isjungti kapitalizma        1. Kapitalizmo kilimas, krizė ir radikali šiuolaikinė kritika

 

 Per pastaruosius 20-30 metų kapitalistinė sistema, perėmusi liberalizacijos, globalizacijos, privatizacijos ir Naujosios viešosios vadybos vertybes, gerokai padidino savo BVP rodiklius ir išsiplėtė geografiškai. Tačiau 2008-2009 metų krizė atskleidė šiuolaikinio kapitalizmo ribas ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu.

 

Dar kilimo metais daugiausia Vakarų pasaulyje radosi  „ekonomizuotos paradigmos“ kritikų, tačiau krizės sąlygomis jie tapo aktyvesni ir aštresni. Pvz. italų kairysis sociologas Franco Berardi (Bifo) siūlo susidėvėjusiai kapitalizmo sistemai alternatyvų žmogaus autonomijos kelią. Kaip ten bebūtų, net per pakilimo laikotarpį kapitalizmas ne tik kad neišsprendė, bet dar ir pagilino socialines problemas, o ypač - socialinės atskirties formavimosi problemą. Ar be F. Berardi siūlomo kapitalizmo atmetimo egzistuoja sistemos ištaisymo ir patobulinimo keliai? Jie egzistuoja, jeigu atsižvelgsime į didesnio socialinio teisingumo ir socialinės reintegracijos įgyvendinimo svarbą. Socialinio teisingumo ir socialinės reintegracijos pasiekimui gali būti taikomi naujoviškesni socialinių mokslų tyrimų ir socialinio administravimo metodai.

 

Apie globalizaciją ir liberalizaciją plačiau pasaulyje pradėta kalbėti tik paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Nes visas likęs pokario laikotarpis iš esmės tilpo į kitokią socialinę-ekonominę paradigmą – į Visuotinę Gerovės valstybę. Dabar Vakarų politologai ir ypač sociologai mėgsta pajuokauti, kad 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmečiai buvo Vakarų valstybių „aukso amžius“, po to gyvenom „sidabriniame“, o dabar, krizės akivaizdoje, gal ir „bronziniame“ amžiuje.

 

Jeigu yra autorių, kurie teigia, kad Vakarų sistema radikaliai pasikeisti negali ir įmanomas tik inkrementinis vystymasis, tai jiems galima paprieštarauti, kad vertinant struktūrinius ir vertybinius pokyčius, kurie Vakaruose prasidėjo po 1980-ųjų ir sustiprėjo 1990-aisiais, galima teigti, kad Vakarų sistema radikaliai pasikeitė ir be revoliucinių šuolių. Iškilo grėsmė Gerovės valstybei ir jos socialiniams iškovojimams. Tokių privatizacijos, liberalizacijos ir Naujosios viešosios vadybos (New Public management) įgyvendinimo mastų, kurie buvo pastebimi per praėjusius du dešimtmečius, niekada Vakaruose nebuvo. Dar Pinočeto valdomoje Čilėje 1974 metais autoritariniu būdu pradėtos liberalizacijos reformos, 9-ajame dešimtmetyje valdant Ronaldo Reagano administracijai JAV ir Margaret Thatcher Jungtinėje Karalystėje, per dešimtmetį galingai įsisiūbavo visame Vakarų pasaulyje. Netgi Skandinavijos šalys paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dalinai atsitraukė nuo savo universalaus socialdemokratinio modelio, tuo duodamos peno politologams pareikšti, kad pasaulyje niekur nebeegzistuoja aiškių ribų tarp kairės ir dešinės, o Francisco Fukuyama savo kapitalizmo apologetikoje pareiškė, kad visas pasaulis įžengė į nuosaikaus liberalaus kapitalizmo kelią, kuriam nebėra kitų alternatyvų.

 

Rinkos fundamentalizmo dvasia ir praktika iš tikro labai išplėtė savo geografines ribas, nes devintojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje Lotynų Amerikos šalys pilnai atitiko šią paradigmą, o Rytų Europos šalys kaip tik be kompromisų įžengė į ją. Tiek marginalizuotoje Lotynų Amerikoje, tiek socialine nelygybe „susirgusioje“ Rytų Europoje faktiškai sugriuvo (arba nė nebuvo susikūrusi) visa kairiųjų vertybių sistema. Skirtumas tik tas, kad amžių sandūroje Lotynų Amerikoje vėl pakilo kairiosios politinės jėgos ir kairieji socialiniai judėjimai, o Rytų Europa šiandien ir toliau kapstosi rinkos fundamentalizmo aplinkoje, ir joje tikrai nematyti politinių jėgų, kurios norėtų jo atsikratyti.

 

Nežabotos laisvosios rinkos koncepcijos ekonomikoje, postmodernizmo koncepcijos sociologijoje ir Naujosios viešosios vadybos teorijos viešajame administravime per pastaruosius dvidešimt metų persmelkė visą sociokultūrinį Vakarų pasaulio diskursą. Islamo fundamentalistų atakos ne tik kad neprivertė Vakarų suabejoti savo naujosiomis vertybėmis, bet, atvirkščiai, jas dar labiau sustiprino. Vakarų ir Rytų priešprieša iš Vakarų persikėlė į tokias Rytų šalis, kaip Irakas ir Afganistanas. Rytų ir Pietų Azijos šalys, tokios kaip Kinija ir Indija, persiėmė Vakarų ekonominėmis nuostatomis ir pradėjo su jais konkuruoti tos pačios ekonominės paradigmos ribose. Nors Rytų ir Pietų Azijos šalys vis dar išlaiko savo specifinį nacionalinį kultūrinį koloritą, tačiau visuotinės ekonomizacijos ir liberalaus kapitalizmo idėjos čia greitai skynėsi kelią. Rytų Europos valstybės, atsikračiusios totalitarinių sistemų, faktiškai be kompromisų pasirinko Vakarų liberalaus kapitalizmo kelią, nors joms ir gerokai trukdė šiuo keliu eiti komunizmo palikimas, korupcija ir klientelizmas. Svarbu pažymėti, kad ne visi Vakaruose ir Rytuose išskėstomis rankomis sutiko finansinių ir galios centrų primetamą liberalų kapitalizmą. Iš Vakarų kritikų galima paminėti ne tik post-keinsistus ekonomikoje ir atsinaujinusią Švedijos socialdemokratų partiją, bet ir sociologines tinklaveikos, dramaturginę, socialinio konflikto, kritinę, post-modernizmo teorijas, o taip pat Naujojo viešojo valdymo (New Governance) teoriją ir praktiką viešajame administravime.

 

Taip tinklaveikos teorija numatė demokratiškesnę šiuolaikinio tinklo visuomenę, kai naujausios technologijos ir grupinio darbo metodai pakerta hierarchinį ir įveda formalų vadovavimo stilių bei leidžia grupiniu būdu persiskirstyti darbus.

 

Dramaturginė teorija numatė ne tik ‚scenos“, bet ir „užkulisių“ veiklos galimybę, o „užkulisiuose“ savaime egzistuoja demokratiškesnis veikimo būdas.

 

Socialinio konflikto teorija vietoje klasių kovos numatė ne tik „laimėtojų“ primetamą kovą, bet ir „pralaimėtojų“ pasipriešinimo galimybę. Kritinės teorijos šalininkai teigė, kad kapitalistinės žiniasklaidos masinės industrijos produktai nėra „tikrieji“ gyventojų nuomonės atspindžiai, o, atvirkščiai, per juos yra kontroliuojama masinė sąmonė, kad gyventojams nekiltų prieštaraujančios nuomonės dėl nelygybės ir išnaudojimo.

 

Radikaliausias kapitalizmo kritikas tapo postmodernizmas, kuris kapitalistinius ženklus paskelbė fiktyviais ir iškreipiančiais tikrovę, nors ir ją, kaip iškreiptą „kreivų veidrodžių karalystę“, formuojančiais. Naujojo viešojo valdymo (Naujosios viešosios tarnybos) teorija ir praktika viešajame administravime reiškė demokratiją, išplėtotą dalyvavimą, socialinės nelygybės ir atskirties ribojimą, aktyvią nevyriausybinių organizacijų veiklą, skaidrumą, korupcijos nebuvimą ir pliuralizmą valdymo procesuose.

 

Būtina pažymėti, kad šios socialinės jėgos ir teorijos spėjo susiformuoti kapitalizmui dar plečiantis ir bendrojo vidaus produktui pastoviai, tik su mažomis išimtimis, kylant, t.y. per pastaruosius 20-30 metų. Tačiau socialine prasme, socialinės nelygybės ir atskirties pažabojimo prasme, Vakarai per šiuos dešimtmečius ne tik kad nepasistūmėjo priekin, bet, atvirkščiai, pagreitino įvairius marginalizacijos procesus.

 

Marginalinių sluoksnių padaugėjo ne tik besivystančiose, bet ir išsivysčiusiose šalyse. Vos ne kiekvienos pasaulio šalies ribose susiformavo atskiros geografinės „nelaimės zonos“, kurios kartais tarpusavyje jungėsi. Pasaulį “aplankė“ ne tik nemažai „laimėtojų“, bet ir daug „pralaimėtojų“, o globalizacijos procesą pasitiko marginalizuojantis glokalizacijos procesas, kai atskiri „pralaimėtojai“ dėl pajamų stygiaus, išsimokslinimo, darbinės kompetencijos, amžiaus skirtumų, sveikatos, neįgalumo ir kitų faktorių tapo „neįgaliaisiais“ visuomenine prasme. Glokalizacija yra didžiausia globalizacijos grėsmė – ji padalija visuomenę į reikalingus ir nereikalingus asmenis, o pastarieji nedalyvauja bendroje sistemoje. Dažnai turtingųjų sluoksniai beveik nesusiduria su marginalinėmis grupėmis. Visi gyvena savo gyvenimą. Tuo šiuolaikinė istorija skiriasi nuo 19-ojo amžiaus K. Markso „Kapitalo“ laikų istorijos, kai išnaudotojams buvo būtini išnaudojamieji – jie vienas su kitu buvo susiję tampriausiais ryšiais ir vienas be kito išsiversti negalėjo. Šiais laikais, atvirkščiai, Tu gali būti tiek nereikalingas ir nesvarbus, kad net nebus reikalo Tavęs išnaudoti – Tu būsi niekas.    

      

2008-2009-ieji metai atnešė didelių permainų į laisvarinkišką istorijos interpretaciją. Pasaulį sukrėtė neregėto masto ekonominė krizė, kuriai pradžią davė Amerikos bankininkų  piktnaudžiavimai. Kaptalistinė ekonominė sistema susvyravo ir daug ką privertė iš naujo permąstyti tikrovę. Ar toks ekonominis modelis ir yra visuomenės tikslas ir prigimtinių teisių realizacija? Ar jį galima suderinti su aplinkosauga ir klimato kaita, ar jį galima nukreipti prieš socialinę atskirtį ir poliarizaciją, ar juo galima sutaikyti tautas ir religijas? Jeigu tikėtume italų mąstytoju Franco Berardi (Bifo), tai ekonomika kaip mokslas ir praktika yra žlugusi. Ekonomiką formuoja ne ekonominiai dėsniai ir BVP augimas, o lūkesčiai, emocijos ir psichinė energija.

 

{youtube}29W_2Q9BZ10{/youtube}

 

Į Lietuvos Laisvąjį universitetą 2009 metų rugpjūtį paskaitos perskaityti atvykęs kairysis filosofas F. Berardi (Bifo) mano, kad ekonominės problemos, su kuriomis šiandien susiduria pasaulis, negali būti išspręstos ekonominiais metodais: dirbtinai stimuliuojamos ekonomikos augimas sukels tik dar didesnes krizes. Kapitalizmas plėstis nebegali, nes gamtiniai planetos resursai jau beveik išnaudoti, o socialinių smegenų ištekliai visiškai išseko. F. Berardi nuomone, modernaus kapitalizmo istorija – baigta, todėl išeities iš krizės reikia ieškoti anapus privačia nuosavybe bei samdomu darbu grįstos kapitalistinės ekonomikos. F. Berardi teigia, kad reikia radikaliai keisti pačią gyvenimo vertės bei gerovės sampratą, nes kapitalistinė paradigma, gerovę prilyginanti turimam turtui, jau nebėra universalus žmogiškosios veiklos principas. Gerovė turi būti matuojama ne turtu, o gyvenimo džiaugsmu. Būsimoje visuomenėje, kurios ekonominį pagrindą sudarys ne „kriminalinis kapitalizmas“, o „tinklo ekonomika“, bus vertinamas ne prekių vartojimo, o žmonių bendravimo džiaugsmas, ne alinantis darbas siekiant kuo daugiau uždirbti, o visapusiškai turininga ir pasitenkinimą kelianti socialinė veikla. Liberalaus kapitalizmo projektas yra ne natūralios įvykių eigos sąlygotas procesas, o primestas politinis projektas, kuris yra naudingas saujelei žmonių. F. Berardi įsitikinęs, kad būsimų socialinių permainų laikmečiu turi būti kvestionuojamas turto ir gerovės sutapatinimas. O ši vertybių kaita labiau susijusi ne su ekonomika, o su kultūra, psichologija ir psichoterapija.

 

Šiuolaikinėje išnaudotojiškoje ir psichinę energiją „čiulpiančioje“ kapitalistinėje sistemoje, F. Berardi žmogui išgyventi siūlo netapti visišku sistemos sraigteliu, o bent jau už darbo ribų rinktis autonomijos kelią. Nors F. Berardi nepasakė apie tai, kad autonomijoje įgytos nuostatos turi būti perkeltos į oficialias kapitalizmo institucijas, bet logiškai peršasi išvada, kad žmogaus autonomijoje susiformavusios socialinės ir kultūrinės vertybės palaipsniui persikels į oficialias institucijas ir jas pakeis iš vidaus. F. Berardi nesiūlo revoliucijos, jis nepripažįsta klasių ir jų kovos, neskiria dėmesio identiteto klausimams, bet mato daugiapoliarią sociokultūrinę terpę, kuri gali suformuoti atsvarą vartotojiškoms kapitalizmo vertybėms.

 
(Bus daugiau)
 

Bernardinai.lt, 2010 02 10