Michaelas Brownsteinas – amerikiečių poetas, trijų romanų autorius. Studijavo literatūrą Kolorado ir Kolumbijos universitetuose. Įsijungė į antiglobalizacijos judėjimą parašydamas esė ir poezijos rinkinį „Degantis pasaulis“. Budistas. Jo nuomone, politinis sąmoningumas ir blaivus protas iš esmės yra tos pačios kategorijos.
Michaelas dažniausiai rašo ilgus ir daugiaprasmius šamaniškus eilėraščius bei poemas. Treniravo šamaniškas galias pas Pietų Amerikos čiabuvius. Kai kurie jo eilėraščiai skamba kaip manifestai, kviečiantys bekompromisei kovai už savo teises.
Kodėl nacionalizmo pabaiga yra gerai
Sudeginkime visų tautų vėliavas
Daugiau jokių tautinių valstybių
Jokio patriotizmo
Pabandykite, tai jums patiks
Sveiki atvykę į postnacionalistinę ateitį
Kuri prasidės greičiau nei manote
Nes mums jau gana tų begalinių pareiškimų
Panašių į šį, perskaitytų vieno Indijos aplinkos ministrų:
„Nacionaliniai interesai aukščiau viso kito.”
Ar šį, Turkijos prezidento:
„Niekam nevalia abejoti valstybe.”
Bet kodėl negalima abejoti?
Kodėl abstrakcija iškeliama virš realių žmonių poreikių ir troškimų?
O kas, jei nebūtų Izraelio, nebūtų Kinijos, nebūtų Indonezijos?
Nebūtų Irako, nebūtų Irano, nebūtų JAV?
Jums tai per daug radikalu?
Galbūt tu mieliau liksi stropuoliu
Ir toliau ryjančiu neginčijamas deklaracijas, panašias į:
„Jokia vyriausybė neleis jokiai organizacijai kištis į jos vidinius reikalus.”
Tai pasakė Tailando vyriausybės atstovas
Per 2010 metais Bankoke vykusias demonstracijas
Atmesdamas raudonmarškinių kvietimą taikos deryboms
Bet tautinės valstybės yra ne tas pats, kas šalys
Majų, Amazonės ar Tibeto žmonės
Kuo puikiausiai gyvuotų
Be dirbtinių juos apibrėžiančių tautinių valstybių
Nes šalys neskelbia karų, tai daro vyriausybės
Karas parodomas kaip savęs išsaugojimo būtinybė,
Nors iš tikro jis būtinas siekiant savęs identifikuoti
Kol mes tapatinsimės su tautinėmis valstybėmis
Save pažinsime pagal tai, kam save priešpastatome,
O ne pagal tai, kas esame
Kas esame?
Mes esame viena
Nereikia mūsų skirstyti
Vienintelis būdas tai pasakyti
Mes esame viena
Visi žmonės planetoje
Ta pati širdis, tas pats protas, tos pačios akys
O gal tu norėtum užsimerkti prieš
Tokį pasažą:
Botsvanos teisėjas nurodė, kad bušmenai
Grįžę į savo protėvių žemes
Centrinio Kalahario rezervate
Negali gręžti vandens gręžinių
Šis sprendimas pasmerkia juos 380 km kelionei iki vandens
Vienoje sausiausių žemės vietovių
Tačiau rezervato turistai
Apgyvendinti naujame Wilderness Safari komplekse
Mėgausis baseinu ir baru
Rezervate suplanuota Gem Diamonds kasykla
Gali naudoti visą jai reikalingą vandenį su sąlyga
Kad bušmenai jo negaus
Bušmenų atstovas Jumanda Gakelebone pasakė:
„Jei neturėsime vandens
Kaip mes gyvensime?”
Nei vienas žmogus nėra nelegalus
Daugiau jokių nacionalinių sienų, atsiradusių iš baimės
Iš totalaus pasitikėjimo stokos
Savavališkos fikcijos kraštovaizdyje
Iš tikro jos neegzistuoja
Jei manai kitaip, pasakyk man
Ką manai apie tuos, kurie buvo iki to
Prisiekę ištikimybe kitoms vėliavoms ir paguldę galvas?
Grįžk iki konkistadorų, piligrimų ir kolonistų
Kas mes esame, kad šią žemę, bet kurią žemę, priskirtume sau?
Grįžk į praeitį pakankamai toli ir pamatysi, kad visi mes esame nelegalūs imigrantai
Tačiau dabar viskas kitaip
Pradeda aiškėti, kodėl mes čia
Esame čia tam, kad pakeistume save šioje žemėje
Turime ištrūkti iš tautinės valstybės gniaužtų
Rasti savo kelią į tikrą bendruomenę
Pasitikėdami – ar galime tai padaryti? – savimi ir kitais
Kurdami realią demokratiją, o ne stovėdami balsavimo kabinoje
Daugiau jokio nacionalizmo
Dūmų uždangos demagogams ir rasistams
Aukštinantiems Ameriką (Rusiją ir pan.)
Ko jie bijo?
Kad susilies su mumis, kitomis žmogiškosiomis būtybėmis?
Bet būtent tai ir vyksta, patinka tai, ar ne
Interneto realybėje gyvas kiekvienas
Mūsų IP adresai sklando erdvėje
Lyg planetos
Daugiau jokių galingiesiems tarnaujančių tautinių valstybių
Atkartojančių egoistines kovas už nykstančius resursus, už teritoriją, lebensraum
Tvarkos palaikymui naudojančių sentimentalią gentinę tapatybę
Tai, kas vadinama „Jungtinėmis Amerikos Valstijomis“, tėra eilinė haliucinacija
„Rusija”, „Mianmaras”, „Nigerija” ir t.t.
Haliucinacijos, sukurtos dėl pelno ir kontrolės
Siekiant engti žmogiškąją dvasią
Bet žmogaus dvasia nežino ribų
Nežino ID kortelių, nežino išankstinių apribojimų
Laikas ištrūkti iš transo
Vaikščioti tarp medžių, klausytis paukščių
Ar manai, kad jie priklauso kažkam, vadinamam JAV?
Ar telpa į eilutę, einančią po „Old Glory” ?
...Ir ar nekeista, kad pasaulyje yra šimtai tų old glory
Ir kiekvieną jų reikia ginti iki mirties
Ašaros rieda apkvailintų patriotų skruostais
(Jiems jau vaikystėje suinstaliuoti čipai)
Kurie meta savo vėliavas vien tam, kad griebtų ginklus
Ir žudytų tuos nelaiminguosius, kuriems nepasisekė,
nes jie laiko kitokią vėliavą
Iliuzija, transas, haliucinacija
Taip, įstatymas draudžia deginti Amerikos vėliavą
O kiek dar kitų vėliavų pasaulyje
192 valstybės Jungtinių Tautų narės
Pradedant Afganistanu (kada gi mes pagaliau išmoksime?)
Baigiant Zimbabve (kuo mažiau apie ją kalbama, tuo geriau)
Pasenęs nacionalizmas, mes jį jau išaugame
Daugiau jokių elektrifikuotų tvorų, apšviestų paranoja
Daugiau jokių kontrolei tinkamų tautinių valstybių
Bet štai tau šiek tiek magijos
Sudegink bet kurią iš 192 vėliavų, ir prieš atsidurdamas kalėjime
Pamatysi vieną gamtos pasaulio stebuklų
Iš pelenų susiformuos spiralė, atsiverianti į žvaigždes
Medvilnė, viskozė, nailonas ir poliesteris
Galų gale išsilaisvins iš savo simbolių
Netiki manim? Pabandyk
Daugiau jokių patriotų, iškeltomis galvomis
Žygiuojančių po viena ar kita vėliava
Įteisinančių atskirties mitą
Sukurtą žmonių
Kaip vieniša priešistorinės nakties gauja
Dabar galinti veikti tik dėl skirtumų
Mušantis į krūtinę, liejant ašaras
Tuščiai bandant atgauti
Seniai prarastą pasitikėjimą ir solidarumą
Racionalizuojant luošinimą ir naikinimą
Užmirštant, kas pelnosi iš atskirties
Mūsų vardu sukurtų iliuzinių darinių
Korporacijų, politikos ir kariuomenės lyderiai
Sudeginkime visų tautybių vėliavas
Vienykimės, kitaip žmonijos eksperimentas baigsis
Liepsnojančioje karo ir aplinkosauginių katastrofų jūroje
Nacionalizmo prakeiksmas
Visi įklimpę savo kultūrose
Greičiau narvuose nei žaidimų aikštelėse
Laikas atverti vartus, sugriauti užtvaras, suplėšyti pasus
Klajoti kur tik norime
Palei upes ir kalnus be pabaigos
Nes mes patys esame tos upės ir kalnai
Mūsų griežtai suvaržytos tapatybės priklauso nuo besikeičiančių vaidmenų
Galime atsikvėpti čia ir dabar
Visi mes esame kaip vienas
Nė vienas žmogus nėra nelegalus
Meksikiečiai, gvatemaliečiai, kas bebūtų
Leiskite jiems atvykti, leiskite jiems prasiveržti pro Gringostano sieną
Negi bijome, kad jie supras, kas mes iš tikro esame?
Bijome, kad jie sukompromituos amerikietiškąjį gyvenimo būdą?
Bet kas yra tas amerikietiškasis gyvenimo būdas?
Viskas parduodama
Kiekvienas mūsų kažką prastūminėdamas parsiduoda pats
Metamfetamino žybsniai nušviečia prerijų naktį
Prekybcentriai nuo jūros iki švytinčios jūros
Viskas vardan dar vieno virtualios picos kąsnelio
Kai kitos nacionalinės valstybės stropiai bando mus kopijuoti
Bet tie campesinos
Ko jie veržiasi pro mūsų sienas?
Jei jų vietinis, kaimietiškas gyvenimo būdas
Vis dar gyvuoja korporacinio kapitalo šešėlyje
Šalia „plėšk ir griebk kitą“, vadinamo laisvąja rinka
Šalia prievartos, kurstomos mūsų įpročiu kokainui
Ar tikrai manote, kad jie paliktų savo šeimas ir protėvių žemes
Dėl nykaus gyvenimo ledinėje Šiaurės širdyje?
Ar galite įsivaizduoti, ką mano rizikavę savo gyvybe
Kai kirto sieną
Dabar, kai jie valo mūsų tualetus ir pjauna veją
Šalia mūsų neskoningų McMansion
Kai mes drybsome savo svetainėse
Sugerdami iš plazminių ekranų sklindančią radiaciją?
Ei, žmogau, bet čia gi ne apie mane: aš nežiūriu TV.
Aš neužhipnotizuotas savo naujuoju ipodu.
Aš užkandžiauju savo gervuogėmis, tėvuk.
Aš iki užkimimo sergu už savo komandą, kai pasaulis dega....
O ką, jei tie campesinos slapčia pavydi mums
Ką, jei jie nori savo nurasintus vaikus
Užauginti tokiais pat vartotojais, kaip ir mes?
Ką, jei jie nekantrauja sulaukti, kada jų vaikai
Pavirs į tamsiaodes mūsų pačių, baltaodžių, versijas?
Dios Mio...
O, ta mūsų šlovingoji demokratija...
Laikas grįžti į tikrovę
Mes negyvename demokratijoje
Balsavimas yra klaidžiojimas iliuzijose
Jei dalyvauja daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių
Maždaug tiek sudarė polį senovės Graikijoje
Kur piliečiai artimai pažinojo vieni kitus
Žinojo privalumus ir silpnybes
Žinojo spintų turinį, šeimas ir protėvius
O šiuolaikinėse megavalstybėse
Ar žinome, kas mus atstovauja?
Šarlatanų ir manipuliuotojų išgalvotos fantazijos
Jei abejoji tuo (ir turi pakankamai noro žinoti)
Suartėk su bet kurios nacionalinės valstybės lyderiu
Nesvarbu, kokios politikos jis laikosi
Vienintelis klausimas
Kaip giliai paniręs į transą šis žmogus?
Pamojuok ranka prieš jo veidą
Stebėk, kaip užsidega jo akys
Kai pasakai, kad už jį balsuosi
Stebėk, kaip jo akys pasidengia šerkšnu
Kai sakai, kad nebalsuosi
Reali tik vietinė demokratija
Kai jai leidžiama veikti
Tai gyvoji bendruomeninių judėjimų demokratija
Afrikos ūkininkai, sodinantys medžius dykvietėse
Pasaulio kooperatyvai
Kairieji ir dešinieji, socialistai ir kapitalistai
Yra tik dvi to paties suskilusio skatiko pusės
Sutvirtinančios iliuziją, kad ko nors pasieksime
Tik kitų sąskaita
Argi nepastebėjote to? – niekada nelaimima
Slenkant šimtmečiams išlieka artėjančios nelaimės,
Korupcijos ir išdavystės jausmas
Atviras egzistencijos laukas
Sudalintas į milžiniškus mano ir tavo aptvarus
Ar turime su kuo nuvalyti lentą
Ir pradėti gyventi iš naujo
Planeta šaukiasi mūsų garsiau nei politikai
Maloniau nei savanaudžiai interesai
Ar girdi ją?
Ji prašo pokyčių
Tik todėl astronautams buvo leista patekti į kosmosą
Kad pamatytų planetos protą
Atskleidžiantį neaprėpiamas ekologijas
Susiliejančias tarpusavyje
Beribius kalnus ir upes
Kad pamatytų mūsų vienovę
Žmones ir augalus, gyvūnus ir dvasias, dangų ir vandenyną
Daugiau jokių tautinių valstybių
Jokio patriotizmo
Pabandykite, tai jums patiks
Iš www.realitysandwich.com vertė RB
2011 02 14
