as ne statula        Ne visi Londono lankytojai pastebi, kad vienas iš keturių postamentų Trafalgaro aikštėje stovi tuščias. Šis 1841 m. pastatytas 8 metrų aukščio postamentas rezervuotas karaliaus ar generolo skulptūrai. Taip, greičiausiai čia po kiek laiko atsiras dar viena pompastiška stovyla, vaizduojanti kokį nors svarbų veikėją, iš savo autoritarinių-hierarchinių aukštybių žvelgiantį į praeivius ar, kaip koks Kudirka, į šviesią ateitį. Tačiau skulptoriui Antony Gormley tokia perspektyva visai nepasirodė patraukli. Vietoje dar vieno marmurinio stabo jis siūlo kurti gyvą skulptūrą. Visiems JK gyventojams ar svečiams jis pasiūlė užpildyti prašymą ir burtų keliu užimti vietą ant postamento valandai laiko. Taip žmogus-statula galės atstovauti save patį ir tuo pačiu visą žmoniją. Ši akcija vyks 24 valandas per parą, 100 dienų, taigi, nuo birželio mėn. iki rudens miestą puoš 2400 gyvųjų skulptūrų.

 

Daugelis stebėtojų šią iniciatyvą vertina teigiamai, o kai kurie net siūlo pratęsti ją visiems metams teigdami, kad žmogų, jo darbus ir idėjas reikia vertinti tada, kol jis gyvas. Kiti šaiposi iš didybės manijos aukų ir prilygina juos besiveržiantiems į TV studijas tipams, kurių vienintelis tikslas – bet kuria kaina pakliūti į TV ekraną, o jų „įvertinimas” yra toks pat iliuzinis kaip ir TV šlovė. Vis tik net ir kritikai sutinka, kad žiūrėti į gyvą žmogų yra žymiai įdomiau.

 

anthony gormley statulos

 

Bet kam, po galais, tada iš viso reikalingi tie postamentai? Kad galėtum maloniai stebėti žmones, pakanka paprastos gatvės, aikštės ar viešojo transporto. Esantys savimi, o ne atstovaujantys save žmonės yra dar įdomesni. Čia ir yra visa problema, kurią taikliai išryškino A. Gormley – hierarchinėse visuomenėse žmonės, kaip juos mokė nuo vaikystės, linkę žiūrėti į tuos, kurie yra aukščiau jų, pavyzdžiui, kad ir tuos, kurie stovi ant nuobodžių akmeninių ar ideologinių postamentų. Ant postamento pamačius ne tai, ką siūlo matyti hierarchinės ir autoritarinės struktūros, tūlą žmogų ištinka lengvas šokas. Bet svarbiausia, kad nyksta riba tarp tavęs, gatvės praeivio ir kažkieno didžiavyriu ar didžiamoterim paversto žmogaus. Ši riba nyksta todėl, kad atsiskleidžia nacijos didžiavyrių ir didžiamoterų „darymo“ technologija. Kažkas pastato postamentą, kažkas parenka kandidatą, ir štai žmogus, apie kurį jo kaimynai pasakotų visai kitokias istorijas, tampa visuotinės pagarbos objektu, o mums belieka priimti tai kaip faktą.

 

anthony gormley statulos 2

 

Londone postamentas tuščias išstovėjo 168 metus. Bandau įsivaizduoti, kiek jis būtų tuščias išstovėjęs čia, kokioje nors Vilniaus aikštėje. Turbūt neilgai. Smetonos, katalikų ir sovietų Lietuva visada turėjo savų dievukų ir savų stabų. Antai žiniose šmėkštelėjo pompastiški paminklo Kudirkai atidengimo momentai. Kalbos, giedojimai, lazeriai...

 

Paminklas, mano nuomone, vienas nykiausių pastarojo dešimtmečio monumentalaus meno kūrinių. Kažką panašaus mačiau sovietiniame Samarkande, o gal Alma-Atoje. Apie Kudirką tikriausiai 90 % (o gal ir 99 %) žmonių žino tik tiek, kad jis parašė „Tautišką giesmę”. Parašė tai parašė, šito iš istorijos neišmesi, bet kad tas parašymas labai jau toks...

 

anthony gormley statulos 3

 

Žinau tuziną lietuviukų, rašiusių nepalyginamai geriau. Tiek to... Čia svarbiau, kad didesnei daliai Lietuvos gyventojų tas paminklas reikalingas kaip šuniui penkta koja. Tuo būtų buvę nesunku įsitikinti finansuojant darbus vien savanoriškai žmonių suneštomis lėšomis. Deja, čia reikalus tvarko ir pinigus skirsto ne žmonės, šios šalies gyventojai, o gyventojų mažumos išrinktos mažumos dar didesnė mažuma – devintas vanduo nuo kisieliaus. Tai jie nutarė – kas, kaip ir už kiek bus pastatyta. Tai yra jų menas, jų monumentai, jų stabai. Mes su tuo neturime nieko bendra.

    

P.S. Statau alaus pirmajam, kuris nupieš graffiti ant Kudirkos pilvo.

 
Diedas, 2009 07 08
 
                  kudirkos paminklas