madrid-0     Tyliai ir nepastebimai sutikome pirmąsias „Occupy“ judėjimo metinės. Nors judėjimas, kaip teigiama, dar yra gyvas, tačiau šiandien jis nė iš tolo neprimena prieš metus buvusios žmonių jūros, užplūdusios Vakarų miestų gatves ir priartėjusios prie kapitalizmo širdies – Volstrito. Tuomet atrodė, kad reikia mažos kibirkšties, ir procesai įsisiūbuos, didžiausias per 40 metų antikapitalistinis protestas apims visą Vakarų pasaulį, o tada pasieks ir mus. Nepasiekė.

     Matau, kad su kaupu pasitvirtino 2011 m. spalio 16 d. straipsnio „Revoliucija – turtingųjų reikalas, duokite mums ėsti“ teiginys, jog Lietuvoje joks platus socialinis protestas neįmanomas. Neįmanomas ir protestas, kurio tikslas – didinti piliečių galias.

    

     Bet grįžkime į Vakarų pasaulį, kur „Occupy“ judėjimas aiškiai parodė – potencialas antikapitalistiniams protestams yra, ir jis nėra menkas. Protestų problematikos, atakuojančios dabartinę vartotojišką liberalią sistemą, spektras – itin platus. Aikštėse matėme ir tradicinius kairiuosius (socialistus, anarchistus, komunistus), ir atviros intelektinės nuosavybės šalininkus, ir žaliuosius, ir gyvūnų teisių aktyvistus. Matėme profesines sąjungas, LGBT judėjimą ir etnines mažumas atstovaujančius aktyvistus.

    

     Atrodytų, kad iš visos šios kunkuliuojančios masės turėjo susiformuoti bendros platformos, kurių pagrindu ir vyktų tolesnis revoliucinis procesas. Bet taip neįvyko. Kaskart paaiškėdavo, kad keli mus pasiekę „Occupy“ manifestai yra atskirų grupių išleisti dokumentai (kartą paaiškėjo, kad eilinis manifestas buvo pačių žurnalistų sugalvotas).

    

     Tenka rimtai pasvarstyti, ar per „Occupy“ judėjimą tiesiog nebuvo kanalizuotas susikaupęs liaudies įniršis. Sąmokslo teorija? Anaiptol. Palyginkime 2011 m. pavasario Ispanijos judėjimą už tiesioginę demokratiją „Democracia Real Ya“, kuris aiškiai kalbėjo apie politinių teisių plėtrą, ir „Occupy Wall Street“, kuris taip ir nepareikalavo keisti JAV politinę sistemą. Protestuota prieš kapitalizmą kaip ekonominę sistemą, tačiau įrankių, t.y. valdžios svertų jai pakeisti, amerikiečiai nereikalavo. Reportažai iš okupuotų skverų ir parkų kartais priminė viename filme matytus vaizdus iš Demokratų partijos jaunimo susirinkimo.

    

     Akivaizdu, kad nauja bendra doktrina buvo greičiausia neįmanoma, nes „Occupy“ pagal savo sudėtį buvo pajėgi atsakyti tik į klausimą „Kas kaltas?“ (atsakymas – kapitalizmas), o štai klausimas „Ką daryti?“ liko atviras, nors atsakymas – aiškus: keisti kapitalistinę sistemą į socialistinę arba jai artimą, tačiau garsiai apie tai pareikšti buvo nevalia. Todėl protestuotojų masė liko vieninga tik iki tol, kol sėdėjo ant grindinio priešais policininkus. Minią išvaikius neliko tikslo susirinkti antrąkart.

    

     Čia verta prisiminti ir ankstesnius arabų pavasario įvykius. Akivaizdi Tuniso ir Egipto sukilimų sėkmė buvo nulemta ne tik didelės protestinių nuotaikų skvarbos visuomenėje, bet ir supratimo, kas bus nuvertus nekenčiamus režimus. Tiesa, Tunise ir Egipte šis supratimas skyrėsi. Tunisas išliko pasaulietinis, o Egiptas sparčiai ritasi radikalaus islamizmo link.

    

     Lygindami protestus įvairiose šalyse, mes netikėtai atrandame „Occupy“ panašumą su Lietuvoje vykstančiais protesto judėjimais. Tiksliau – su 4 metus besitęsiančia Garliavos tragikomedija. Kaip „Occupy“ neatsakė į klausimą, kas butų po kapitalizmo, taip „violetiniai“ vargiai atsakys, ką daryti išnaikinus visus „pedofilus“. Paprasta utopinė idėja, aiškiai nurodanti priešą, bet nesuteikianti galimybės naujai pažangesnei santvarkai sukurti – štai kas vienija Zuccotti parką su Klonio gatve. Iš to, beje, kildinčiau ir ganėtinai santūrią bei ramią politinių valdžių reakciją į abu protestus. Jei būtų pradėti kurti pilietiniai komitetai, siekiantys perimti valdžią, – reakcija būtų kitokia.

    

     Jei manote, kad sutirštinu spalvas, panagrinėkime, kas gi įvyko per šiuos metus neformaliame pilietiniame Lietuvos gyvenime? Primityvi naujo kulto apraiškų turinti idėja surinko į vieną krūvą ultrakonservatorius. Tenka pripažinti, kad jų „Tiesos“ akcijos ir buvo vienintelis pastebimas protesto veiksmas per šiuos metus. 2012 m. gegužės 1-oji – šventė, turinti ne tik aiškų ideologinį pradą, bet ir parodanti piliečių sąmoningumo mastą, šiemet tapo kairiųjų susiskaldymo simboliu. Nenorėta ne tik susitarti dėl bendrų veiksmų, bet ir sugebėta trukdyti vieni kitiems.

    

     Kelios socialinės akcijos šiek tiek pagerino bendrą vaizdą, tačiau simptominiai protestai, siekiantis lokalių tikslų, neturi įtakos nei bendrai demokratijai, nei atsveria „gero vado“ ilgesiu gyvenančių ultrakonservatorių aktyvumo. Pastarųjų gertuose vis dažniau pastebiu jaunuolius, su kuriais dar visai neseniai kalbėdavomės apie socialiai teisingą visuomenę ir tiesioginę demokratiją. Tai irgi dėsninga. Gyvenimas laukiant mistinės pasaulinės revoliucijos įdomus tik tol, kol tampa visiškai aišku, kad savaime ji neįvyks, o gyventi reikia čia ir dabar.

    

     Prisipažinsiu: laukiu dar vienos vadinamosios krizės. Tik šį kartą prasidėsiančios ne JAV, o Europoje. Vėl, kaip ir pernai, su didele viltimi žiūriu į kylančius ispanus. Tiesioginės demokratijos idėjos juk niekur neišnyko. Jei krizė bus pakankamai gili ir sugebės pakeisti nors vienos ES šalies politinį režimą, tuomet galima tikėtis grandininės reakcijos visoje Vakarų Europoje. O ten, žiūrėk ir iki mūsų koks vėjas atpūs.

    

     2012 09 30

     madrid-1