Ramūnas Jaras - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikos magistras, multiinstrumentalistas, kompozitorius ir atlikėjas, eksperimentinės polistilistinės grupės “Endiche vis.sat” (alias “Echidna aukštyn”) lyderis, ilgamečio avangardinės muzikos (ir poezijos) festivalio Kaune organizatorius bei rengėjas.

     Nuoširdumas 

     Pagrindinis dalykas, kurį noriu pasakyti apie avangardo kūrimą yra šis. (Beje, kodėl kalbu apie avangardą? Todėl, kad, mano įsitikinimu, jo išraiškos galimybės yra platesnės. Jis turi savo rankose viską - nuo orkestro iki dantų krapštuko).
 

     Kaip kuriamas avangardas. Ar žinote? Žaidžiant. T.y. taip pat, kaip ir bet koks kitas dalykas pasaulyje. Mocartas žaidė kurdamas. Jis atsisėsdavo prie stalo ir žaisdavo natomis popieriuje.
 

     Moderniai sakant, jis improvizavo.
 

     Pasitaisau - avangardas, kaip ir bet koks kitas dalykas pasaulyje sukuriamas IMPROVIZUOJANT.
 

     Tai gali būti improvizavimas čia pat, scenoje, gali - prieš tai paimprovizavus namuose, pasirašius natas.
 

     Hitleris sukūrė dideliausią chaosą improvizuodamas tautos išskirtinumo idėja.
 

     Kristus įliejo milžinišką harmonijos kiekį į lig tol chaotišką Europos gyvenimą - taip pat, improvizuodamas.
 

     Žmogus, paėmęs į rankas tuščius stiklainius, išderintą gitarą bei magnetofoną ir nusprendęs kurti avangardą gali lygiai taip pat - sukurti chaosą arba harmoniją.
 

     Ir nesvarbu tada, ar jo išleisti garsai bus chaotiški ar harmoningi. Svarbu tai, kokia intencija už to slypės.
 

     Daugelis šiuolaikinių Lietuvos ir pasaulio avangardistų stengiasi sukurti chaosą. Parodyti "pasaulio netobulumą". Dar ką nors nešvaraus iš savo vidaus ištraukti ir tėkšti.
 

     Asmeniškai man tai ne prie širdies.
 

     Bet ką gi, tai irgi neblogai.
 

     Nuostabu, tegul avangardistas skelbia pasaulio supuvimą ar mirties kiekviename žingsnyje tūnojimą, svarbu, kad jis darytų tai IŠ TIKRŲJŲ.
 

     Lengva užlipti ant scenos ir pasakyti klausytojams: "Šiame, iš pirmo žvilgsnio chaotiškame kūrinyje, iš tikrųjų yra užšifruota prasmė", kai jokios prasmės ten nebuvo ne minties dėti. Lengva apgaudinėti publiką - žmonės tokie patiklūs - vietoj to, kad išsivalytų dantis, kramto "Orbit", nes jos reklama ant kiekvieno kampo. Lengva surasti rėmėjus ir menedžerį, kurie tavo muzika iškelia į aukštybes ir tu pasieki to, ko norėjai - tampi įžymus.
 

     Daug kas siekia būtent to - paminėjimo muzikos vadovėliuose arba pinigų.
 

     Tokiam tikslui kuriama muzika beprasmiška.
 

     Ji nuostabi - puikiai sumiksuota, pagaminta pagal visus šventinio torto principus.
 

     Ji skani - kol yra burnoje ir liečia liežuvio skonio receptorius.
 

     Bet skrandyje ji sunkiai virškinama ir galiausiai nuodų pavidalu pasišalina arba - kas blogiau - nusėda organizme.
 

     Nenuoširdi muzika teršia siela.
 

     Tai galioja ir kitoms muzikos rūšims, taip pat ir VISKAM APSKRITAI.
 

     Todėl, žmogus, ėmęsis kūrybos, turėtų rūpintis savo dvasine švara. Tam, kad būtų lengviau išreikšti tai, ką jis nori išreikšti. Tam kad jo siela, atleiskite už senovinį išsireiškimą, spurdėtų. Kūrėjas be spurdančios sielos yra dantų krapštukas.
 

     Joga ir taisyklingas gyvenimo būdas turėtų būti svarbus kūrėjui. Jis privalėtų žinoti daugiau negu žmogus, nusprendęs visą gyvenimą būti EILINIU.
 

     Mane šie trys dalykai domino visada. Kūryba, mano manymu, yra paskutinis laiptelis prieš jogą (Kaip pavyzdį galima imti žmogaus sudėtį - kūryba priima ir apdoroja Adžnos ir Višudhos čakros, o Sahasrara jau yra joga).
 

     Absoliučiai svarbu būti nuoširdžiu, atliekant muziką. Įrašų studijoje absoliučiai svarbu sėdėti prie kūrinio ilgai, dirbti su jo detalėmis tol, kol pamatysi, kad - viską padarei arba kad nieko daugiau negali padaryti.


     2000 m.