|
      Tęsinys. Skaityti pradžią
Â
     Labiau susimÄ…stÄ™s stebÄ—jau, kaip įkalinamas įstatymo pažeidÄ—jas, nei kaip konfiskuojamos jo prekÄ—s, nors ir viena, ir kita tarnauja tam paÄiam tikslui, - juk tie, kurie teigia gryniausiÄ… teisybÄ™ ir dÄ—l to yra pavojingiausi sugedusiai Valstybei, paprastai negaišta daug laiko turto kaupimui. Tokiems ValstybÄ— palyginti mažai kuo pasitarnauja, ir net nedidelis mokestis gali atrodyti lupikiškas, ypaÄ jei jie turi uždirbti jį savo rankų triÅ«su. Jei rastųsi žmogus, kuris gyventų visiškai nevartodamas pinigų, pati ValstybÄ— dvejotų jų reikalauti iš tokio žmogaus. TaÄiau turtingas žmogus - neturiu omeny kokio nors žeidžianÄio palyginimo -visuomet parduodamas institucijai, kuri jį daro turtingÄ…. Apskritai kalbant, kuo daugiau pinigų, tuo mažiau dorybÄ—s, nes pinigai įsitvirtina tarp žmogaus ir jo daiktų ir juos jam įgyja; ir, žinoma, nedidelÄ— dorybÄ— juos įgyti. Jie nustumia į šalį daug klausimų, į kuriuos jam kitu atveju tektų atsakyti; tuo tarpu vienintelis naujas klausimas, kurį jie iškelia, yra sunkus, bet tušÄias - kaip juos išleisti. Šitaip jam iš po kojų išslysta moralinis pagrindas. Gyvenimo progų sumažėja lygiai tiek, kiek padaugÄ—ja to, kas vadinama jo „priemonÄ—mis". Geriausia, kÄ… žmogus gali padaryti savo kultÅ«rai, kai jis yra turtingas, - pamÄ—ginti įgyvendinti sumanymus, kuriuos jis puoselÄ—jo, kai buvo neturtingas. Kristus atsakÄ— erodininkams, atsižvelgÄ™s į jų padÄ—tį. „Parodykite man mokesÄių pinigÄ…", tarÄ— jis. Jie padavÄ— jam denarÄ…. Jeigu vartojate pinigus, ant kurių yra Ciesoriaus atvaizdas ir kuriuos jis padarÄ— vartojamus ir vertingus, taigi, jei esate ValstybÄ—s žmonÄ—s ir tenkinatÄ—s Ciesoriaus valdžios privalumais, tuomet atlyginkite jam tuo, kas yra jo paties, kai jis to reikalauja; „Grąžinkite tad, kas Ciesoriaus, Ciesoriui, o kas Dievo - Dievui", šitaip atsakÄ— nÄ— kiek nepraturtinÄ™s jų žinojimo apie tai, kas yra kas; nes jie nenorÄ—jo žinoti.
     Kai kalbu su laisviausiais iš savo kaimynų, suvokiu, - kad ir kÄ… jie sakytų apie šio klausimo svarbÄ… bei rimtumÄ… ir jų susirÅ«pinimÄ… dÄ—l visuomenÄ—s ramybÄ—s - visa šio reikalo esmÄ— yra ta, kad jie negali išsiversti be esamos valdžios globos ir baiminasi dÄ—l savo nepaklusnumo padarinių jų paÄių nuosavybei ir šeimoms. Kai dÄ—l manÄ™s, tai nenorÄ—Äiau galvoti, kad apskritai pasikliauju ValstybÄ—s globa. TaÄiau, jei neigsiu ValstybÄ—s autoritetÄ… tuomet, kai ji man pristato mokesÄių sÄ…skaitÄ…, ji bemat perims ir iššvaistys visÄ… mano nuosavybÄ™ ir šitaip jau niekada nepaliks ramybÄ—je nei manÄ™s, nei mano vaikų. Tai nepakeliama. Tokiomis aplinkybÄ—mis neįmanoma gyventi dorai ir tuo pat metu išoriškai patogiai. Neverta kaupti turtųj jie vis tiek pradings. Geriau jau bÅ«k nuomininku ar skvateriu, rink kuklų derlių ir greit jį suvartok. Turi gyventi savyje ir priklausyti nuo savÄ™s, visada pasiraitojÄ™s rankoves ir pasiruošÄ™s startui, ir neturÄ—ti per daug reikalų. Gali tapti turtingu žmogumi netgi Turkijoje, jei tik visais atžvilgiais bÅ«si geras Turkijos valdžios valdinys. Konfucijus sakÄ—: „Jei ValstybÄ— tvarkoma proto principais, tuomet skurdas ir vargas yra gÄ—dos dalykai; jei ValstybÄ— nÄ—ra tvarkoma proto principais, tuomet turtai ir titulai yra gÄ—dos dalykai." Ne: tol, kol noriu, kad MasaÄÅ«setso globa pasiektų mane tolimiausiame Pietų uoste, kur mano laisvei iškyla pavojus, arba kol man rÅ«pi įsikurti sodybÄ… kokiu nors ramiu užsiÄ—mimu, galiu atsisakyti lojalumo MasaÄÅ«setsui ir jo teisÄ—s į mano nuosavybÄ™ bei gyvenimÄ…. Bet kuriuo atveju man pigiau užsitraukti baudÄ… už nepaklusnumÄ… Valstybei, nei bÅ«ti jai paklusniam. Tuo atveju jausÄiausi taip, tarsi bÅ«Äiau mažiau vertas.
     Prieš keletÄ… metų ValstybÄ— susidÅ«rÄ— su manimi dÄ—l BažnyÄios ir liepÄ— įmokÄ—ti tam tikrÄ… sumÄ… kaip paramÄ… vietiniam dvasininkui, kurio pamokslavimų klausÄ— mano tÄ—vas, bet pats jų niekad neklausiau. „MokÄ—k, - buvo pasakyta, - arba bÅ«si uždarytas į kalÄ—jimÄ…." Aš atsisakiau mokÄ—ti. TaÄiau, deja, kitam žmogui pasirodÄ— geriau jau mokÄ—ti. Aš nesupratau, kodÄ—l mokytojas turÄ—tų bÅ«ti apmokestintas, kad remtų dvasininkÄ…, o ne dvasininkas - kad remtų mokytojÄ…: nebuvau Valstijos mokytojas, bet parÄ—miau save savanoriška įmoka. Aš nesupratau, kodÄ—l licÄ—jui nepateikus savo mokesÄių sÄ…skaitos Valstybei ir nepri-vertus ValstybÄ—s, taip pat kaip BažnyÄios, jį paremti. TaÄiau miesto valdžios prašymu sutikau pareikšti raštu štai tokį dalykÄ…: „Težino kiekvienas šiuo prisistatymu, kad aš, Henry Thoreau, nesutinku bÅ«ti laikomas bet kokios registruotos draugijos, į kuriÄ… pats nesu įstojÄ™s, nariu." ŠÄ¯ pareiškimÄ… įteikiau savivaldybÄ—s klerkui, ir jis jį tebeturi. ValstybÄ—, šitaip sužinojusi, kad nenoriu bÅ«ti laikomas BažnyÄios nariu, nuo to laiko niekada daugiau nebereikalavo panašaus dalyko iš manÄ™s, nors ir sakÄ— privalanti laikytis savo pradinÄ—s nuostatos tÄ…kart. Jei bÅ«Äiau žinojÄ™s, kaip vadinasi visos tos draugijos, į kurias niekuomet nebuvau įstojÄ™s, bÅ«Äiau pasirÅ«pinÄ™s kuo greiÄiau ir smulkiausiai išstoti iš kiekvienos juj bet nežinojau, kur rasti tÄ… išsamų jų sÄ…rašÄ….
     Šešerius metus nemokÄ—jau jokių asmens mokesÄių, kartÄ… dÄ—l to buvau vienai nakÄiai patupdytas į kalÄ—jimÄ…; ir tuomet, spoksodamas į tas tvirto akmens dviejų ar trijų pÄ—dų storio sienas, į pÄ—dos storio duris iš medžio bei geležies ir į geležines grotas, užtverianÄias šviesÄ…, negalÄ—jau atsistebÄ—ti kvailumu šios institucijos, maÄiusios manyje tik mÄ—sÄ…, kraujÄ… ir kaulus, kuriuos reikia užrakinti. StebÄ—jausi, kad ji galiausiai padarÄ— išvadÄ…, jog šitaip galÄ—Äiau bÅ«ti jai naudingiausias, ir niekuomet nepagalvojo pasinaudoti manimi kitokiu bÅ«du. Supratau, kad jei tarp manÄ™s ir kitų miestelÄ—nų ir buvo akmens siena, kur kas sunkiau bus perlipti ar pralaužti tÄ… kitÄ… mus skirianÄiÄ… sienÄ… tol, kol jie nesugebÄ—s tapti tokie pat laisvi, koks buvau aš. Aš nÄ— akimirkos nesijauÄiau įkalintas, o tos sienos man atrodÄ— nepateisinamas akmens ir skiedinio švaistymas. JauÄiausi tarsi vienintelis iš visų miestelÄ—nų bÅ«Äiau sumokÄ—jÄ™s savo mokestį. Jie aiškiai nežinojo, kaip pasielgti su manimi, taÄiau elgÄ—si kaip prastai išauklÄ—ti žmonÄ—s. Jie klydo kiekvienu savo grasinimu ir kiekvienu pagyrimu, nes manÄ—, kad labiau už viskÄ… trokštu bÅ«ti kitoje šios akmens sienos pusÄ—je. NegalÄ—jau nesišypsoti matydamas, kaip stropiai jie užrakindavo duris mano apmÄ…stymams, kurie juos išlydÄ—davo be leidimo ir kliÅ«Äių, o juk jie, tie apmÄ…stymai, ir buvo patys pavojingiausi. Kadangi jie negalÄ—jo pasiekti manÄ™s, tai nusprendÄ— nubausti mano kÅ«nÄ…; visai kaip berniÅ«kšÄiai, kai, negalÄ—dami prieiti prie žmogaus, kuriam jauÄia pagiežą, ima plÅ«sti jo šunį. MaÄiau, kad ValstybÄ— yra puskvailÄ—, baili kaip vieniša moteris, sauganti savo sidabrinius šaukštus, ir kad ji neskiria savo draugų nuo savo priešÅ³, ir aš netekau paskutiniųjų mano pagarbos jai trupinių, ir pajutau jai vien gailestį.
     Taigi ValstybÄ— niekuomet sÄ…moningai nestoja prieš žmogaus nuovokÄ… - intelektualiÄ… ar moraliÄ…, bet tik prieš jo kÅ«nÄ…, jo jusles. Ji apsiginklavusi ne didesne išmintimi ar padorumu, bet didesne fizine galia. Aš gimiau ne tam, kad bÅ«Äiau prievartaujamas. Aš noriu kvÄ—puoti taip, kaip pats tÄ… išmanau. PasižiÅ«rÄ—kime, kas iš mÅ«sų stipresnis. Kokia yra daugumos galia? Mane gali versti tik tie, kurie paklÅ«sta įstatymui, aukštesniam už tÄ…, kuriam paklustu aš. Jie verÄia mane tapti panašiam į juos paÄius. Nesu girdÄ—jÄ™s apie žmones, kuriuos masÄ—s bÅ«tų privertusios gyventi vienaip ar kitaip. Koks gi bÅ«tų tas gyvenimas? Kai susiduriu su valdžia, kuri man sako „Tavo pinigai arba tavo gyvybÄ—", kodÄ—l turÄ—Äiau skubÄ—ti atiduoti jai savo pinigus? Ji gali bÅ«ti patekusi į sunkiÄ… padÄ—tį ir nežinoti, kÄ… daryti: aš negaliu jai padÄ—ti. Ji turi padÄ—ti pati sau: daryti taip, kaip aš darau. Neverta dÄ—l to verkšlenti. Aš neatsakau už sÄ—kmingÄ… visuomenÄ—s mechanizmo darbÄ…. Nesu inžinieriaus sÅ«nus. Aš matau: kai gilÄ— ir kaštonas krinta vienas šalia kito, vienas nesustoja tam, kad paruoštų keliÄ… kitam, bet abu paklÅ«sta saviems dÄ—sniams ir dera, auga ir tarpsta, kaip patys sugeba, kol vienas galbÅ«t nustelbia ir sunaikina kitÄ…. Jei augalas negali gyventi pagal savo prigimti jis miršta; taip ir žmogus.
     Naktis kalÄ—jime buvo naujovÄ— ir ganÄ—tinai įdomi. Kai įėjau, tarpduryje kaliniai trumpomis rankovÄ—mis mÄ—gavosi pasiplepÄ—jimu ir vakaro oru. Bet prižiÅ«rÄ—tojas tarÄ— „Na, vaikinai, laikas jus užrakinti", ir jie išsisklaidÄ—, o aš girdÄ—jau sugrįžtanÄiųjų į tušÄius apartamentus žingsnius. PrižiÅ«rÄ—tojas pristatÄ— mano kambario draugužį kaip „pirmos rÅ«šies vaikinÄ… ir protingÄ… žmogų". Kai durys buvo užrakintos, pastarasis parodÄ—, kur kabinti kepurÄ™ ir kaip apskritai jis Äia tvarkosi. Kambariai buvo baltinami kalkÄ—mis kartÄ… per mÄ—nesį; o šis, ko gero, buvo balÄiausias, paprasÄiausiai apstatytas ir turbÅ«t švariausias visaitfe miestelyje. Jis, suprantama, norÄ—jo sužinoti, iš kur aš ir užltÄ… Äia patekau; kai tai papasakojau, savo ruožtu paklausiau, kaip jis Äia pakliuvo, tardamas, žinoma, kad jis doras žmogus; ir, kaip bÅ«na gyvenime, manau, kad jis toks ir buvo. „Nagi jie kaltina mane padegus klÄ—tį, sakÄ— jis, bet niekada to nedariau." Visa, kÄ… man pavyko išsiaiškinti, buvo tai, kad jis, greiÄiausiai bÅ«damas girtas, nuÄ—jo miegoti į klÄ—tį ir ten rÅ«kÄ— pypkÄ™, ir šitaip padegÄ— klÄ—tį. TurÄ—jo protingo žmogaus reputacijÄ…, Äia išbuvo trejetÄ… mÄ—nesių, laukdamas teismo ir antrÄ…tiek dar turÄ—s jo laukti. TaÄiau jis buvo visai apsipratÄ™s ir patenkintas, kad jį dykai išlaiko, ir manÄ—, kad su juo gerai elgiamasi.
     Jis užėmÄ— vienÄ… langÄ…, o aš - kitÄ…; supratau, kad ilgiau Äia bÅ«nant, svarbiausias dalykas esti spoksoti pro langÄ…. Greit perskaiÄiau visus Äia paliktus traktatus ir ištyriau, kur buvo pra-silaužę mÅ«sų pirmeiviai, kur buvo perpjautos grotos, ir išgirdau įvairių šio kambario gyventojų istorijas; sužinojau, kad netgi Äia yra ir sava istorija, ir savos paskalos, niekuomet neperžengianÄios šio kalÄ—jimo sienų. TurbÅ«t tai vienintelis miestelio namas, kuriame kuriamos eilÄ—s, kurios po to spausdinamos cirkuliaro forma, bet neskelbiamos. Man parodÄ— gan ilgÄ… sÄ…rašÄ… eilÄ—rašÄių, kuriuos sukÅ«rÄ— kažkokie jaunuoliai, suÄiupti, kai mÄ—gino pabÄ—gti, ir atsikeršijo juos dainuodami.
     Išsiurbiau savo kameros biÄiulį iki paskutinio lašo, bijodamas, kad jau niekada jo nebepamatysiu; bet galiausiai jis parodÄ—, kuri yra mano lova ir paliko man užpÅ«sti lempÄ….
     Viena Äia praleista naktis buvo nelyginant kelionÄ— į tolimÄ… šalį, tokiÄ…, kurios niekada nesitikÄ—jau pamatyti. Man atrodÄ—, kad niekada anksÄiau negirdÄ—jau nei miestelio laikrodžio dūžių, nei vakaro garsų; mat miegojome pravÄ—rÄ™ langus, kurie buvo tarp grotų. Tarsi bÅ«Äiau pamatÄ™s savo gimtÄ…jį miestelį viduramžių šviesoje, o mÅ«sų Konkordas bÅ«tų pavirtÄ™s Reino upe, ir prieš mano akis slinktų riterių bei pilių vaizdai. GatvÄ—je girdÄ—jau senųjų miestelÄ—nų balsus. NesÄ…moningai stebÄ—jau ir girdÄ—jau viskÄ…, kas vyko ir kas buvo sakoma gretimos užeigos virtuvÄ—je - man tai buvo visiškai nauja ir reta patirtis. Tarsi bÅ«Äiau iš arÄiau pažvelgÄ™s į savo gimtÄ…jį miestÄ…. Buvau paÄiame jo viduje. AnksÄiau niekada nebuvau matÄ™s jo institucijų. O ši buvo viena iš ypatingesnių, nes tai - grafystÄ—s miestas. PradÄ—jau suprasti, kÄ… gi veikia jo gyventojai.
     Ryte pro skylÄ™ duryse buvo patiekti pusryÄiai mažose pailgose specialiai tam pritaikytose skardinÄ—se, kuriose buvo po pintÄ… šokolado su juoda duona ir geležinis šaukštas. Kai vÄ—l atÄ—jo indų, iš nepatirties ketinau grąžinti nesuvalgytÄ… duonÄ…, bet mano draugužis stvÄ—rÄ— jÄ…, pasakÄ…s, kad turÄ—Äiau jÄ… pasilikti pietums ar vakarienei. Netrukus jis buvo išleistas šieno darbams gretimame lauke, į kurį eidavo kasdien ir grįždavo tik pusiaudienį; taigi jis atsisveikino su manimi, pasakÄ™s, jog abejoja, ar dar kada nors bepasimatysime.
     Kai išÄ—jau iš kalÄ—jimo, - kažkas įsikišo ir sumokÄ—jo tÄ… mokestį, - nepastebÄ—jau, kad apskritai kas nors ypatingai bÅ«tų pasikeitÄ™, kaip tÄ… pastebi tas, kuris Äia patenka jaunystÄ—je, o iš Äia išeina jau gerokai paliegÄ™s žilagalvis vyras; ir vis dÄ—lto kai kas mano akims buvo pasikeitÄ™ šioje scenoje - miestelis, Valstija ir šalis -labiau nei vien tik dÄ—l laiko. Aš dar aiškiau pamaÄiau ValstybÄ™, kurioje gyvenau. PamaÄiau, kiek galiu pasikliauti žmonÄ—mis, tarp kurių gyvenau, kaip gerais kaimynais ir draugais; kad jų draugystÄ— buvo tik vasaros sezonui; kad jie anaiptol ne per labiausiai siekÄ— elgtis teisingai, kad jie nuo manosios rasÄ—s skyrÄ—si savo prietarais ir nusistatymais, nelyginant kinai ar malajieÄiai; kad savo pasiaukojimu žmonijai jie nerizikavo niekuo, netgi savo turtu; kad galų gale jie nebuvo tokie kilnÅ«s, o su vagimi elgÄ—si taip pat, kaip jis elgÄ—si su jais, ir vylÄ—si, išoriškai laikydamiesi tam tikrų taisyklių ir šiek tiek pasimelsdami bei retsykiais pasirinkdami tiesų, nors ir nenaudingÄ…, takÄ… išgelbÄ—ti savo sielas. Gal pernelyg žiauriai sprendžiu apie savo kaimynus, nes, manau, daugelis jų net nežino, kad savo miestelyje turi tokiÄ… institucijÄ… kaip kalÄ—jimas.
     AnksÄiau mÅ«sų miestelyje buvo įprasta, kad išÄ—jusį iš kalÄ—jimo skolininkÄ… jo pažįstami pasveikintų žiÅ«rÄ—dami į jį pro sukryžiuotus pirštus tarsi pro grotuotÄ… kalÄ—jimo langÄ… - „Sveikas gyvas!" Mano kaimynai manÄ™s šitaip nepasveikino, bet pradžioje pažiÅ«rÄ—jo į mane, paskui vienas į kitÄ…, tarsi bÅ«Äiau grįžęs iš ilgos kelionÄ—s. Mane pasodino kalÄ—jiman, kai Ä—jau pas batsiuvį atsiimti pataisytų batų. Kai kitÄ… rytÄ… paleido, tÄ™siau savo sumanymÄ… ir, apsiavÄ™s pataisytÄ… batÄ…, pasukau mÄ—lynių, kurios nekantravo paklusti mano valiai, ir po pusvalandžio - žirgas buvo greit pabalnotas - jau buvau mÄ—lynių lauko vidury ant vienos mÅ«sų aukšÄiausių kalvų, už dviejų mylių, ir ValstybÄ—s jau niekur nebesimatÄ—.
     Štai ir visa „Mano kalÄ—jimų" istorija.
     Niekada neatsisakiau mokÄ—ti kelių mokesÄio, nes trokštu bÅ«ti geras kaimynas lygiai taip, kaip ir blogas pilietis; kai dÄ—l mokyklų rÄ—mimo, tai ir dabar, kiek man priklauso, auklÄ—ju savo bendrapilieÄius. Aš atsisakau mokÄ—ti mokesÄius ne dÄ—l kokio konkretaus jų straipsnio. PaprasÄiausiai noriu paneigti lojalumÄ… Valstybei, pasitraukti ir bÅ«ti veiksmingai atokiai nuo jos. Net jei galÄ—Äiau, man nerÅ«pÄ—tų eiti paskui mano dolerį, iki jis nupirks kokį žmogų ar muškietÄ…, kuriuo jį galima nudÄ—ti, - doleris nekaltas, - bet man rÅ«pi nustatyti mano lojalumo pasekmes. Iš tikrųjų aš savaip tyliai skelbiu karÄ… Valstybei, nors, kaip įprasta tokiais atvejais, noriu išgauti iš jos visÄ… įmanomÄ… naudÄ…, pasinaudoti, kaip sugebu, jos privalumais.
Â
     Jeigu kiti sumoka mokestį, kurio reikalaujama iš manÄ™s, užjausdami ValstybÄ™, tai jie daro tik tai, kÄ… jau darÄ— savo paÄių atveju, arba veikiau, jie dar labiau, nei reikalauja pati ValstybÄ—, skatina neteisybÄ™. Jeigu jie moka mokestį dÄ—l klaidingo susirÅ«pinimo apmokestinamu individu, kad gelbÄ—tų jo nuosavybÄ™, ar sukliudytų jo įkalinimÄ…, taip yra dÄ—l to, kad išmintingai ne-pasveria, kokiu laipsniu jų asmeniniams jausmams leistina kištis į visuomenÄ—s gÄ—rį.
     Tokia tad yra šiuo metu mano nuostata. TaÄiau tokiu atveju negali bÅ«ti pernelyg atsargus, kad tavo veiksmai nebÅ«tų šališki dÄ—l užsispyrimo arba per daug paisant žmonių nuomonÄ—s. PasirÅ«pink, kad darytum tik tai, kas, tavo požiÅ«riu, dera tau ir tavo laikui.
     Kartais pagalvoju: juk žmonÄ—s tokie geranoriai; bet jie paprasÄiausiai nežino; jie darytų geriau, jei žinotų kaip; kam skausmingai versti kaimynus, kad jie elgtųsi su tavimi taip, kaip jie nÄ—ra linkÄ™ elgtis? Bet ir vÄ—l mÄ…stau, jog tai ne priežastis, dÄ—l kurios turÄ—Äiau daryti taip, kaip daro jie, arba leisti kitiems kÄ™sti dar didesnį kitokį skausmÄ…. Ir vÄ—l kartais sakau sau paÄiam: kai milijonai žmonių be pykÄio, be blogos valios, be jokių asmeninių jausmų pareikalauja iš tavÄ™s tiktai kelių šilingų, negalÄ—dami -tokia yra jų konstitucija - atšaukti ar pakeisti dabartinį reikalavimÄ…, ir kai tu pats neturi galimybÄ—s kreiptis į kitus milijonus, kodÄ—l priešini save šiai visa nugalinÄiai brutaliai jÄ—gai? Juk šitaip atkakliai nesipriešini nei šalÄiui, nei alkiui, nei vÄ—troms, nei bangoms; romiai paklÅ«sti tÅ«kstanÄiui panašių neišvengiamybių. Juk nekiši galvos į ugnį. Bet kaip tik dÄ—l to, kad žiÅ«riu į jÄ… ne tik kaip brutaliÄ…, bet iš dalies ir žmogiškÄ…jÄ… jÄ—gÄ…, ir manau, jog esu susijÄ™s su tais milijonais kaip su žmonių, o ne tik brutalių ar negyvų daiktų milijonais, matau, kad šitaip kreiptis yra įmanoma pirmų pirmiausia ir tiesiai nuo jų į jų KÅ«rÄ—jÄ… ir, antra, nuo jų į juos paÄius. TaÄiau jei sÄ…moningai kišu galvÄ… į ugnį, tai nÄ—ra ko kreiptis nei į ugnį, nei į tÄ…, kuris jÄ… sukÅ«rÄ—, tuomet galiu kaltinti tiktai patį save. Jei galÄ—Äiau įtikinti save, jog turiu pagrindo priimti žmones tokius, kokie jie yra, ir atitinkamai su jais elgtis, ir netaikyti jiems tokių reikalavimų ir lÅ«kesÄių, kuriuos jie ir aš turÄ—tume atitikti, tuomet, kaip geras musulmonas ir fatalistas, turÄ—Äiau stengtis bÅ«ti patenkintas tokiu pasauliu, koks jis yra, ir sakyti, jog tokia yra Dievo valia. Ir pagaliau ne tas pat priešintis šiai ar kokiai grynai brutaliai ar gamtos jÄ—gai: galiu veiksmingai priešintis šiai jÄ—gai, bet negaliu tikÄ—tis kaip OrfÄ—jas pakeisti uolų, medžių ir žvÄ—rių prigimties.
Â
     Nenoriu pyktis su jokiu žmogumi ar tauta. Nenoriu bÅ«ti smulkmeniškas ar ieškoti subtiliausių skirtumų, arba dÄ—tis geresniu už savo kaimynus. Galiu pasakyti, jog greiÄiau ieškau netgi atleidimo už tai, kad paklustu šalies įstatymams. Esu net per daug linkÄ™s prisitaikyti prie jų. Iš tikrųjų turiu pagrindo šituo save įtarti; ir kiekvienais metais, kai tik pasirodo mokesÄių rinkÄ—jas, esu linkÄ™s peržiÅ«rÄ—ti federalinÄ—s ir Valstijų valdžių aktus bei nuostatas, ir žmonių nuotaikas, kad rasÄiau dingstį tokiam prisitaikymui.
     Privalome veikti savo šalį, kaip mÅ«sų tÄ—vai tÄ… darÄ—,
     O jei kuriuo metu meilÄ™ ir darbštumÄ… atskiriame nuo reikštino jai pagarbumo,
     Turime priimti pasekmes, o sielÄ… išmokyti sąžinÄ—s ir religingumo,
     Bet ne valdžios ir ne naudos troškimo.
     Aš tikiu, kad ValstybÄ— sugebÄ—s perimti visÄ… šÄ¯ triÅ«sÄ… iš mano rankų, ir tuomet nebÅ«siu nÄ— kiek geresnis patriotas už savo bendrapilieÄius. Pažvelgus iš žemiau, Konstitucija, nepaisant visų jos trÅ«kumų, yra labai gera; įstatymai ir teismai verti didelÄ—s pagarbos; netgi ši ValstybÄ— ir ši amerikietiška vyriausybÄ— daugeliu atžvilgių yra nuostabÅ«s ir reti dalykai, verti dÄ—kingumo, -tokie, kokius juos daugelis yra aprašÄ™s; bet pažvelgus truputÄ—lį iš aukšÄiau, iš paties aukšÄiausio taško, kas pasakys, kokie jie yra, ar kad į juos apskritai verta žiÅ«rÄ—ti ar apie juos galvoti?
     TaÄiau man vyriausybÄ— ne per labiausiai rÅ«pi, ir skirsiu jai kuo mažiau minÄių. Netgi šiame pasaulyje ne tiek jau daug momentų, kai gyvenu valdomas kokios vyriausybÄ—s. Jei žmogus neturi minÄių, fantazijos, vaizduotÄ—s, to, kas ne visuomet ilgesnį laikÄ… atrodo jam bÅ«dinga, neišmintingi valdovai ir reformatoriai negali jo lemtingai sutrikdyti.
     Žinau, kad dauguma žmonių galvoja ne taip kaip aš; taÄiau tie, kurių gyvenimas dÄ—l jų profesijos yra skirtas studijuoti tokius ar panašius dalykus, manÄ™s taip pat visai netenkina. ValstybÄ—s veikÄ—jai ir įstatymų leidÄ—jai, visiškai užsidarÄ™ institucijos viduje, niekuomet jos nemato aiškiai ir skaidriai. Jie kalba apie visuomenÄ—s išjudinimÄ…, bet neturi jokio poilsio be jos. Jie gali bÅ«ti patyrÄ™ ir pasižymÄ—jÄ™ ir neabejotinai išradÄ™ gudrių ir netgi naudingų sistemų, už kurias jiems esame nuoširdžiai dÄ—kingi; taÄiau visa jų išmintis ir naudingumas telpa tam tikrose nelabai plaÄiose ribose. Jie linkÄ™ pamiršti, jog pasaulis nÄ—ra valdomas politikos ir tikslingumo. VVebsteris niekada neperžengia vyriausybÄ—s ribų ir todÄ—l negali autoritetingai kalbÄ—ti apie jÄ…. Jo žodžiai yra išmintis tiems įstatymų leidÄ—jams, kurie nemÄ…sto apie jokias esmines dabartinÄ—s vyriausybÄ—s reformas; taÄiau mÄ…stantiems žmonÄ—ms ir tiems, kurie leidžia įstatymus visiems laikams, jis iš tikrųjų niekada nepažvelgia į dalyko esmÄ™. Pažįstu tuos, kurių skaidrÅ«s ir išmintingi apmÄ…stymai šia tema greit atskleistų jo proto ir atvirumo ribas. TaÄiau, palyginti su daugumos reformatorių profesijų pigumu ir dar pigesne politikų apskritai išmintimi bei iškalba, jo žodžiai yra beveik vieninteliai nuovokÅ«s ir vertingi, ir mes dÄ—kojame Dangui už jį. Jis, palyginti su kitais, yra stiprus, vaisių ir nešÄ— jį tam, kad prinokusį tuoj pat numestų, paruoš keliÄ… dar tobulesnei ir nuostabesnei Valstybei, kuriÄ… aš taip pat įsivaizdavau, bet kurios kol kas dar niekur nemaÄiau.
Â
     Apie pilietinio nepaklusnumo pareigÄ… / Henry David Thoreau; iš anglų kalbos vertÄ— Rolandas Pavilionis. – Vilnius: Baltos lankos, 1999.
|
