negimusiam kūdikiui
rytas-chirurgas tarė
kastrate
daug matei
daug girdėjai
keikdamas dangų
apšiktas naudos
laidoti tave
raudotojų dvylika
susikišusių galvas į užpakalius
kryžius iškėlusių
it kačiargas balandžių lizdamas apšiktiems purtyti
veža
per daug tu matei
per daug girdėjai

fiat polski mažalitražiai
laiminami jono pauliaus ir petro antano
konclagerių sąnariais
sutepti tautinėm giesmėm
bakterijas širdy šaknimi traukdami




zzz

birutės vyras uždaręs duris nuo nekrikšto
ištiesusio rankas kartojančio

kalbėk kalbėk pirkly-pardavėjau tekinas bėgiais
užtaisas tavo vis vien birutės skrandyje
neišlaižysi fašistinės sąmonės
gluosnis tave guos
arklio šonas musėtas naktį svirs tavo bedugnėn
sąmonėj gaivalas dings
programa įjungta
sąlytis su pararealybe
traukias atatupstas
storai bobai žvengiant

birutės vyrui ranka pamojus pirštuota
dangus prakiuro
trūkčiojančių lauro lapų
smygsančių velenėlių lydimas
odinis kamuolys pasirodė

gyvybės jo suprasti niekas negavo
it gyvybės svarbiausio tvėrėjo
kuris iš mašinos išėjo
ir buvo tuoj pat išganytas

neužmiršk vyras birutės pasakė
uždaręs duris nuo nekrikšto
jog ten kur deus
ten ir šėtoną atsiminti galima
o štai ir jis

 

zzz

neplautose geležinėse riterio kelnėse
švaria plaukuota oda
bandydamas nesiliesti iš vidaus
auksinį kardą pakėlęs
mūvėdamas auksinį žiedą
jis žengė į statybas
sukalti siekdamas giminės demoną
jo netašytas pasaulio suvokimas deja buvo didesnis negu pinigai išleisti šiam apdarui
ir nesiskutęs jis buvo taip pat jau kuris laikas
gal penkios dienos todėl šeriai
tysojo nuo jo veido tarsi apvemtų paklodžių gausa
prieš dvi dienas išlieta sperma gadino vidurių kokybę
ir švarino stuburą
ir štai statybose jis pamatė pinčiuką
riktelėjęs karo šūkį ištiesęs kardą link jo žengė
pinčiukas išblyško tapdamas negrų tautos pinčiuku
ir dėjo į krūmus
bet ten sėdėjo šio žingsnio laukianti gyvatė
grobuoniškai akis ji šnypštė grasino dvikampiu liežuviu
eik eik
sakė gyvatė
parneši man pieno
pinčiukas grįžo atgal
riteris užsimojo smogė
kardas švystelėdamas ore
iš auksinio sidabriniu trumpam patapo
pinčiukas užsimerkė susigūžė
ir pakėlė rankas kreivas ir silpnas virš galvos gauruotos
kardas artėjo prie rankų
grąsindamas nukirsti jam plaštakas
perkirsti delnus
sukapoti dilbius
ir niekieno netrukdomas
susilieti su kaukole
pro plaukų tvorą-ražienas

1-a AKOLADĖ
bet nutiko stebuklas
staiga iš dangaus Dievas atėjo
sustabdė krentantį kardą
ir sukišo jį riteriui į užpakalį
ir pasakė
eik iš čia žmogau
pinčiuko šito
neliesi

2-a AKOLADĖ
ir nutiko stebuklas
pinčiuko delnai jo išgąsčio vamzdžiais patapę
griebė patys to nežinodami
kardą už ragų
ir kadangi pragare daug karščiau
ir kūnai jo gyventojų įkaitę taipogi
ėmė lydyti kardą
lydyti į smulkius gabaliukus
tik aušra ir vidurnakčio sijonas galėjo juos vėl atgal suklijuoti
tik pijokas ir povilionienė galėjo padainuoti liaudies dainų
tik pieno gabalai grietininiame kokteilyje
galėjo pagelbėti atstatyti status quo ir riterio pasaulį
arba gera paščiočina suduota nutystpapės mokytojos
kardas išsilydė iki pat rankenos
riteris žiūrėjo į stebuklą ir nejudantį pinčiuką
mai god šūktelėjęs
rankeną paleido
rankena iškrito tarškėdama baisiai
nes buvo joje ne tik metalo
bet ir tarškalų
jis apsisuko vos įkvėpdamas oro
kvatojant jo ginklanešiui seniui šalčiui
ir labai pasikeitė
nuo tada jo niekas nepažino
nei pasienio policija
nei gremėzdiški radijo boksai
nei psichoanalitikai
ir tik klasiokės
taipogi vilkėdamos brangius šarvus
ir susijusios dideliais finansiniais ryšiais su savo vyrais
sakė jam iš paskos
kaip tu pasikeitei


 

zzz

liturginė katė
viražais
perbėgo kelnes šiandien ir staliažus
išlygino rimstantį nevilties negrą
parklupdė ant kelių liepė melsti viešpačiui
ir keturiems angelams kol kiti neatvyko
gal bus geras viešpatis
ir nenužudys tavęs savo tvėrinio
savo sūnaus maišyto su dukra
bolševiko
gal
o gal ir ne
viskas priklausė nuo laiko tiksinčio ant viešpaties riešo
ar paleis mane bėgti ar atsistos ant kelio ir koją pakiš
ar leis pakilti malūnu dangun
ar atgis tada kai pasilaidosiu
liko tik kelios sekundės ir tyla spengė
ir laikas ėjo o aš drebėjau ir sysiojau į kelnes
viltį turėdamas kad man pavyks prisysioti tiek jog jie paskęs mano šlapime
nepaskendo
tik atėjo daugiau angelų ir iškėlė mane iš mano sėdėjimo vietos
už apykaklės alaus butelį sukišo
į džinsus šarvus
ir metė rūkyti
kaip tik angelai moka
ir jų viršininkai kurie seka tavo žingsnį kiekvieną
ir utele tave moko būti ir buda
ir stalinu atsiklaupusiu ant vieno kelio priimančio komunizmą

aš atsitrauksiu dabar nuo rašymo šito eilėraščio
pažvelgsiu į šalį ir tarsiu
negi turiu bendrauti su nuparkusiomis kiaulėmis
iš kurių protoplazmos kažkada tvėrėjas pagamino pirmuosius žmonių egzempliorius
tam kad mano rašalą kas nors imtų gerti
kas nors atsilieptų į mano skambučius
pakeltų ir nuleistų telefonų hantelius
arba išpiltų ugnies samagoną sau ant galvos
tuo sunaikindamas visas pleiskanas ir paskutinių traukinių grafikus
et...

aš prisitrauksiu dabar prie rašymo šito eilėraščio
ir tęsiu
taigi angelų apsireiškė daugiau
jie atsistojo vieni prieš kitus
matyt spręsdami ką jiems daryt su manim
ar vienu keliu ar kitu iškept
o gal atsisėsti iš viršaus ir savo milžiniškais užpakaliais sutraiškyt
tada jie vėl ėmė rūkyti
žinojau kad taip ir bus
kai meti paskui vėl labai lengva pradėti
nieks man šiandien neparašė galvojau
todėl pamažu linkstu į poezijos paranoją ir šizofreniją
todėl ir matau angelus vietoj to kad su eiliniais bendraučiau kūrėjais
tai paranoja žmogau liturginė paranoja
kur ta katė kuri užnešė man šitą viziją
kur artojas nusprendęs kad aš jau pakankamai sveikas ir gyvas
kur artojas...

zzz

Pakartot trečio gėrimo nieks nenorėjo,
nusigręžę nuo stalo suraukė veidus.
Ir tada pagrindinis veikėjas pakilo ir tarė:

– Paniekinot jūs giminės dvasią,
praleidote progos galybę per petį,
paleistuviai jūs žiemkenčiai!

– Niekas netiki tuo, – giminė jam atsakė,
žuveles už žandų susikišus, balanas, –
nei žmonos seserėnai, nei broliai,
nieks neskaitys tavo mėšlo.

Pagrindinis veikėjas atsakė:
– Šito dalyko ir pats aš nelaukiu,
nelaukiu ir rašto iš rajkorpuskomo,
tik vienas skaitytojas yra pasauly,
tas kurs sugers visus myžalus, šūdus,
tas kurs pintinę numegs iš plaukų nukirptųjų,
tas kurs surankios panages juodas,
tas kurs bakterijas odos gaudys juosta lipniąja,
suės į orą paleistas,
tas kurs palikęs vietnamą ir namą
uždirbs pinigų
iš kūrybos šitos ir iš tvaiko,
įsipils sau degtinės ir bulkos užkąst pasidės sau ant stalo!
Džiaugsis sakydamas:
„aš prisilietęs veikėjo dantų ir vežėčių,
surinkęs maldingai iš paskos dejuojantį gimdinį,
suvyniojau staltiesėn, burnon sukišau išžiotojon,
palaimingas esu kliedėtas piliečių skaitovų,
paliečiau dangų ir žemę – kosmoso sesę,
beprotybės vežimą ir šventąjį Petrą apšvietusius,
paliečiau keistą struktūrą, dangiškai keistą,
tarytumei acto esensiją skradžią perskrodžiau dvesiančią šaką bazilikos.
Aš patapau išganytas ir virkdytas,
sąmoningai tapau toks pat didis prie jo prisilietęs dalelių,
iš to pinigus valgau ir duoną, ir stogą aš kandu,
kaip žmogus nebijau eit į gatvę,
mano rankos yr stiprios,
kūnu savuoju pilis statyt moku,
mano siela patapo padidinta šiais rašmenim,
paslaptingai stipri ir drąsi!

Jau priklausau ašmenims, tiek kartų laidotas, kastas,
ištrūkęs iš žemės, iš oro, iš kosmoso velnio,
linijai aš priklausau trūkstančiai tik pagal manąjį norą,
bazilikai aš priklausau, niekada neparkritusiai skęsti,
aš priklausau akmenims, palikusiems viešpatį savo, pakėlusiems gulbino kraują,
aš priklausau sutemoms, nuleidusioms dangų ant žemės, pakėlusioms miegą į darbą,
žvėriui nakties priklausau, sutraiškiusiam vėtros paklodes,
krūčiai stačiai priklausau, sukaupusiai spermą prapliupti,
daliai tylos priklausau, pakėlusiai plunksną sukurti,
vandeniui aš priklausau, slaptingai ir tankiai garuojančiam,
(nieks nepasakė, deja, ar priklausau paleistuviams),
skryniai nakties priklausau, atvėrusiai dangtį į tamsą, į medį,
linijos medžio klausau, sustingusios vieškelį būti,
skardžio ir skrydžio klausau, palinkusio žvelgt į bedugnę“!
 

2005 01-04