Sardinijoje (Italija) esantis Orgosolo miestelis praeityje garsėjo kaip banditų gyvenvietė, savotiški „laukiniai vakarai“, kur ilgus metus buvo įžūliai grobiami ir žudomi žmonės. To meto atmosferą gana vykusiai atspindi 1961 metais sukurtas niūrus ir šiurkštus Vittorio de Seta filmas Banditi a Orgosolo. Kriminalinė situacija pasikeitė, tačiau unikali miestelio maištininkų istorija, kartu su Sardinijos gyventojų kovomis prieš Italijos valstybę, nedingo be pėdsakų.
1969 m. birželio mėnesį Pratobello vietovėje Orgosolo gyventojai pasipriešino Italijos armijai, užėmusiai anksčiau ganykloms naudotą teritoriją, kurioje planavo įkurti pratybų bazę. Armijai teko pasitraukti, o keli iš Milano atvykę anarchistai ant miestelio sienos išpiešė šiai progai skirtą piešinį ir pasirašė „Dioniso“. Tai buvo pirmasis gatvės meno kūrinys miestelyje.
Vėliau, kai studentai pradėjo garsiai kalbėti apie ilgus dešimtmečius vykdomą socialinę priespaudą ir neteisingumą, ant miestelio sienų piešinių dar padaugėjo. Taigi šiai tradicijai jau daugiau nei 40 metų. Priešingai nei susvetimėjusiuose didmiesčiuose, šis reiškinys, nors ir būdamas nelegalus, nesukėlė gyventojų pasipiktinimo „darkomais“ architektūriniais paminklais ar, daugeliu atvejų, aštriu ir politizuotu savo turiniu.
Su piešiniais kurį laiką bandė kovoti tik Italijos valdžios atstovai, tačiau netrukus tapo akivaizdu, kad tai beviltiška. Sunaikinus vieną piešinį, vietoje jo atsirasdavo trys dar piktesni, dar įžūlesni ir dar grėsmingesni valdžios elitui. Galiausiai buvo numota ranka ir susitaikyta su situacija, nes, galų gale, Orgosola yra tik mažas (4500 gyventojų) salos miesteliūkštis, kurį tuo metu pasiekti galėjo ne tiek jau ir daug žmonių.
Tokiu būdu Orgosola tapo savotiška gatvės menininkų utopija, kur piešti ant sienų nėra draudžiama, kaip daugelyje Europos miestų, priešingai – tokia veikla visokeriopai skatinama ir palaikoma miestelio gyventojų bei (aišku, saikingai) dabartinės miestelio valdžios. Per tuos dešimtmečius vieni piešiniai išnyko, atsirado kiti, ir šiandien Orgosolo sienas puošia daugiau nei 150 piešinių, atliktų skirtingomis technikomis (grafičiai, tapyba ant tinko, etc.). Prie daugelio jų prirašyti tekstai paprastai, aiškiai ir aštriai aiškinantys, kas ir kodėl nupiešta. Pasidairykime ir palyginkime Orgosolos gatvės meną su Vilniaus.
Į akis Orgosoloje pirmiausia krenta gana gera darbų kokybė tiek technikos, tiek kūrybine prasme ir, mano nuomone, tai atspindi skirtumą tarp draudimų Vilniuje ir laisvės Orgosoloje. Ar galėtų Vilniaus miesto sienos būti panašios? Galėtų, bet ne šiandien ir ne rytoj. Visų pirma todėl, kad, priešingai nei paraštėse egzistuojantis miestelis, Vilnius yra valstybinių hierarchijų smaigalio viršūnėje, prisikimšęs nepatenkintų, susvetimėjusių žmonių, kurių pagrindine gyvenimo misija tapo kasdienis ėjimas į darbą ir nesibaigiančios išgyvenimo pastangos.
Tvarką Vilniuje nustato ne vilniečiai, o tie, kurie valdo galios svertus. Todėl ant Vilniaus sienų visiškai lengvai randama idiotiška Omnitelio ar Nijolės kailių salono reklama, bet ne kviečiantis nesižeminti prieš pinigų maišus graffiti ar raginantis į kovą už savo teises šūkis. Bent jau šia prasme mažas Italijos miestelis nušluostė nosį mums visiems.
Daugiau Orgosolos miesto vaizdų:
Parengė RB, 2010 12 13
