alt        Visų pirma prisistatysiu. Esu dvidešimtmetė studentė. Mano motinai teko emigruoti į Ispaniją dėl darbo trūkumo Lietuvoje. Savaime suprantama, buvau išvežta ne savo noru iš savo mažo pasaulio. Studijuoju universitete anglų filologiją. Mano požiūriu, žmogaus laisvė ir kalėjimas yra jo išsilavinimas. Mokausi, nes galiu, nes čia tau užmoka, kad mokytumeisi - skiria daugiau kaip 3000 eurų per metus ir neverčia prasiskolinti bankams. Bėda, kad čia žmonės to nevertina - tik 30 proc. baigusiųjų mokyklą nusprendžia tęsti mokslus universitetuose, kiti išvis nebaigia mokyklos. 

 

       Aišku, tai nereiškia, kad šiais žodžiais nuvertinu ispanus ar vadinu juos kvailiais. Tiesiog gaila, jog Lietuvoje žmonės neturi tiek galimybių (todėl ir migruoja). Kai pagalvoju, norisi verkti, nes mano draugė Lietuvoje įsiskolino bankui 16 tūkst. litų, kad galėtų įgyti universitetinį išsilavinimą. 

 

Čia irgi krizė, žmonės neturi darbo ir daug apie tai kalba. Visą laiką atsakau (nors galbūt tai jų neguodžia), kad kitose šalyse situacija kur kas prastesnė, kad Lietuvoje žmonės negali net kvėpuoti. 

 

Profesoriau, Jūsų straipsnyje visą laiką jaučiau vien nusivylimą ir pesimizmą. Klausiate, ar galime išgyventi šią situaciją, ar gali įvykti naujas Sąjūdis, ir atsakote: nemanau. Atleiskite, bet nesutiksiu - šis požiūris neteisingas. Jeigu dar net neprasidėjus kovai manai, kad pralaimėsi, jau esi pralaimėjęs.

 

JUK MES NE IŠ TŲ, KURIE PRALAIMI DAR NENUGALĖTI!

 

Gal ši frazė kiek banali, bet geresnės gyvenime negirdėjau. Mes nesam trys milijonai? O kiek Seimas turi narių? Kodėl jie valdo ir mąsto už tuos tris milijonus (su puse)! Tai vadinasi demokratija? Kodėl 30 proc., kurie balsuoja rinkimuose, iš jų 10 proc. laimi ir paima valdžią į rankas, įsakinėja 70 proc., kurie išvis nebalsavo ir net nepalaiko šios valdžios? Žmonės vis dar negali patikėti, kad atėjo laikas imtis rimtų pokyčių. Vis žiūri žinias ir nesupranta, jog tai, kas vyksta, vyksta jų kiemuose!

 

Grįžome vėl į atsiminimus apie Sąjūdį ir praeitį. Neturėtume lyginti praeities, kuri buvo galinga, su dabartimi, kuri visąlaik bus skirtinga. Kaip Jūs, Profesoriau, sakėte, dviejų vienodų dalykų niekada nebūna! Ir ačiū Dievui! Šįkart turi būti kitaip. Geriau ar blogiau, bet turi būti kitaip.

 

alt

 

Lietuvos žmonės yra geri žmonės ir labai protingi! Esame menininkai iš prigimties ir norime mokytis! Negi mes prastesni? Ne! Galbūt tai iš mano lūpų skamba labai banaliai, galbūt manote, kad neturiu teisės kalbėti, nes nesu Lietuvoje, ir galbūt manote, kad nebepriklausau tiems trims milijonams? Bet vis tiek noriu pasakyti, jog maži dalykai keičia pasaulį, jeigu yra noro ir iniciatyvos. Mano mieste, kuriame gyvenu, aš ir kitas jaunimas nesiliaujame veikti, kad žmonės nepamirštų, kas valgydina ministrus, politikus ir Seimo narius, - tai liaudis, kuri savo prastai mokamuose darbuose lieja devynis prakaitus.

 

Per televiziją matau, kaip Ispanijos žmonės kaunasi už geresnį gyvenimą. O Lietuvoje - tylu. Lietuvoje blogesnė ekonominė situacija, visiška politinė, ideologinė ir ekonominė krizė, kuri neduoda atsikvėpti, tačiau žmonės nieko nedaro! Galbūt tai tautos depresija, visiškas nusivylimas, nebetikėjimas geresniu gyvenimo lygiu ir būdu? Bet laikas baigti sėdėti sudėjus rankas. Reikia kovoti! Akmenis - į rankas, o ne žodžius! Žodžių jau nebelieka. Visi Seimo nariai tiek daug šneka, o televiziją visi turtingieji užėmę.

 

Tačiau negaliu patikėti, kad nieko neįmanoma padaryti. Visi nors maža dalele prisidėkime! Galbūt pirmieji žingsniai ir nebus veiksmingi, bet svarbiausia - ne nugriauti valdžią, o parodyti žmonėms, kad jie ne vieni, kad Lietuvoje nebegera gyventi, kad atėjo laikas kovoti, patikėti dabartimi ir geresniu gyvenimu. Geresnis gyvenimas egzistuoja! Žmonės turi pamatyti, kad gali nugriauti sienas, jeigu susivienija! Po šimts, juk nebe pirmas kartas! Gyvenimas yra kova ir reikia kovoti. Protestai, streikai, manifestai! Už geresnį gyvenimą kovojo tėvai ir seneliai, o dabar - jų vaikai ir anūkai!

 

„Lietuvos žinios“

Perpublikuota iš www.alfa.lt

2010 10 06