyta. Kitame maište, įvykusiame 1944 metais Aušvice, sukilėliai sunaikino vieną iš krematoriumų (43). Visi šie smurtingi maištai pristabdė holokaustą. Palyginimui, nesmurtiniai metodai (šiuo atveju įskaitant ir sąjungininkų vyriausybės veiksmus, kurių bombonešiai nesunkiai galėjo pasiekti Aušvicą bei kitas stovyklas) nesugebėjo uždaryti ar sunaikinti nei vienos naikinimo stovyklos iki pat karo pabaigos.

 

Holokausto ir ne tokių ekstremalių Indijos bei Birmingemo atvejais pacifizmui nepavyko suteikti nors kiek reikšmingesnės galios jo šalininkams, kai tuo tarpu kitokie metodai davė neabejotinų rezultatų. Paprasčiau tariant, jei judėjimas nekelia grėsmės, jis negali pakeisti sistemos, besiremiančios centralizuota prievarta ir smurtu (44), ir jei toks judėjimas nesupranta ir nelavina jėgos, kuri paverstų jį grėsmingu, jis negali sunaikinti tokios sistemos. Šiuolaikiniame pasaulyje vyriausybės ir korporacijos turi beveik visišką galios, kurios pagrindinis bruožas yra smurtas, monopoliją. Kol nepakeisime galios santykių (nesunaikinsime centralizuotos galios kultūros ir infrastruktūros, leidžiančios keliems pavergti daugumą), tie, kurie pelnosi iš visur esančio struktūrinio smurto, kurie kontroliuoja karo mašiną, bankus, biurokratus ir korporacijas, tie ir toliau prašysis šūvių. Elito neįmanoma įtikinti kreipiantis į jų sąžinę. Pakeitęs mastymą ir atradęs geresnę moralę individas bus atleistas, apkaltintas, pakeistas, atšauktas ar nužudytas.

 

Vėl ir vėl žmonės, kovojantys ne už simboliškas reformas, bet už visišką išsilaisvinimą, už savo paties gyvenimo kontrolę ir galimybę patiems spręsti savo santykius su mus supančiais žmonėmis ir pasauliu, supras, kad pacifizmas neveikia. Supras, kad susiduriame su save saugančia jėgos struktūra, abejinga kreipimuisi į sąžinę ir pakankamai stipria, kad nugalėtų nepaklusnumą ir nebendradarbiavimą. Turime atkurti pasipriešinimo istoriją ir suprasti, kodėl anksčiau mums nepavyko pasiekti didelių pergalių ir kaip mums pavyko iškovoti tas mažas pergales. Taip pat turime įsisąmoninti, kad visos socialinės kovos, išskyrus tas, kurios buvo vykdomos taikių ir mažai veiksmingų žmonių, naudojo įvairius metodus. Supratimas, kad pacifizmas, tiesą sakant, niekada nepasiekė istorinių revoliucinių tikslų, atveria duris kitų rimtų pacifizmo trūkumų įvertinimui.

 

 

______________________

 

(31) Wardas Churchillis, naudodamas holokausto pavyzdį ir norėdamas iliustruoti pacifizmo patologijos susidūrimą su priespauda, cituoja Raulio Hilbergo „The destruction of European jews“ ir Isaiaho Trunko „Judenzat: the jewishcouncils in eastern Europe under naci occupation“. Paties Churchillio požiūris, kuriuo ir rėmiausi, šiuo klausimu pateiktas jo knygoje „Pacifism as pathology“, 31-37 psl. Taip pat jis rekomenduoja Bruno Bettleheimo įvadą į Mikloso Nyiszli „Auschwitz“, New York, Fawcett Books, 1960 m.

(32) Danų veiklos per holokaustą pavyzdį panaudojo pacifistas ir anarchistas Colmanas McCarthy per seminarą „Pacifizmas ir anarchizmas“, kuris buvo surengtas „Nacionalinėje konferencijoje pasipriešinimo klausimais“ Amerikos universitete, Vašingtone, 2006 m., vasario 4 d.

(33) Yehuda Bauer „They chose life: jewish resistance in the holocaust“, New York, The american jewish committee, 1973 m., 32-33 psl.

(34) Ibid., 21 psl.

(35) Ibid., 36 psl.

(36) Pavyzdžiui, vienoje „sąžinės kalinių“ konferencijoje pacifizmo veteranas, priklausantis grupei, organizavusiai vieną iš ilgiausiai trūkusių civilinio nepaklusnumo kampanijų prieš JAV užsienio politiką, pasiūlė atsitraukti, kai kariuomenė ima taikyti vis griežtesnius apribojimus šalia armijos bazių vykstančioms demonstracijoms. Tas pats žmogus, atstovaujantis didelei JAV pacifizmo srovei, tvirtino, kad buvo klaida vadinti protestą „maršu“, o ne eitynėmis (nors jis skelbėsi palaikantis Kingo ir Gandžio idėjas).

(37) Bauer „They chose life“, 45 psl.

(38) Ibid., 39-40 psl.

(39) Ibid., 39 psl. (apie Kauną), 41 psl. (apie Prancūziją).

(40) Ibid., 47-48 psl.

(41) Ibid., 5 psl.

(42) Ibid., 52-53 psl.

(43) Ibid., 53-54 psl.

(44) Geras smurto, iššaukiančio permainas, pavyzdys galėtų būti paimtas iš Amerikos indėnų judėjimo (American Indian Movement, AIM) istorijos Gordone, Nebraskos valstijoje, 1972 metais. Baltaodžiai vyrai nužudė Oglala genties vyrą Raymondą Geltonajį Griaustinį, ir policija atsisakė suimti kaltuosius (tai buvo gana įprastas įvykis). Giminaičiai, visiškai nusivylę vyriausybės apatija, kraipėsi pagalbos į AIM. 1300 įsiutusių indėnų trims dienoms okupavo Gordono miestą ir pareiškė: „Šiandien mes atėjome į Gordono miestą tam, kad apgintume teisingumą Amerikos indėnams ir pažymėtume Gordoną žemėlapyje. Jei teisingumas nebus tuoj pat atstatytas, mes grįšime į Gordoną tam, kad ištrintume jį iš žemėlapio“. Netrukus du žudikai buvo suimti, policininkas atleistas, o vietiniai autoritetai ėmėsi kai kurių priemonių, kad sustabdytų vietinių indėnų diskriminaciją. Ward Churchill, Jim Vander Wall „Agents of repression: the FBI's secret warsagainst the Black Panther Party and the American Indian Movement“, Cambrige, South End Press, 1990 m., 122 psl.

 
Vertė RB
Visa knyga anglų kalba: www.mediafire.com
 

peter gelderloos howTęsinys. Skaityti pradžią.

Trumpai tariant, nesmurtinis pasipriešinimas palaiko valstybės prievartos monopolį. Valstybės, saugančios kapitalizmą, baltųjų dominavimą, patriarchalinę tvarką ir pasitelkiančios imperialistinę centralizuotos biurokratijos plėtrą, išlieka tik todėl, kad prisiima vienintelio teisėto agento, savo teritorijoje galinčio naudoti prievartinę jėgą, vaidmenį. Bet kokia kova prieš engimą neišvengiamai virsta konfliktu su valstybe. Pacifistai, iš anksto ramindami opoziciją, atlieka valstybės darbą (1). Savo ruožtu, valstybė trukdo opozicijos karingumui ir skatina pasyvumą.

peter gelderloos        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

        Galėčiau ilgai pasakoti apie nesmurtinio pasipriešinimo nesėkmes. Tačiau vietoje to galbūt geriau pakalbėti apie nesmurtinio pasipriešinimo pasiekimus. Pacifizmas nebūtų toks patrauklus jo šalininkams, jei ši ideologija nebūtų iškovojusi jokių istorinių pergalių. Tipiniai pavyzdžiai yra Indijos išsivadavimas nuo britų kolonijinės priespaudos, branduolinių ginklavimosi varžybų sustabdymas, 1960 metų judėjimas už pilietines teises ir taikos judėjimas Vietnamo karo metu (1). Be to, ir nesmurtinių aktyvistų taip liaupsinami protestai prieš 2003 metų JAV invaziją į Iraką, nors jie dar neskelbiami kaip galutinė pergalė (2).

 

Tačiau kiekvienoje nesmurtinio pasipriešinimo aktyvistų pergalėje pastebimi manipuliacijos istorija ir faktais požymiai. Pacifistinė pozicija reikalauja, kad kiekvienos pergalės sėkmė būtų priskiriama vien pacifistinei taktikai, nors dauguma mūsų supranta, kad pokyčiai pasiekiami panaudojus pilną tinkamai taikomų revoliucinių metodų arsenalą. Pacifistai priversti ištrinti dalį nepatvirtinančios jų nuostatų istorijos ar suversti kaltę nuolat vykstančiai smurtinei kovai, nes nei vienas esminis socialinis konfliktas nepasižymi vientisa ideologija bei taktika, visur pasireiškia tiek pacifistiniai, tiek tikslingai pasirinkti nepacifistiniai metodai (3).

Peter gelderloos       Tęsinys. Skaityti pradžią.

 

Aukščiausioji valdžia, kurioje dominuoja baltaodžiai, spalvotųjų pasipriešinimo narius baudžia daug griežčiau nei baltaodžius. Net tie baltaodžiai aktyvistai, kurie supranta rasizmo dinamiką, į šią privilegiją žiūri kaip į papildomą socialinę garantiją, nuo kurios sunku atsiriboti. O tie, kurie tiesiogiai ir karingai abejoja baltaodžių viršenybe, mus tiesiog gąsdina.

peter gelderloos       Peteris Gelderloosas – anarchistas, kilęs iš Harisonburgo (JAV, Virdžinija). 2001 m. buvo suimtas, kai dalyvavo protesto demonstracijoje prie Amerikos mokyklos (School of Americas, Džordžija, ši prieštaringai vertinama mokykla ruošia Centrinės ir Pietų Amerikos kariškius bei policininkus). 2002 metais buvo nuteistas kalėti 6 mėnesius. 2007 m. gegužę P. Gelderoosas buvo suimtas Ispanijoje ir apkaltintas viešosios tvarkos pažeidimais nelegalios skvoterių demonstracijos metu. Paleistas už užstatą, jis turėjo laukti teismo ir nebegalėjo grįžti į JAV. Jo šeima tvirtina, kad Ispanijos teismas negalėjo būti teisingas, nes teisėjas dar prieš teismą pareiškė, kad „už tą, ką jis čia padarė, JAV įkištų jį į Gvantanamo kalėjimą”. Šiuo metu Gelderloos rašo knygą „Anarchija veikia”, kurioje bando atsakyti į dažniausiai užduodamus klausimus apie anarchiją.

peter gelderloos        Tęsinys. Skaityti pradžią.

 

Nesiruošiu svaidytis įžeidimais, todėl žodį „rasistas” naudoju tik atsargiai įvertines visas aplinkybes. Šiandieniniame kontekste smurto vengimas yra natūraliai privilegijuotas. Tipiškas pacifistas yra vidurinės klasės baltaodis, o pacifizmas yra šios privilegijuotosios klasės ideologija. Jis ignoruoja tai, kad smurtas egzistuoja, kad jis yra neišvengiama struktūriškai vientisos šiandieninės socialinės hierarchijos dalis ir kad spalvotieji tokį smurtą patiria dažniausiai. Pacifizmas daro prielaidą, kad priemiesčiuose augę, viskuo apsirūpinę baltaodžiai gali dalinti patarimus engiamiems žmonėms, kurių dauguma yra spalvotieji, ir siūlyti jiems kantriai kentėti patiriant nepalyginamai didesnį smurtą tol, kol pacifistai pasieks legenda tapusią „kritinę masę” arba Didysis Baltasis Tėvas, veikiamas judėjimo reikalavimų, pakeis reikalų eigą.