Kartą gyveno trys paršeliai – Kvykius, Kriukius ir Knysius. Gimė jie visi Vilko fermoje. Gyveno laimingai. Vilkas visas fermoje gyvenančias kiaules šėrė nors ir ne prabangiai, bet neblogai. Kadangi rūpinosi savo paties sveikata, tai ir kiaules prižiūrėjo atitinkamai – runkeliai be nitratų, šiltos, sausos fermos, karts nuo karto kibiras išrūgų.

Visos kiaulės, o tarp jų ir Kvykius, Kriukius bei Knysius, gyveno šiltai, sočiai... bet nebuvo laimingos. Problema buvo ta, kad Vilkas karts nuo karto imdavo ir pasipjaudavo vieną iš jų. Kiaulės žinojo, kad, nepaisant gero gyvenimo, visų jų laukia bendras likimas – dienas baigti dešrų, rūkytų kumpių ir paštetų sudėtyje.

Ach taip, be to, kai kurios iš jų vis dar prisiminė savo protėvius šernus, kurie ne tik laisvi bėgiojo po mišką, bet net ir pačiam Vilkui į skūrą duodavo. Vilkas numanė apie šias kiaulių mintis ir dėl to neleisdavo kiaulėms pernelyg įsijausti – pjaudavo būtent tas, kurios labiausiai keldavo balsą. 

Vieną dieną, kai Kvykius, Kriukius ir Knysius buvo jau paaugę meitėliukai, jiems parūpo sužinoti, kas darosi anapus fermos sienų. Trys paršeliai išsikasė tunelį po fermos pamatais ir, atėjus tamsiai nakčiai, kai nusileido mėnulis ir negalėjai matyti net savo šnibrės galiuko, pabėgo. Be abejo, apie pabėgimą sužinojo visos fermos kiaulės ir, kadangi taip pat nedegė dideliu noru baigt egzistenciją dešrose, nusprendė pasinaudoti trijų draugų tuneliu ir taip pat sprukti.

Visas tas triukšmas pažadino Vilką, tad šis, pasiėmęs žibintą, nuėjo pasižiūrėti, kas dedasi jo ūkyje. Pamatęs, jog pro skylę sprunka visi jo „bratvurstai“, Vilkas griebėsi priemonių užkirsti tam kelią – bandė užverst skylę. Aišku, jam nepavyko, nes kiaulių srautas buvo toks didelis, jog bet kas, kas buvo metama skylėn, tučtuojau buvo išsviedžiama lauk, kartu su visomis bėgančiomis riestauodegėmis. Galiausiai Vilkas bandė atsistot ant skylės ir savo grėsminga povyza, įkalbinėjimo menu, argumentais ir net grasinimais sustabdyti srautą. Bet sustabdyti to, kas prasidėjo, nebegalėjo niekas, ir Vilkas buvo sutremptas ir sumurkdytas į purvą bei srutas. 

Kvykiui, Kriukiui, Knysiui ir visoms sėkmingai pabėgusioms kiaulėms išaušo naujas rytas. Visos baisingais džiaugėsi, sveikino viena kitą, iškilmingai pagerbė per naktinį pabėgimą žuvusias ir sužeistas kiaules. Tačiau laikas ėjo, ir vakarop kiaulės pajuto neįprastą joms jausmą – alkį ir artėjančios nakties šaltį. Euforija išblėso. Kiaulės dar pastovinėjo, pakriuksėjo ir pradėjo skirstytis. Reikėjo susirasti maisto, ir kur pernakvot – juk nebeliko nei fermos, nei lovio, nei Vilko. 

Kvykius pasuko miškan, susirado šiek tiek uogų, šiek tiek gilių – užkrimto. Pernakvojo po nuvirtusia egle, buvo šalta, drėgna ir baisiai nemalonu. Kvykius suprato, jog skubiai reikia statytis būstą, bet nei kaip nei iš ko, Kvykius nežinojo. Kriukius buvo protingesnis – jis nėjo į mišką, o sugrįžo prie Vilko fermos. Ir per kelias dienas Kriukius iš apgriuvusios fermos prisitempė ir lentų nameliui, ir nemažai maišų su įvairiais pašarais.

Tačiau statyti vienam namą buvo sunku, ir pamatęs, kad Kvykius vos gyvas nuo šalčio ir bado, Kriukius pasiūlė jam DARBĄ – mainais į ėdalą ir medžiagas būstui, Kvykius turėjo padėti pastatyti Kriukiaus namą bei ruošti jam ėdalą. Kvykius labai apsidžiaugė – štai dabar jis gausiąs paėst ir pasistatys savo būstą. Tačiau Kriukius Kvykiui davė tik trupinius nuo savo stalo, o Kvykiaus nameliui jis davė tik suplėkusius šiaudus, kuriuos Kriukius buvo parsitempęs apšiltinti savajam guoliui.

Vis tik protingiausias pasirodė Knysius. Jis dar ilgai vaikščiojo toje vietoje, kur kiaulės buvo susirinkusios po sėkmingo pabėgimo. Jis vaikščiojo, patylom kriuksėjo, galvojo, galvojo ir galvojo, kol jam į galvą nešovė puiki mintis. Knysius, kaip ir Kriukius, grįžo prie Vilko fermos, bet jis nepuolė nešti aplink besivoliojančių lentų bei ėdalo. Knysius sutaisė aplink fermą einančią tvorą, uždėjo naują spyną, užvertė skylę po fermos pamatais, surinko visur besimėtančius maišus su ėdalu ir ramiausiai įsikūrė Vilko plytiniam namelyje. 

Taip gyvenimas ir nusistovėjo – Knysius gyveno Vilko fermoje, Kriukius savo lentiniam name, o Kvykius – varganoje šiaudinėje pašiūrėj. Kvykius dirbo Kriukiaus laukuose ir augino įvairias daržoves, Kriukius jas parduodavo Knysiui mainais į visokius įmantrius daiktus iš Vilko fermos. Visi gyveno ilgai ir laimingai... na beveik visi.

Tačiau kas atsitiko su Vilku? Pabėgimo naktį, sutryptas į purvą, sulaužyta priekine letena, Vilkas gulėjo srutų baloje ir stačiomis akimis spoksojo į žvaigždėtą dangų. Begalvodamas apie gyvenimo neteisybę ir apie tai, kaip nedėkingos kiaulės jį išdavė, jis iš lėto pradėjo įtarti, jog viskas tuo gali nesibaigti. Jis pagalvojo, kad pabėgusios kiaulės gali susigalvoti ne tik pabėgti nuo jo, bet ir grįžti atgal ir pabandyti atkeršyti už visas suėstas jų bendrakiaules. Todėl, nors ir labai skaudėjo visus kaulus (ypatingai sulaužytą leteną), Vilkas atsistojo ir kiek begalėdamas greičiau spruko miškan. 

Vilkui buvo nesaldu, nes nors jis ir išsilaižė sulaužytą leteną, visas mėlynes bei nubrozdinimus. Kiaulienos paragauti jam beveik neteko. Viena kita paklydus ir nuskurus kiaulikė pasitaikydavo, bet nieko, kas galėtų lygintis su anksčiau gomurį kutenusiais kumpiais ir lašiniais.

 

Todėl vieną šaltą rudenio vakarą Vilkas sukaupė visas likusias jėgas, visą pyktį, gėdą bei dar likusią savigarbą ir nutarė atkeršyti nedėkingoms kiaulėms. Pirmiausia jis užklupo Kvykių. 

– Ė! Kiaule, greit atidaryk duris, o jei ne – nupūsiu tave ir tavo namą! 

– Eik šalin Vilke, aš tavęs nebijau, – atsakė Kvykius ir užrėmė savo šiaudines dureles viskuo, ką rado namelyje. 

Vilkas ilgai nesiceremonijo – sutrypė kojomis, pašnopavo, įkvėpė giliai oro ir pūstelėjo. Kvykiaus namelis net nebandė priešintis – suplėkę, papuvę šiaudai ir taip jau vos laikėsi nesugriuvę. Vos tik pirmas Vilko kvėptelėjimas juos palietė, visas namelis subiro, kaip jam ir derėjo. Kvykius nelaukė, kol Vilkas susivoks, ir puolė bėgti, kiek tik leido jo darbo bei nepritekliaus nuvargintos distrofinės kojelės. Kvykius nusprendė ieškoti pagalbos pas savo geradarį – Kriukių. 

– Ponas Kriukiau, įsileiskite mane, prašau. Atbėga Vilkas ir nori mane suėst, – maldavo Kvykius.

Kriukius bijojo, kad įsileisdamas Kvykių, gali suerzinti Vilką, bet tikėjosi naudos mainais į apsaugą, be to, juk jo namelis buvo pastatytas ne iš kažkokių niekam tikusių šiaudų, o iš gerų tvirtų lentų. Todėl privertęs Kvykių atiduot visas turėtas maisto atsargas ir pasižadėt likusį gyvenimą dirbt už daug mažesnį atlygį, Kriukius įleido nelaimėlį vidun. 

Vilkas, netrukęs išnaršyt šiaudus ir supratęs, jog šįkart paršelis nuo jo paspruko, patraukė toliau. Kai jis priėjo Kriukiaus namą, istorija pasikartojo. Vilkas pareikalavo, kad kiaulės atidarytų duris, o Kriukius su Kvykium atsisakė. Vilkas, suprasdamas, kad lentinį namą nupūst bus daug sunkiau, įsispyrė į žemę kuo tvirčiau, įkvėpė, kiek tik leido plaučiai, ir jau beveik svaigdamas nuo deguonies pertekliaus paleido galingą oro gūsį. Kriukiaus namo lentos jau buvo šiek tiek papuvusios, ir greit pradėjo eižėti, o kai Vilkas pūstelėjo antrą kartą, namas neatlaikė ir sugriuvo.

Teko Kvykiui ir Kriukiui raityt kulnus. Jiems neliko bėgti niekur kitur, tik pas Knysių. Pribėgę prie Knysiaus fermos, jie pradėjo maldauti juos įleisti vidun. Knysius buvo geraširdis paršas, ir mainais į išgelbėjimą nuo Vilko dantų iš dviejų nelaimėlių neprašė nieko. Tiesiog atidarė vartelius ir draugiškai nuvedė juos į šiltas ir sausas mūrinės fermos patalpas ir apgyvendino ten, kur jie anksčiau ir gyveno.

Vilkas, jau galutinai susinervinęs ir įsiaudrinęs, puolė vytis Kvykių ir Kriukių. Jų pėdsakai Vilką atvedė prie senosios fermos. Čia jis pamatė, kad ferma sutvarkyta ir yra gyvenama. Vilkas peršoko per tvorą ir puolė prie savo senojo namo. 

– Kas čia gyvena? Atidarykit duris, atiduokit man mano kiaules ir mano namus, nes nupūsiu namą kartu su visais, kas jame slepiasi! - plyšojo Vilkas. 

Čia pro langą išlindo Knysiaus snukutis. 

– Gerbiamas Vilke, šis namas dabar priklauso man, o viduje nėra tavo ieškomų kiaulių, abi ramiausiai guli dabar kiaulidėse. Prievartos nepatariu imtis, nes nieko iš to neišeis. 

Savaime aišku, Vilkui tokios kalbos baisiai nepatiko, akis užpylė kraujas, ir jis nutarė išpjaut visas kiaules pasaulyje. Įsirėžė, įkvėpė oro ir ėmė pūsti. Bet mūrinis namas net nesukrutėjo. Vilkas pabandė antrą kartą, nepavyko. Tada jis dar pabandė įsilaužti į kiaulides, bet irgi nepavyko. Galiausiai Vilkas stovėjo vidury ūkio kiemo ir sunkiai lekavo praradęs visas ilgai kauptas jėgas. Tada pro namo langelį išlindo Knysius ir šūktelėjo Vilkui:

–  Vilkeli, turiu tau pasiūlymą – suvaryk visas likusias kiaules pas mane į fermą, po to saugok jas ir neleisk pabėgt, papjauk vieną kitą, kai liepsiu, ir galėsi gyventi mano namelio kairiajame fligelyje, be to, kiekvieną dieną gausi kiaulienos. 

Vilkas lekavo ir galvojo, koks vis dėlto keistas tas gyvenimas, bet galų gale suprato, jog toks variantas daug geresnis nei šlaistytis po mišką pusbadžiu. Todėl Vilkas sukirto letenomis su Knysium. Neilgai trukus visos kiaulės (minus tos, kurias anksčiau suėdė Vilkas ir kurios pačios padvėsė nuo nepritekliaus) buvo suvarytos atgal į kiaulides.

Ir gyveno visi ilgai ir laimingai... Na, gal ne visi, bet Kvykius, Kriukius ir kitos kiaulės bent jau šiltai ir sočiai, o Vilkas ir Knysius – sočiai, šiltai, saugiai ir laimingai.