kuilicis-folkas-tukstantis-ziburiuMėgstu skaityti savo vaikystės ir jaunystės metais išleistas knygas. Ypač įdomu tą daryti, kai tose knygose aprašyti įvykiai ar vietovės šiandien vėl tampa svarbūs. Arabų pavasaris privertė dar kartą atsiversti Folko Kuiličio (Folco Quilici) „Tūkstantį žiburių” (Vaga, 1971).

Knyga prasideda reportažais iš Tuniso – šalies, kurioje prasidėjo arabų pavasaris. Iš tikro įdomu. Neseniai, kai arabų pavasario įvykių dar niekas nė neprognozavo, Kuršėnų LUNI klausiau labai įdomią paskaitą apie šią šalį. Pasakojo savanoriu Tunise dirbęs Kasparas – vienas iš LUNI filialo kūrėjų mažame miestelyje.

Kai kurios knygos autoriaus – Italijos dokumentinių filmų kūrėjo – įžvalgos sutampa su jaunuolio iš Kuršėnų, apsilankiusio Tunise po dvidešimt metų, mintimis. Abu teigia, kad ši šalis arabų mastais gana demokratiška. Visuomenė daugiatautė, tolerantiška. Tiesa, kai kurie vertinimai skyrėsi. Kasparas sakė, kad Benas Alis (Zine El Abidine Ben Ali) – senas, bet už nuveiktus darbus gerbiamas žmogus, kaip kad seniau buvo gerbiami nusenę politinio biuro sekretoriai. Kasparas pasakojo apie Tunisą kaip apie šalį, kurioje nėra vietos jaunimui.

Tuo tarpu italas pasakoja apie šalį, kurią jauni ir energingi vadovai pasuko modernizacijos bei pažangos keliu. Tačiau praėjo keliasdešimt metų – vadovai nuseno, nukaršo ir jų nafta, turizmu bei prieinamu valstybiniu išsilavinimu grįsta modernizacija. Jaunimas šioje šalyje neturi ateities, nes baigęs universitetus negali savarankiškai gyventi. Ekonomika užimta jų tėvų. Nėra darbo ar verslo – nėra šeimos, o tuo pačiu ir gyvenimo perspektyvų (čia jau Kasparo mintys).

Knygoje radau puikų reportažą apie Džerbos salą. Tunisui priklausančioje Viduržemio jūros saloje, anot Kuiličio, gyvena trys dydžiu ir įtaka panašios bendruomenės. Musulmonai arabai yra turtingiausi ir įtakingiausi, bet palieka vietos ir kitiems – juodaodžiams vergų palikuonims ir... žydams. Grupės panašaus dydžio ir puikiai sutaria. Autorius pasakoja, kaip karo metais juodaodžiai ir ypač arabai padėjo Džerbos žydams sumokėti kontribuciją salą užėmusiams naciams. Centneris aukso ir du centneriai sidabro buvo surinkti per naktį.

Perskaitęs paklausiau pažįstamo žydo, ar jis nėra girdėjęs šios istorijos. Nežino. Nieko keisto, jis juk litvakas, o kito pasaulio krašto įvykiai ne visuomet žinomi. Tiesa, jis patvirtino, kad Tunise požiūris į žydus palankiausias iš visų arabų kraštų.

Greta Tuniso knygoje minima Libija, Sudanas, Nigerija ir Kongas – šalys, kurios šiandien dažnai atsiduria televizijos naujienose. Kuiličio aprašymai pamažu artėja prie pusiaujo. Įdomiai aprašoma vergų prekyba senovėje ir jo laikmečiu. Pasirodo, 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prekyba gyvosiomis prekėmis klestėjo pusiaujo Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Šis bjaurus amatas niekur nebuvo dingęs, o dabar atėjo ir į mūsų kraštą. Peršasi išvada, kad neišmokome Afrikos pamokų... Liūdna.

Knyga kupina susitikimų su žmonėmis ir vietovių aprašymų. Joje beveik nėra apibendrinimų, išskyrus kelis puslapius knygos pabaigoje, kur autorius rašo apie dalykus, kurių Afrika turėtų pasimokyti iš senųjų savo gyventojų pigmėjų. Paskaitykite patys:

„Aš išsiaiškinau, kad pigmėjai neturi mirusiųjų kul­to. Tuo jie irgi skiriasi nuo savo kaimynų bantų. Pigmėjai žino ir pripažįsta magiškus užkeikimus me­džioklės reikalui, bet jiems visiškai svetima mirusiųjų „keršto” baimė. Pigmėjai yra vienintelė Pusiaujo Afri­koje gentis, kuri, nors ir bijodama kitų, stipresnių gen­čių, nesibaimina pomirtinio pasaulio ir piktų savo mi­rusių protėvių dvasių.

Tik jie vieni yra laisvi beveik nuo visų prieta­rų, sakau aš.

– Ką tuo nori pasakyti? – klausia draugai, išsikal­bėjus apie pigmėjų papročius ir apie tai, kuo jie skiriasi nuo visų kitų Afrikos genčių. Ir visų pirma dvasinėje sferoje. Pagal tave, kitos gentys turi imti iš pigmėjų socialinių ir šeimyninių santykių pavyzdį.

Ne, jūs ne taip mane supratote. Mano samprota­vimai šiuo atveju pagrįsti visai kitomis prielaidomis.

– Tai kokios gi tos paslaptingos tavo prielaidos?

Aš taip manau: jei teisinga yra teorija, kad Afri­koje viskas greičiau virstų gerojon pusėn, jei ji „atras­tų" Europą, Ameriką, Rytus, tai jai būtų pravartu „at­rasti" ir pigmėjus, ir žvejus evius su paprastu ir sveiku gyvenimo būdu.

– Bet ko gali išmokyti pigmėjai arba eviai dabarti­nius Pusiaujo Afrikos gyventojus? Juk jie neturi nei kultūros, nei civilizacijos, galinčios patenkinti afrikie­čius, ieškančius paspirties nelengvoje savo kovoje.

– Žinoma, pigmėjai ir eviai neturi aukštos civiliza­cijos, užtat jie kitoms gentims gali duoti tikrojo gyve­nimo pamoką.

Kaip, kuriuo būdu?

Jei tikėsime daugeliu mokslininkų ir tyrinėtojų, šaukiančių „Afrika, atrask pati save!”, jei daugiau ar mažiau yra pagrįstos „civilizacijos ratų”, „negritiudo” ir „pačių afrikiečių dalyvavimo” teorijos, tai pigmėjų pavyzdys labai galėtų praversti.

– Kalbėk aiškiau!

– Aš jau sakiau, kad jų gyvenimo būdas vertas se­kimo.

Pagal tave, visi afrikiečiai vėl turi vaikščioti nuo­gi, valgyti šaknis ir paniškai bijoti gretimų genčių. Va­dinasi, jiems reikia padegti miestus ir grįžti į palaikes šiaudų trobeles vidur tropikų miško?

Tada jie pamatytų, kaip paprastai, sutapę su gamta, gyvena pigmėjai, eviai ir ki­tos mums dar nepažįstamos gentys. Aš neabejoju objek­tyvia Pusiaujo Afrikos tautų galimybe turėti savo valstybes, politinį gyvenimą, tvarkytis demokratiškais pa­grindais, užmegzti santykius su kitomis šalimis. Šios bendros Pusiaujo Afrikos šalių problemos, ar jos tu­rėtų pozityvią, ar negatyvią reikšmę, tiesiogiai nesusi­jusios su tuo, kas dabar užvis labiausiai mane jaudina. Tuo tarpu nekalbėkime apie miestuose gyvenančių af­rikiečių nuotaikas, politines jų simpatijas ir religinius įsitikinimus. Visi šie faktoriai turi didžiulę reikšmę Af­rikos ateičiai, jos vystymuisi. Bet dar prieš tai, prieš šių faktorių analizę, patiems afrikiečiams reikia įveikti gi­liausią dvasinę inerciją ir pašalinti svetimus pastarųjų penkių šimtmečių jų istorijoje susiklosčiusius ant­sluoksnius. Tik tada Pusiaujo Afrika galės atgauti pra­rastą savitumą ir dvasinį tyrumą.

Ir tai yra visų šių problemų šerdis? šaltai klau­sia draugai po tokios ilgos mano tirados.

– Kaip tik taip. Naujosios Afrikos šaknys, kaip kai kurių tropinio miško medžių, turi skverbtis ten, kur dirva geresnė, derlingesnė. Afrika turi savęs ieškoti pačiose seniausiose, tolimiausiose civilizacijose.

Bet kuo čia dėti pigmėjai?

Naujieji civilizuoti afrikiečiai turi kantriai ir at­kakliai ieškoti sektinų pavyzdžių užmirštose arba išny­kusiose miškų ir pajūrio tautelių civilizacijose. Tada jie suvoks tikrąją šių dvasinių, kultūrinių ir religinių ver­tybių prasmę.

Vadinasi, susipažinusi su pigmėjų gyvenimu, Pu­siaujo Afrika pažins pati save?

Tam tikru mastu taip. Pigmėjai buvo pirmieji ir patys seniausi Pusiaujo Afrikos gyventojai; geriau už juos niekas nepažįsta gamtos dėsnių, gimtosios žemės paslapčių. Žinoma, būtų juokinga sekti pigmėjų gyve­nimo būdą, tačiau organinės jų vienovės su aplinkiniu pasauliu galima tik pavydėti. Kada Pusiaujo Afrika ge­riau pažins savo praeitį, ji suvoks tą aukštą „istorinę savo sąmonę”, kuri pagaliau suteiks realią prasmę to­kiems žodžiams, kaip „nepriklausomybė”, „laisvė”. O kol kas daugeliui afrikiečių giliuose kontinento rajo­nuose jie tėra tik abstrakti sąvoka.

Beje, taip besiginčydami, mes per toli nukrypome nuo pokalbio apie pigmėjus. O jie gyvas mūsų ginčų objektas – sėdėjo greta mūsų ir dūmijo pypkes. Ir vis dėlto paskutinis žodis turi būti jų. Juk jie drąsiai metė iššūkį gyvenimui, pateikdami dar vieną nepaneigiamą įrodymą, kaip harmoningai paskiro individo interesus galima suderinti su aukščiausiais visos bendruomenės interesais.“

 

Kam bedarbiui skaityti tokią knygą? Nežinau, gal dėl to, kad žiema, kad pas mus šalta ir tamsu, o ten, Afrikoje šilta. O gal pigmėjų išmintis primityvizmo pusėn traukia… Nesupaisysi.

 

2011 12 28


folco-quilici