anarchistai ir socialistai        Idėja parašyti šį straipsniuką kilo sudalyvavus LUNI organizuotame debatų klube tarp socialistų ir anarchistų, kuriame buvo mėginama tiek išryškinti jų skirtumus, tiek pabrėžti jų panašumus. Be abejo, temų nagrinėti šiame kontekste yra labai daug, tad nenuostabu, kad per porą valandų trukusią diskusiją konkrečių išvadų padaryti nepavyko. Tačiau visgi būtų galima teigti, kad svarbiausi klausimai bei problemos buvo paliestos – tai valstybės vaidmuo ekonomikoje bei gamybos priemonių valdymo forma.

 

Tad, nepaisant to, kad pasibaigus šiam renginiui jausmas buvo toks, kad yra neįmanoma sutaikyti abi šias puses, šis rašinys būtent ir yra mėginimas apžvelgti bei aptarti abiejų kairiųjų srovių – socialistų ir anarchistų – pozicijas ieškant bendrų taškų. Tačiau tai bus daroma ne iš marksistinės perspektyvos, kuria buvo mėginama remtis diskusijos metu, o labiau iš socialinio atskaitos taško, kuriame individualus žmogus yra kertinė figūra.

 

Visų pirma, reikėtų pradėti nuo diskusijoje pademonstruoto nesutarimo dėl gamybos priemonių valdymo. Anarchistų atstovai labai tiksliai paaiškino, kad Tarybų Sąjungoje buvo valstybinis kapitalizmas, tad vadinti buvusią santvarką socializmu kairiąjam reiškia meluoti sau pačiam. Būtent į tą faktą, kad žmogaus darbas vis tiek buvo samdomas, dėmesį atkreipė ir  Noamas Chomskis, sakydamas, kad Tarybų Sąjungos griūtis buvo ir socializmo pergalė.

 

Daugiau ar mažiau dėl žmogaus išnaudojimo sutarė abi diskusijoje dalyvavusios pusės – gamybos priemonės, įmonės turi priklausyti tiem patiem darbininkams. Tik taip nei privatus kapitalistas, nei valstybės aparatas negalėtų išnaudoti žmonių. Tačiau svarstant, kaip tai pasiekti, atrodo, ir išryškėjo skirtumas tarp dviejų požiūrių – anarchistai nepripažino valstybės vaidmens siekiant tokios santvarkos, kai tuo tarpu SFL atstovai pasisakė už strateginių bei didžiųjų įmonių nacionalizavimą – socialistinėje vizijoje santvarka, kurioje patys darbininkai valdo gamybos priemones, yra paskutinis etapas proceso, kuriame visų pirma gamybos priemonės tampa valstybės nuosavybe.

 

Tačiau situacija yra tokia, kad šiandienos kontekste vargu ar atsiras socialistų, kurie norėtų nacionalizuoti kiekvieną užeigą ar parduotuvėlę ant gatvės kampo. Tad šiuo atveju, norint pasiekti tą utopinį socializmą be jokio žmogaus darbo išnaudojimo, taip pat reikėtų pačių visuomenės narių iniciatyvos. Tačiau kaip pasiekti tokią transformaciją? Be abejo, yra galimybė tiesiog laukti bei tikėtis, jog atsiras vis daugiau žmonių su tokia kooperatyvumu pasižyminčia mąstysena, ir jie pradės kurtis autonomiškose komunose.

 

Ko gero, šioje vietoje būtų verta atkreipti dėmesį į Slavojaus Žižeko pasiūlymą. Jo nuomone, norint pasiekti tikrąją žmogaus laisvę (akivaizdu, kad vadinamajame „laisvajame pasaulyje“ individualus žmogus tikrai nėra laisvas, ir tą supranta tiek socialistai, tiek anarchistai), būtina suteikti individui realią pasirinkimo laisvę – dirbti ar nedirbti. Tai reiškia, kad žmogus, nusprendęs nedirbti, nebūtų pasmerktas nepritekliams, ir jis būtų aprūpintas visais būtiniausiai produktais. Būtent tokia ir turėtų būti valstybės funkcija. Atiduoti žmogaus likimą į giminaičių ar bendruomenių rankas – tai siūlymas, kokį išgirstumėte Lietuvos laisvosios rinkos institute.

 

Tad valstybė privalo suteikti žmogui laisvę, t. y. realų pasirinkimą: parduoti savo darbą, ar ne. Galbūt tai ir yra pirmasis žingsnis „tikrojo“ socializmo link, kai pradedama nuo žmogaus, o ne nuo gamybos priemonių. Štai tokioje situacijoje, kai privatus kapitalistas negalėtų naudotis rinkos situacija ir išnaudoti darbuotojų, kurie labiau nei ko nors kito bijo būti išmesti į gatvę, galėtų keistis visa įmonių veikimo koncepcija.

 

Žmogus turi būti skatinamas ir motyvuojamas dirbti, o jo pasirinkimas atiduoti savo gyvenimo valandas negali būti pagrįstas baime ir siekiu tik išgyventi. Galbūt tokiu atveju į tapimą restorano ar parduotuvės bendrasąvininku būtų žiūrima kaip į tinkamą motyvaciją dirbti. Juk be savo darbuotojų kapitalistas neišgyventų, ir, tikėtina, būtų priverstas ieškoti kompromiso. O jeigu namuose yra tvarkomasi savo valia ir dažnai netgi su malonumu, tai kodėl su tokiu pat malonumu negalėtum blizginti Tau priklausančio prekybos centro grindis?

 

Taigi nors čia ir atstovaujama labiau socialistinė pozicija, tačiau tikrai nėra jokios žalos, jei patiems dirbantiesiems būtų atiduotos ir pagrindinės strateginės įmonės. Būtent tokiu atveju ir būtų pasiekta demokratija, kai sprendimai būtų priimami darbo bendruomenės principu.

 

Tačiau klausimas, kurį būtina užduoti, iškyla dėl valstybės vaidmens. Ar galima atsisakyti centralizacijos? Ar sau palikti kooperatyvai netaps dar viena „laukine rinka“ su savo krizėmis? Juo labiau kad negalima pamiršti ir individualaus žmogaus. Norint palaikyti laisvės principus, reikia palikti galimybę kooperatyvams atleisti netinkamus darbuotojus bei išsaugoti pastarųjų pasirinkimo laisvę – dirbti ar ne. Nedirbančiu asmeniu privalo pasirūpinti ne geros valios žmonės, ne labdaros teikėjai, net ne artimieji (kurie, be abejo, tikrai tikiu, kad paremtų), o įstatymas, kuriam ginti, ko gero, geriausiai tinka ta pati valstybė.

 

Valstybė turi būti tas saugiklis, kuris saugo, kad laisvė vienam nevirstų nelaisve kitam. Visiškai pritariu anarchistams, kad žmonėms nebūtinas elitas ir kad valdžia turėtų prarasti savo funkcijas, kada žmonės ims patys priiminėti sprendimus. Tačiau kad tokia anarchinė visuomenė sklandžiai egzistuotų, būtina palaikyti valstybės instituciją. Tenka pritarti dar vienai diskusijos metu išsakytai anarchistų minčiai, kad valdžia gali lengvai pavirsti į tironiją ar diktarūrą. Tačiau tuo pat metu kyla klausimas, ar atsisakius valstybės formato anarchija negresia virsti chaosu? Norisi tikėti gera žmogaus prigimtimi ir valia, tačiau visi esam tokie pat mirtingi žmonės su trūkumais – tobulų nebūna.

 

Pabaigai būtų galima apibendrinti (tikiuosi, kad nesukelsiu aštrios kritikos sau), kad šiandienos socialistai yra rytojaus anarchistai. Iš socialinės perspektyvos bendradarbiavimas nebeatrodo toks neįmanomas. Abi pusės kovoja už tai, kad žmogus būtų laisvas ir neišnaudojamas. Tačiau tam pasiekti reikalingi tam tikri susitarimai, ir vargu ar paprasto žodinio pakaktų – dėl to ir yra reikalingi centralizuoti įstatymai. Todėl šiandienos kontekste nereiktų atsisakyti valstybės formato, kitu atveju reikia sugalvoti kitokią realiai įgyvendinamą struktūrą.

 

O kalbant apie socialistų ketinimus nuleisti socializmą iš viršaus – akivaizdu, kad reikalingos permainos turi atsirasti ir iš apačios, buriantis aktyvistams. Tačiau galbūt lengviausiai panaikinti valdžią tampa tuomet, kai pats ja tampi?

 
Vytautas Liutkus
2010 09 18
 
anarchistai ir socialistai 5