1967 m. Kalifornijos mieste Palo Alto jaunas mokytojas Ronas Jonesas, kuris buvo pažangių pažiūrų žmogus, Cubberley licėjuje griebėsi eksperimento. Jis savo auklėtiniams sumanė pademonstruoti, kaip sukuriamas ir kaip veikia fašistinis režimas. Pirmiausia jis militarizavo klasę: sugalvojo simbolį, himną, karišką pasveikinimą, devizą, herbus, vėliavas, griežtas taisykles, bausmes, discipliną ir pareigas. Mokytojo nuostabai, mokiniai entuziastingai pakluso jo griežtiems reikalavimams. Jie smerkė kitaip manančius, šnipinėjo vienas kitą, mušė tuos, kurie nenorėjo prie jų prisidėti. Per kelias dienas nuobodžiaujančių mokinių abejingumą pakeitė entuziazmas, o netrukus – fanatizmas, paranoja ir žiaurumas. Galiausiai pats mokytojas nebesugebėjo suvaldyti situacijos. Mokytojas sužinojo, kad rengiamas sąmokslas ir ginkluotas užpuolimas, kurio metu jis bus pagrobtas. Jis buvo priverstas nutraukti šį eksperimentą.
Remdamasis šiuo įvykiu, rešytojas Martinas Rhue prieš 20 metų parašė knygą, kuri įtraukta tarp privalomų skaitinių ne vienoje Vokietijos mokykloje.O 2008 m. režisierius Dennisas Ganselis pastatė filmą „Die Welle“ („Banga“).Filmo veiksmas perkeltas į niekuo neišsiskiriantį šių dienų Vokietijos miestą, paprastą mokyklą. Turino kino festivalyje vokiečių režisieriaus filmas buvo apdovanotas už geriausią scenarijų.
Šio filmo pabaiga tragiška. Iš tikrųjų, R.Jonesas buvo atleistas iš licėjaus ir jam buvo uždrausta dirbti mokytojo darbą.
Vėliau jis bendradarbiavo su Stanfordo universitetu (JAV), kuriame 1971 metais profesorius Philipas Zimbardo atliko eksperimentą, panašų į R.Joneso. Buvo atrinkti 24 universiteto studentai, uždaryti į kalėjimą ir suskirstyti į kalinius ir prižiūrėtojus. Eksperimentas baigėsi dramatiškai: prižiūrėtojai, piktnaudžiaudami savo pareigomis, pradėjo kankinti kalinius.
Vėliau trisdešimt metų R.Jonesas dirbo su neįgaliais vaikais. Šiandien mokytojas jau išėjęs į pensiją. „Il Venerdi“ kalbėjosi su pavojingo eksperimento autoriumi.
– Profesoriau, ką išgyvenote žiūrėdamas filmą?
– Manau, kad filmas yra naudingas mums visiems. „Banga“ puikiai perteikia gaivališkąją jaunimo prigimtį, troškimą tapti kokios nors bendruomenės dalimi ir, žinoma, pakeisti pasaulį.
– Filmas baigiasi tragiškai. Ar taip nutiko ir tikrovėje?
– Na, gal ne visai taip tragiškai, tačiau studentai iš tiesų griebėsi smurto ir eksperimentą teko nutraukti.
– Ar filmo profesorius panašus į jus?
– Filmo personažas gerai atspindi mano polinkį rizikuoti.
– Filmo veiksmas vyksta Vokietijoje. Ar dėl to jis dar labiau sukrečiantis?
– Man atrodo, kad vokiečiai yra vieninteliai, kurie iš tiesų susirūpinę smurto problema, domisi ja, nes nenori, kad pasikartotų liūdni įvykiai. Mano kultūrinėje terpėje yra visai kitaip. Pagalvokite apie Hirosimą arba apie Nagasakį: kaltės jausmas mūsų nedomina, mes jį nustumiame į šalį. Mes netyrinėjame rasizmo arba smurto. Pagrindinė filmo tema yra ši: kodėl mes esame pasiruošę atsisakyti savo laisvės tik tam, kad pasijaustumėme pranašesni už kitus? Turėtume visi kartu tai aptarti.
– Kas labiausiai atmintyje įstrigo iš jūsų eksperimento?
– Nesididžiuoju tuo, ką padariau, tačiau negaliu ir užmiršti šio dalyko. Man tai yra tarsi pasaka apie vaiduoklius. Joje pasakojama apie tai, kuo mes galime tapti, apie gėrio ir blogio kovos žavesį. Eksperimentas truko tik savaitę, tačiau akimirksniu jo dalyvius įtraukė į jausmų sūkurį.
Grįždavau namo priblokštas ir sakydavau žmonai: „Deanna, tai neįtikėtina, jie staigiai viską išmoksta!“ Iki eksperimento klasė stokojo atsakingumo, o kai pradėjome, viskas ėmė klostytis idealiai, visi atsakinėjo į klausimus, vienas kitam padėdavo. Aš pagalvojau: „Štai, pagaliau radau puikų mokymo metodą“.
– Tačiau pasekmės buvo baisios visiems. Po trijų keturių dienų suvokiau, kad nebeįstengiu suvaldyti studentų emocijų protrūkio, tai buvo tarsi žengti slidžiais akmenimis. Laukiau, kad bet kuriuo momentu kas nors – tėvai arba kiti mokytojai – įsikiš ir pasiteiraus, kas dedasi mūsų klasėje. Tuomet mokiniams būčiau galėjęs paaiškinti: „Matote? Tapote fašistais“ ir eksperimentą nutraukti. Tačiau taip neįvyko.
– Kada supratote, kad situacija tapo nebekontroliuojama?
– Vieną dieną eidamas į mokyklą pastebėjau, kad vienas iš studentų – Robertas mane seka. Nenumačiau, kad tai galėjo įvykti. Mokytojų kambaryje buvo anglų kalbos katedros vedėjas, beje, labai panašus į filmo personažą. Pamatęs Robertą jis pasakė: „Tu negali čia būti, čia juk mokytojų kambarys“. Robertas pažvelgė į jį ir ištarė: „Aš ne mokinys, o asmens sargybinis“. Taip mokinys peržengė vaizduotės ribą, ir žaidimas tapo tikrove. Suvokiau, kad galbūt ir aš peržengiau tą ribą. Man tapo aišku, kad mes ne šiaip žaidžiame ir mokomės fašizmo. Man pačiam pradėjo patikti lyderio vaidmuo. Tai buvo baisu.
– Ar tai sutapo su jūsų profesoriaus karjeros pabaiga?
– Ne tiek dėl eksperimento, kiek dėl nuolatinės mano kovos už žmonių teises ir protestą prieš karą Vietname, po trejų metų buvau atleistas iš darbo ir man buvo uždrausta dėstyti licėjuje visam laikui.
– Koks likimas laukė studentų po savaitės eksperimento?
– Iki šiol kai kurie iš buvusių studentų man sako, kad tas eksperimentas pakeitė jų gyvenimą. Kai kurie net tebeturi išsaugoję asmens kortelę, kurią buvome susigalvoję. Daugelis jų turi pasisekimą visuomenėje. Philippe'as Nealas, taip pat eksperimente dalyvavęs studentas, apie eksperimentą pastatė dokumentinį filmą.
– Ar pakartotumėte viską iš naujo?
– Niekada. Tai buvo didžiulė klaida, juk mokiniams iškilo pavojus.
– Ar visa tai galėtų įvykti šiomis dienomis?
– Dažnai manęs reikalavo, kad eksperimentą pakartočiau, bet aš visada atsisakydavau. Tačiau kažkas panašaus į jį vyksta kasdien. Užtenka pažvelgti į bet kokią mokyklą: kur demokratija? Negalima nuspręsti, kurias knygas skaityti, kokių svajonių siekti, kaip vienas kitam pagelbėti, kad taptume geresniais piliečiais. Kažko siekti įmanoma tik tam tikros programos rėmuose. Fašizmas įmanomas visada, nes jį labai lengva įvesti, ypač tada, kai žmonės jaučiasi nusivylę. Kai prarandame darbą, orumą, gyvenimo prasmę, kai tokiu momentu kas nors ateina ir pasako mums: „Aš žinau išeitį!“, kyla didelė pagunda sekti paskui.
