raudona juoda socialistu zvaigzde        Pastaruoju metu vienas labiausiai mano dėmesį patraukusių straipsnių viešojoje erdvėje yra Delfi.lt žinių portale paviešintas Eglės Samoškaitės „Ar socialistai turi šansų mus vėl „išlaisvinti“?“ (ar ir Jūs atkreipėte dėmesi į tai, kad žodis išlaisvinti yra kabutėse?). Viena vertus, be abejo, nuostabu, kad stengiamais kelti tokio pobūdžio diskusijas. Kita vertus, drįsčiau abejoti, ar šiame straipsnyje paminėtos Lietuvos (bei galbūt daugelio kitų Europos šalių) kairiųjų problemos iš tiesų paliečia dabartinės situacijos esmę.

 

Ekonomikos profesoriaus Povilo Gylio teigimu, Lietuvoje yra jaučiamas kairiujų silpnumas, ir šiaip „šiek tiek nejaukiai kairieji jaučiasi beveik visose pokomunistinėse šalyse“. Galiu pasigirti, kad retkarčiais man į šią tema pasiseka nuklysti ir savo draugų bei pažįstamų rate. Kartą vienam draugui pasipasakojus, jog esu kairiųjų pažiūrų, jo pirmieji žodžiai buvo tokie: „Tai tu esi rusiškų pažiūrų?“.

 

Labai gerai suprantu, kad čia tik vieno asmens pavyzdys, ir kokių nors bendrų tendencijų ieškoti gali būti pavojinga. Nepaisant to, mano argumentas šiame straipsnyje yra toks: pritariu, kad kairieji išgyvena ne pačius geriausius laikus, tačiau labiausiai psichologinį diskomfortą dėl kairiųjų idėjų jaučia pati visuomenė ir jos nariai, įskaitant ir tuos, kurie net nelabai linkę gilintis į politiką.

 

Suprantu, kad negalima labai teisti eilinių piliečių – visgi Sovietų Sąjungos patirtis tikrai uždėjo neigiamą žymę socializmo teorijai bei visiems kairiesiems. Tad mano tikslas čia yra kelti klausimus, kurie galbūt padėtų prasklaidyti tam tikrus mitus apie kairiuosius. Taip pat, šiame straipsnyje pamėginsiu parodyti teigiamą socializmo pusę, nepaisant visų praeities nesėkmių, kurioms kol kas yra skiriamas visas dėmesys.

 

Visų pirma, norėčiau iškelti klausimą (į kurį, ko gero, daug kas atsakymą žino) – kodėl Lietuvoje taip plačiai paplitusi tendencija sieti kairiąsias idėjas būtent su Maskva? Juk tiek socializmo, tiek komunizmo idėjos gime ne Rusijoje, o Europoje. Tad kodėl būti kairiuoju – tai būti (pro)rusiškų pažiūrų? Kodėl ne vokiškų, europietiškų ar, galų gale, kubietiškų pažiūrų? Kodėl Graikijoje milijonai protestuotojų, nešini raudonomis vėliavomis, nėra apkaltinami prorusiškomis pažiūromis? Ir kodėl Britanijoje niekas nemėgina sieti esamų socialistų su Maskva? Sovietų Sąjunga gi nebuvo vienintelė „socializmą“ įdiegusi valstybė. Juo labiau, tai nebuvo tikras socializmas, tiesiog tiek Vakarų žiniasklaida, tiek pati Maskva buvo priklijavusi tokią etiketę, kuri, kad ir kaip būtų gaila, vis dar laikosi. Jei kojinę pavadinsi pirštine, ji vis tiek liks tik kojinė.

 

Socializmo doktrina teigia, kad gamybos priemonės bei kapitalas turi būti darbininkų rankose, priklausyti būtent jiems. O argi Sovietų Sąjungoje eiliniams dirbantiems žmonėms kas nors priklausė? Paprastas darbuotojas tebuvo valstybės vergas, neva tarnaujantis visuomenei. Būtent todėl filosofas Noamas Chomskis ir teigia, jog „komunizmo“ žlugimas Rytų Europoje buvo ir socializmo pergalė. Tikras socializmas gamybos priemonių valdžią suteikia ne valstybei, ne vienam privačiam asmeniui, o visiems dirbantiems toje įmonėje. Tokiu atveju tai būtų demokratijos išplėtimas iki pat įmonių lygio. Štai šios (kad ir utopinės) idėjos ir žavi tikrus kairiuosius, o ne 20-ojo amžiaus totalitarizmo pavyzdžiai, kaip daugeliui galbūt atrodo.

 

Visų antra, turėdamas omenyje 20-ojo amžiaus bandymų „diegti“ socializmą nesėkmes, norėčiau pateikti vieną teigiamą praktinį socializmo pavyzdį. Po II-ojo pasaulio karo Didžioji Britanija, nors ir būdama tarp nugalėtojų, buvo totaliai bakrutavusi. Teko daug skolintis bei gaivinti ekonomiką. Tuo metu šalyje visiškas badas negrėsė, tačiau maisto ištekliai buvo riboti. Ko gero, nenuostabu, jog 1945-aisias visuotiniuose rinkimuose triuškinamai laimėjo tada dar socialistinė leiboristų partija. Laisvosios rinkos sąlygomis esant didelei paklausai, maisto produktų kainos būtų smarkiai šoktelėjusios, tad dalis visuomenės būtų neįstengusi įsigyti elementarių maisto produktų. Tad būtent socializmu grindžiama politika leido visus gyventojus aprūpinti vienodu ir daugiau ar mažiau pakankamu kiekiu maisto. Tokioje situacijoje turtingesni, nors ir turėdami didesnes pajamas, tiesiog negalėjo jų panaudoti, nes tam, kad visa tauta būtų aprūpinta maistu, buvo ribojami jo kiekiai, kuriuos galėjo įsigyti vienas žmogus. Tuo metu daliai britų (daugiausia viduriniajai klasei), visiškai suprantama, nebuvo smagu gyventi gaunant mažas porcijas (netgi egzistavo smulki juodoji rinka), tačiau visuomenėje buvo jaučiamas teisingumo jausmas – kiekvienas individas buvo lygiai toks pats svarbus atstatant sugriautą šalį.

 

Tokiomis aplinkybėmis ir tokiame kontekste būtent ir išryškėja kairiosios minties grožis. Jeigu 20-čiai žmonių yra tik 10 kepalų duonos, tai laisvoji rinka „susitvarkys“ taip, kad turtingiausi juos susipirks, o skurdžiausiems nieko neliks. O štai socializmo atveju kiekvienas žmogus iš tų 20-ies gautų po pusę kepalo. Argi ne tai yra sąžiningumo ir teisybės idealas? Ir kas yra svarbiausia šioje visoje istorijoje apie pokario Britaniją – toks žmonių mąstymas ir suvokimas, kas yra teisingumas, buvo suformuotas karo metu, esant visuotinei mobilizacijai. Namų fronte kiekvienas žmogus buvo vienodai svarbus padedant šaliai atsilaikyti, nebuvo elitizmo, pirmą kartą akis į akį teko susidurti darbininkų bei viduriniosioms klasėms, skirtumas tarp kurių, bent karo metu, praktiškai neteko esmės. Visi buvo vertinami lygiai, nebuvo „svarbesnių“.

 

Suprantama, kad šių dienų kontekstas yra visiškai kitoks negu II-ojo pasaulinio karo metu bei pokario laikotarpiu Britanijoje. Neatpažįstamai pasikeitusi ir politinė atmosfera. A. Bielskis visiškai teisus, teigdamas jog „visos partijos Europoje daugiau ar mažiau priėmė neoliberalią politiką kaip neišvengiamybę“. Tačiau čia taip pat būtina pabrėžti ir tai, jog žmonės, užaugę (ar tiesiog pakankamai ilgai gyvenę) neoliberalizmo epochoje, taip pat priima esamą gyvenimą santvarką taip, tarsi tokia yra vienintelė ir nekvestionuojama.

 

Daugumai mūsų šiandien turbūt atrodo, kad pasaulis, kuriame yra milijardieriai ir skurstantys, yra natūralus, net nesusimąstant, kokios priežastys lemia tokį netolygų pasiskirstymą. Yra manoma, kad vieni iš tiesų yra svarbesni už kitus, ir verti būti turtingesni. Toks žmonių požiūris bei tikėjimas tokiais mitais labiausiai ir apsunkina situaciją kairiesiems šiandien.

 

Skaudžiausia, kai savo labai artimų žmonių tarpe tenka pajusti žeminantį nusistatymą prieš žmones, dirbančius tokius darbus kaip šiukšlių surinkėjai, padavėjai, kasininkai, kurie neva yra „visuomens nevykėliai, kuriems nepavyko prasimušti“ ir nėra verti tokių pat gyvenimo sąlygų ir pagarbos kaip tokių „elitinių“ profesijų kaip bankininkai, vadybininkai ir t.t. atstovai.

 

Britanijoje ilgą laiką mažiausias pajamas gaunanti visuomenės dalis labiau palaikydavo kairiąsias idėjas. Lietuvoje šiuo metu, atrodo, daugelis žmonių iš žemesnių (ar net žemiausių gyventojų sluoksnių) yra įtikėję dešiniaja ideologija ir tiki, kad gyvenimo bei visuomenės tikslas turi būti atsijoti „gabiausius“ nuo likusių. Ko gero, slaptai tikėdamiesi, kad ir jų kraujas mėlynas, ir vieną dieną jie taip pat taps elitu.

 

Algirdas Paleckis absoliučiai teisus, sakydamas, kad Lietuvos valdžia bijo socializmo. Tačiau mano nuomone, eiliniai Lietuvos žmonės ne ką mažiau bijo socializmo, nes galbūt tokiu atveju tektų atsisakyti prabangaus automobilio arba svajonės vieną dieną įsigyti didžiulį namą.

 

Socializmas šiandieną visų pirma yra požiūris į žmogų bei į gyvenimą. Reikia kelti klausimus, kokiame pasaulyje norima gyventi? Ar kuriame visi lygūs, nepaisant skirtumų? Ar tame, kuris pagrįstas nesibaigiančia konkurencija dėl didesnio kąsnio, kuriame VISADA bus nugalėtojai ir pralaimėtojai? Būtent širdžių užkariavimas yra didžiausias kairiųjų iššūkis 21-ame amžiuje.

 

Kiekvieno pasaulio gyventojo nebūtų įmanoma aprūpinti didžiuliu namu, tad kodėl būtent Tu turėtum tokiame gyventi, o ne kažkas kitas? O kaip gi Tu vertini tuos visuomenės narius, kurie aptarnauja Tave restorane, kurie išvalo tualetus, kuriais Tu naudojiesi, ar tuos, kurie prižiūri senyvo amžiaus žmonės senelių prieglaudose?

 
2010 09 05