engiamuju teatras        XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje – 8 dešimtmečio pradžioje Brazilijoje gimė naujas scenos meno fenomenas – „Engiamųjų teatras“ („Teatro do Oprimido“). Tai pratimų ir žaidimų sistema, sužadinanti engiamųjų klasės saviraišką ir leidžianti prabilti žmonėms, kurie iki tol buvo priversti tylėti. Nenuostabu, kad „Engiamųjų teatras“ užgimė kaip tik Lotynų Amerikoje, kurioje tuo metu žmonės itin kentėjo nuo diktatoriškų režimų skleidžiamos prievartos, neteisybės ir skurdo.

 

„Engiamųjų teatro“ įkūrėjas – brazilų teatro režisierius, rašytojas ir politikasAugustas Boalas (1931-2009) – sukūrė originalią teatro filosofiją, padedančią žmonėms suprasti regresyvią valdžios prigimtį, nepamesti galvos ir atsispirti diktatui per aštrius socialinius konfliktus, kurie itin dažni engiamųjų kasdienybėje. Toks teatras tapo stipria paspirtimi žemiausių socialinių sluoksnių kovoje prieš klasinę priespaudą – rasizmą, seksimą ir pačias įvairiausias socialinės diskriminacijos formas.

 

„Engiamųjų teatro“ užuomazgos susiformavo San Paulo „Arenos“ teatre, kuriame dirbo Augustas Boalas. Norėdamas sužinoti publikos nuomonę, po spektaklių jis rengdavo žiūrovų, aktorių ir režisieriaus diskusijas. Vėliau jis pasiūlė žiūrovama sustabdyti veiksmą ir siūlyti, kaip turėtų elgtis personažai. A. Boalas prisimena, kad viskas prasidėjo nuo vienos žiūrovės, kurią taip sujaudino scenoje vykstantis veiksmas, kad ji pati užlipo ant scenos ir parodė aktoriams, kaip viskas turėtų vykti. Pasak Boalo, tą akimirksnį ir įvyko didžiausias jo teatro perversmas – išnyko riba tarp aktoriaus ir žiūrovo. Taip buvo sukurtas naujas teatro metodas – „forumo“ teatras.

 

7-ojo dešimtmečio pabaigoje valdančioji Brazilijos chunta teatrą uždarė, o 1971 m. suėmė ir patį A. Boalą. Režisierius buvo priverstas emigruoti į Lisaboną, kur tęsė pradėtus naujojo teatro darbus. 1981 m. buvo surengtas pirmasis tarptautinis Engiamųjų teatro festivalis, sukėlęs audringą tokių teatrų kūrimosi bangą visame pasaulyje.

 

1994 m. A. Boalas buvo apdovanotas UNESCO Pablo Picasso medaliu, o 1997 rugpjūtį – Karjeros pasiekimų apdovanojimu, kurį skiria Teatro aukštojo mokslo institucijų asociacija Čikagoje. 2008 m. jis buvo nominuotas net Nobelio premijai. A. Boalas mirė 2009 m. gegužės 2 d.

 

Pagrindinė „Engiamųjų teatro“ idėja – perkelti žiūrovą į sceną, o patį teatrą – į gatves, kalėjimus, ligonines ir balsavimo apygardas. Toks metodas suvienija socialinės emancipacijos, liaudies švietimo ir politinio protesto siekius. „Engiamųjų teatras“ ypač paplito radikaliuose judėjimuose už liaudies švietimą. Jis išlieka populiarus ir šiandien. Jo metodiką šiandien naudoja daugelis menininkų akcionistų ir socialinių aktyvistų.

 
{youtube}HOgv91qQyJc{/youtube}
 
{youtube}FXutHbXGQfg{/youtube}
 

Augustas Boalas rašė:

 

Viena pagrindinių mūsų meno funkcijų – leisti žmonėms įsisąmoninti kasdieninio gyvenimo „spektaklius“, kuriuose aktoriai patys sau tampa žiūrovais, o scena susilieja su žiūrovų sale. Visi mes esame menininkai. Kurdami teatrą mokomės pamatyti tai, kas akivaizdu, bet ko dažniausiai nepastebime, nes esame per daug pripratę į tai žiūrėti. Tai, ką geriausiai pažįstame, tampa mums nepastebima, tačiau teatras mums leidžia apšviesti kasdienybės sceną.

 

Kai bandome žiūrėti nors kiek giliau, matome engiančiuosius ir engiamuosius – visose bendruomenėse, etninėse grupėse, lyčių santykiuose, socialinėse klasėse ir kastose. Matome neteisingą ir žiaurų pasaulį. Mes privalome kurti kitokį pasaulį, nes žinome, kad tai įmanoma. Bet mes privalome jį sukurti savo rankomis, eidami į sceną, kurdami scenarijų ir gyvendami savo gyvenimus.

 

Tad pirmyn į „spektaklį“, kuris jau prasideda. O kai grįšite namo, kartu su draugais vaidinkite savo pačių pjeses ir pasistenkite įžvelgti tai, ko jūs niekada nematėte – to, kas yra akivaizdu. Teatras – tai ne tik įvykis; tai gyvenimo kelias! Visi esame aktoriai. Būti piliečiais reiškia ne vien gyventi visuomenėje – tai reiškia keisti ją.“

 
{youtube}djTEp5RfrJU{/youtube}
 
Parengė dp
2010 07 10