Vėl pirmadienis, ketvirta bedarbystės savaitė. Diena gal ir nėra išskirtinė, bet vakarui turiu šeimos šventę – septyni metai kaip susituokę. Dieną pradėjau beveik kaip įprastai, tik darbo neieškojau. Mieste aplankiau porą pažįstamų. Turėjau dar kelis „Juodraščio” (toks širdžiai mielas žurnalas) numerius – padovanojau geriems žmonėms. Šnektelėjau su viena moteriške – ji visuomenininkė, vadovauja neįgaliųjų organizacijai. Pasiėmė mano telefono numerį, esu rašęs apie jų renginius. Jiems reikia tokių žmonių, o man – užsiėmimas, galimybė ką nors naudingo nuveikti. Vis geriau nei tuščiai maltis. Pastaruoju metu turiu per daug laisvo laiko, pradedu ieškoti kuo užsiimti.

Einu bulvaru. Žiū – seimo narys, iš tų valdančiųjų. Kažkodėl užsinorėjau riktelti: „Laikykit vagį!”. Bet susivaldžiau, net pasisveikinau. Gal be reikalo? Juk tie veikėjai apvaginėja mane be jokių skrupulų. Va, dabar bando sumažinti bedarbio pašalpą. Gal be reikalo aš toks mandagus su tais vagišiais? Savo išeitinių kompensacijų jie juk nesiruošia mažinti, o jos, kaip ir bedarbio pašalpos, mokamos pusmečiui... ir neapribotos, kaip jie siūlo, minimalia alga. Na, bet bala jų nematė, gerai, kad retai sutinku, vaikščiočiau susinervijęs, gal net smurtauti imčiau...

Mano reikalai paprastesni, duonos kąsnis irgi mažesnis – mažiau problemų su virškinimu. Praeitą savaitę pažadėjo mokėti bedarbio išmokas. Patikėjau tuo pažadu – 1000 Lt iš vartojimui skirtų pinigų pervedžiau į santaupas. Gal neapgaus ir vieną išmoką gausiu dar šiemet. Tampu beveik klasikiniu rantjė, skirtumas tik tas, kad bandau pragyventi ne iš rentos, o iš santaupų.

Tiesa, nelabai įsivaizduoju, kiek galiu apkarpyti savo išlaidas. Kol kas šaldytuvas dar labai pilnas ir jo turinys tuštėja itin iš lėto. Tai gerai, bet ilgai taip nebus. Nežinau, kiek galiu susispausti – 30, 20, 15, 10 ar 5 Lt per dieną. Nežinau, kokio dydžio riebalų sluoksnis man reikalingas. Be to, nežinau, kaip jausčiaus susispaudęs iki 5 Lt per dieną – tokias išlaidas garantuoja mano santaupos. 15 Lt – ko gero, įsitekčiau ir jausčiausi gal net patogiau nei dirbdamas samdomą darbą. Bet esu ne vienas. Kažin ar žmonai patiks, jei pasakysiu, kad nusprendžiau gyventi iš šeimos santaupų. Tad dirbti, atrodo, teks, nors, tiesą sakant, kol kas nenoriu. Na, samdomas darbas netraukia, gal pamėginti rinktis kokią laisvą profesiją? Tapti amatininku. Kadaise prisidurdavau tvarkydamas kompiuterius ir dirbdamas žurnalistu. O gal imtis dar kokio amato? Pagaliau, ir juodadarbiu kartais pabūti būna smagu. Reikės kada apie tai pagalvoti.

O dabar reikia dovanų paieškoti. Manoji kaprizinga. Prisakė dovanų nepirkti, gėlių irgi. Tad pigiai neišsisuksiu. Na, bet kaip visada gelbėja žmogiškos silpnybės. Brangiausioji visai nesenai įsitaisė naują pomėgį – ėmė siuvinėti. Nieko neišmanau nei apie siūlus, nei apie lankelius. Tai gal kokią siuvinėtojai skirtą knygutę? Užeinu į knygyną – pasisekė, guli prieš dvejus metus išleistas ir netgi nukainuotas žurnalas siuvinėtojai. Kaip tik tai, ko reikia – beveik telpu į savoką „dovanos – nepirk”. O gal dar ir patiks. Pamenu, tėvo mama, mano „babytė” siuvinėdavo, kol akys visai nenusilpo – buvo labai gražu...

Apsidžiaugiau sėkme – ir namo, šventinės vakarienės ruošti. Bet panelės Fortūnos dovanos dar nesibaigė – beveik prie pat namų, prie parduotuvės šviežios menkės užtikau. Vakarienė pati į rankas krenta. Nereikės laužyti galvos ką ruošti – ir tik aštuoni litai kilogramas. Panašiai tokio dydžio ir nusipirkau. Dar bus ir kepenys – delikatesas.

Ruoša paprasta – menkė lengvai valosi. Nuskutau kelias morkas. Supjausčiau cukiniją, kelias česnako skilteles – bus žuvis su troškintomis daržovėmis. Tuo pačiu ir žmonos džiaugsmą – madingos ir brangios firmos puodą – išbandysiu. Dar nesu bandęs to kelis šimtus kainavusio ir jau kokį pusmetį mūsų virtuvę puošiančio stebuklo. Kai žmona jį parsinešė, pamenu, negražiai pasakiau, kad už tokius pinigus galime pusmetį į kavinę vaikščioti. Dabar bus lyg ir susitaikymas – dar viena dovanėlė.

Kelios naudojimosi instrukcijos. Pasirodo, nesudėtinga: uždedi ant ugnies, palauki, kol užkais, ir išjungi. Troškinys pavyko. Tiesa, žmona sumaniai nuslėpė, kad žuvies nemėgsta – tai aš šeimoje į visokiais „jūros bjaurybes” linkęs. Bet užtai puodą panaudojau, vis indėlis į šeimos stiprinimą. Geri santykiai – svarbu. O ir dovana, mačiau, nuoširdžiai džiaugėsi. Vakaras pavyko. Kitu atveju būtume trenkęsi į kavinę, bet nieko šventiškiau tikrai nebūtume nuveikę. Na, tautinį kavinių verslą gal kiek parėmę, bet pragyvens jie ir be mūsų. Smagu, kol kas nedirbu, beveik neperku ir... nemirštu.