elementariosios daleles       Viena iš didžiausių visų kapitalizmo kritikų problema – nesugebėjimas parodyti, kuo gi ši sistema bloga. Nelygybė? Bet sotus alkano neužjaučia. Vaikai mirštantys iš bado, bet kodėl tuo nesirūpina jų tėvai? Gamtos tarša? Bet po manęs nors ir tvanas. Karai? Bet jie vyksta dėl to, kad mums reikia naftos. Visada gali pateisinti bet ką, jei tau pačiam tai naudinga.

 

Kritikai nesupranta – kapitalizmo problema slypi ne iš jo pašalinių padarinių, o jo šerdyje. Problema – jo esminis elementas. Šių laikų rašytojas Michelis Houellebecq‘as yra didysis kapitalizmo griūties pranašas, apsimetantis, kad rašo visai nesvarbius dalykus... Jis supranta, ką daro. Dėl to jis superpopuliarus, superperkamas, apdovanotas prestižiškiausiomis premijomis. Jis nenormalus. Kaip visas šis pasaulis.

 

1998-aisiais pasirodęs niekam nežinomo kompiuterių specialisto Michelio Houellebecqo romanas „Elementariosios dalelės“ iš karto tapo skandalu. Buvęs psichiatrijos klinikos pacientas pateikė kaltinamąjį aktą Vakarų visuomenei ir vienas iš pirmųjų parodė, kad po SSRS žlugimo neatėjo jokia „istorijos pabaiga“, kaip teigė Francisas Fukuyama. Po šios pabaigos atėjo nauja pradžia, kurią iš aprašo M. Houellebecq‘as.

 

Ir gali būti, jeigu tikėsime šiuo autoriumi, kad naujoji pradžia yra daug baisesnė už tai, kas buvo prieš ją. Už tą neva vis dar nelaisvą visuomenės gyvenimą. Nes laisvė, kaip įtaigiai parodo autorius, negarantuoja nei laimės, nei pasisekimo. Būdami tariamai laisvi, mes esame pačiame didžiausiame iš visų kada nors sukonstruotų kalėjimų. Sakau „tariamai“, nes pati laisvės sąvoka reikalauja labai gilaus ir nuodugnaus tyrimo.

 
{youtube}2MNB7Mf07UY{/youtube}
 

Romano siužetas visiškai paprastas: du įbroliai – Mišelis ir Briuno, kuriuos vaikystėje paliko motina, pasirinkusi lengvabūdišką gyvenimimą, – savaip bando išgyventi XX amžiaus pabaigos Vakarų visuomenėje. Vyresnėlis Briuno – hedonistas, malonumų medžiotojas, dėl sekso pamišęs instinktų vergas, nuolat bandantis atrodyti jaunas ir gražus. Jaunesnysis Mišelis – emociškai miręs mokslininkas, gyvenantis savo vidiniame pasaulyje ir tarsi nepastebintis to, kas vyksta aplink jį.

 

Šie du kraštutinumai, kuriuos aprašo M. Houellebecq‘as, galbūt yra ryškiausi postmodernios Vakarų visuomenės Žmogaus atspindžiai. Žlugus visoms utopijoms, praradus tikėjimą bet kokiais transcendentiniais idealais ir sutraukius visus saitus, rišusius su kitais žmonėmis, galiausiai atsiveria absoliučios tuštumos ir visiško dvasinio skurdo pasaulis.

 

Knygos autorius skaudžiai konstatuoja, kad neįmanoma jokia visavertė žmonių bendrystė, nes išskyrus darbą ir seksą, niekas daugiau nievienija žmonių. Jausmai tampa nereikalingi. Jų ir nelieka. Emociškai miręs Mišelis yra tarsi dirbtinio intelekto kompiuteris, kuris ne tik nesupranta, ką jaučia kiti, bet ir pats nesugeba nieko jausti. Net seksas jam yra neįdomus ir tuščias užsiėmimas. Toks žmogus puikiai atlieka visuomeninę misiją, tačiau ar jis vis dar yra žmogus? Ar žmogus, kuris nieko nejaučia, nėra praradęs kažko esmiškai žmogiško, kas ir sudaro žmogaus esmę?

 

M. Houellebecq‘as mėgaudamasis, lyg tikras mazochistas, aprašo XX amžiaus jaunimo kovą už laisvę, kuri vėliau virto šaltu ir buku indvidualizmu. Su milžiniška panieka autorius konstatuoja, kad savo indvidualumą iškėlus aukščiau už visuomenės idealus, žmogus paprasčiausiai tampa svetimu pačiam sau. Tokia būtent ir yra šiandienos visuomenė.

 

Kovodami prieš įvairias cenzūras ir priespaudas, žmonės galiausiai sunaikino ir tai, kas buvo vertinga. Ir nors M. Houollebecq‘as niekur pažodžiui tokių minčių neįvardyja, tačiau akivaizdu, kad ir jis tyčiojasi iš to beatodairiško laisvės siekio, kuris galiausiai virto visų vertybių nukainojimu. Ir tai gal būtų ne pati blogiausia problema, problema ta, kad sunaikinus ilgus amžius kurtas vertybes, jų vieta liko tuščia. Naujosios „vertybės“ visais atžvigliais tebuvo iliuzijos. Siekis išsilaisvini ir tapti nepriklausomais, atvedė prie vienišo individo egzistencijos, kuris nežino, ką su ta laisve daryti.

 

„Kalbant apie papročių raidą, 1970-ieji pasižymėjo sparčia erotikos vartojimo plėtra, nepaisant vis dar budrios cenzūros kišimosi. Muzikinė komedija Hair, turėjusi plačioje visuomenėje skatinti septintojo dešimtmečio „seksualinį išsivadavimą“, sulaukė didžiulės sėkmės. Pietų paplūdimiuose išpopuliarėjo nuogos krūtys. Per keletą mėnesių sekso reikmenų parduotuvių skaičius Paryžiuje išaugo nuo trijų iki keturiasdešimt penkių.“ (p. 55).

 

Kad užpildytų šią tuštumą, Vakarų visuomenės žmogus ėmė ieškoti sekso. Tai dar viena svarbi M. Houellebecq‘o įžvalga. Seksas tampa priemone suartėti, nors šis suartėjimas yra bejausmis, grindžiamas vien instinktais ir dėl to ne tik nepadeda suartėti, bet greičiau galutinai išskiria žmones. Nes ne santykiai tarp žmonių tampa svarbūs, o tik pats indvidualus pasitenkinimas, visiškai nekreipiant dėmesio į kitą žmogų.

 

Vieną iš pagrindinių veikėjų – Mišelį – dar nuo vaikystės myli Anabelė, bet Mišelis negali jai atsakyti tuo pačiu. Anabelė beviltiškai ieško vyro, kuris galėtų ją pamilti, bet supranta, kad tai yra neįmanoma, jos žodžiai, atrodo, apibūdina visos kartos mintis: „Mano gyvenimas irgi ne per daug laimingas“, – pasakoja Anabelė. – Turbūt per daug svarbos teikiau meilei. Per lengvai atsiduodavau, vyrai mane palikdavo vos pasiekę tikslą, o aš – aš kentėjau. Vyrai mylisi ne dėl to, kad įsimyli, o dėl to, kad susijaudina – prireikė daug metų, kad suprasčiau šią banalią tiesą. Visi aplink mane taip gyveno, aš augau laisvoje aplinkoje, tad provokuodama ar žavėdama nejaučiau jokio malonumo. Galų gale seksualumas man tapo atgrasus, nebegalėjau pakęsti triumfuojančios šypsenos, kai nusivilkdavau suknelę, nei idiotiškos išraiškos, kai patirdavau orgazmą, o labiausiai – jų šiurkštumo po meilės akto. Jie – apgailėtini, silpni, arogantiški.“ (p. 171).

 
{youtube}MzrHevR1Hjs{/youtube}
 

Būtent tokį šiandienos visuomenės vaizdą piešią M. Houellebecq‘as. Kuomet žmogus tampa priemone malonumui, kuomet absoliučiai viskas ir visi yra sudaiktinami. Agailėtini, silpni, arogantiški – tai mes, Vakarų visuomenės žmonės. Tai mes, kurie siekė laisvės ir bijojo įsipareigoti. Nutilus 1968-ųjų revoliucijai, pasiekus seksualinę laisvę ir visas gyvenimo sritis užvaldžius egoizmui ir indvidualumui, jokie bendražmogiški santykiai tapo neįmanomi.

 

Nors Mišelio įbrolis Briuno norėtų su moterimis užmegzti ne vien seksu grįstus santykius, tačiau tai neįmanoma jau vien dėl to, kad pirmiausia į moterį jis žiūri kaip į sekso objektą, o ne kaip į žmogų. Jis atsiduoda svingerių klubų teikiamiems malonumams, nuolat keičia moteris, ir ta jo turima iliuzija dėl idealios partnerės yra greičiau bandymas pasiteisinti dėl to, ką daro, nei nuoširdus troškimas tokią moterį sutikti. Jis kala sau į galvą, kad nė viena jauna mergina į jį nežiūrės, ir kad meilė tokiu atveju neįmanoma.

 

Taip ir tie, kas nieko nejaučia, kaip Mišelis, ir tie, kas trokšta idealų, kaip Briuno, lieka nusivylę. Nes keistai ir vieni, ir kiti neturi ne tik empatijos, tačiau apskritai nesugeba užmegzti ne nauda grįstų santykių. Galima sakyti, kad postindustrinėje visuomenė viskas taip fetišizuota, kad bet kokią psichologiją pakeitė ekonomika.

 

Šis M. Houellebecq‘o romanas yra šlykštus tiek savo forma, tiek turiniu, tačiau jo pasisekimas, ir tai, kad autorius visai neseniai gavo prestižiškiausią Prancūzijos literatūros premiją – Prix Goncourt – rodo, kad jo aprašomi dalykai yra ne tik aktualūs, bet ir giliai teisingi. Tai skaudi tiesa. Ir autoriaus deklaruojamas teiginys, kad romanistas visų pirma turi rašyti tiesą, atrodo yra pagrįstas.

 

Mišelis ir Briuno yra tarsi dvi skirtingos to paties medalio pusės. Mišelis – bejausmis žmogus, kuris kaip robotas dirba ir nesugeba mylėti. Ir malonumų besivaikantis hedonistas, kuris taip pat nesugeba mylėti. Įdomu, ar pats šio romano autorius nenorėjo pasakyti dar vienas šokiruojančios minties: nors abiem veikėjams yra suteikiama paskutinės meilės galimybė, jie nesugeba ja pasinaudoti. Vadinasi, meilė nėra neįmanoma. Tokiame pasaulyje, kokiame mes gyvename, meilė nereikalinga.

 

Ir bene įdomiausia knygos vieta yra Mišelio ir Briuno pokalbis apie Aldous Huxley romaną „Šaunus naujas pasaulis“. „Mane visada stebino, – pradėjo jis dar nė neatsisėdęs, – kaip neįtikimai tiksliai Oldas Hakslis daug ką išpranašavo „Šauniajame naujajame pasaulyje“. Kai pagalvoji, kad ta knyga parašyta 1932-aisiais, tiesiog stulbina. Nuo tada Vakarų visuomenė visą laiką vien tik stengėsi priartėti prie jo modelio. Vis griežtieja gimstamumo kontrolė, dėl jos vaikų pradėjimas vieną dieną bus galutinai atsietas nuo sekso, o žmonių giminės dauginimasis vyks tik laboratorijose, tobulomis saugumo ir genetinio patikimumo sąlygomis. Dėl farmacijos pažangos nebeliks skirtumo tarp žmonių amžiaus.“ (p. 171).

 

Kalbėdamas apie „Šaunųjį naująjį pasaulį“, Briuno konstatuoja, kad nors ši knyga veidmainiškai pristatoma kaip totalitarizmo kritika, iš tiesų viskas yra kitaip: mes trokštame tokio pasaulio, kuriame nebėra skausmo ir kančios, kuriame visi visko turi ir visi yra laimingi. Mes trokštame sintetinio rojaus be jokių jausmų, net be šeimos ryšių. „Šeimos ryšiai nenutrūksta kelerius metus, kartais – kelias dešimtis metų; išties jie gyvuoja daug ilgiau negu visi kiti, bet paskui galų gale ir jie išblėstą.“ (p. 171).

 

M. Houollebecq‘as vienareikšmiškai sako: laimės visuomenėje ne vieta kokiems nors tarpžmogiškiems jausmams ar ryšiams. Ten, kur viskas paremta naudos ir laimės kanonais, bet koks trukdis tam pasiekti yra pašalinamas.

 

Šis pasaulis šlykštus, bet mes patys jį pasirinkome, nes troškome būti panašūs į reklamą. Mes sąmoningai griovėme bet kokius bendražmogiškus saitus norėdami būti geresni už kitus. Mes sąmoningai trokškome pirmauti ir tai, ką gavome, yra indvidualaus egoizmo triumfas. Tą romanu „Elementariosios dalelės“ ir nori mums pasakyti M. Houoellebecq‘as.

 

Jo romane nėra vietos viltims ir iliuzijoms. Gal dėl to, kad pats autorius atvirai deklaruoja visišką nusivylimą esama situacija, o galbūt tai yra tik dar vienas romanisto būdas pasirodyti kitokiu, nei jis yra iš tiesų. Bet kuriuo atveju tokios gilios, skaudžios ir iš vidaus sprogdininačios visuomenės kritikos, be M. Houoellebecq‘o, šiomis dienomis turbūt niekas ir nesugeba pateikti. M. Houoellebecq‘as yra lyg tikrasis veidrodis, kuris rodo, kuo pavirto šiandienos pasaulis ir šiandienos visuomenė. Kaip iš utopijos apie laimę, mes perėjome į visiškai tikrą neviltį.

 
2010 12 07