Henri Gaudier gimė 1891 metais, šalia Orleano (Prancūzija) esančiame Saint Jean de Braye. Jis norėjo tapti staliumi, kaip ir jo tėvas, tačiau mokykloje atsiskleidė jo gabumai. Jis paniro į knygas, mokyklines užduotis, piešimą ir netrukus atitolo nuo savo motinos ir sesers. Būdamas vos 16 metų gavo stipendiją, kuri leido jam išvykti į Angliją dviejų metų studijoms. Pradžioje Bristolyje, po to Kardife studijavo verslą, dar daugiau skaitė ir nuolatos piešė. 1909 metais, nuo balandžio iki rugsėjo tęsė savo studijas Niurnberge (Vokietija). Grįžęs iš Vokietijos nutarė pristabdyti savo studijas ir Paryžiuje įsidarbino leidyklos vertėju. Laisvalaikiu lankydavosi vietinėje bibliotekoje ir studentų ar menininkų susibūrimuose, kur ir susipažino su anarchistų aktyvistais.
1909 m. spalio 14 dieną jis dalyvavo Paryžiuje vykusioje ir riaušėmis pasibaigusioje grandiozinėje demonstracijoje prieš Ispanijos valdžios paskelbtą mirties nuosprendį anarchistui ir švietėjui Francisco Ferrerui. 1910 metais vykusios demonstracijos ir streikai palaipsniui įtraukė jį į darbininkų ir anarchistų judėjimą, leido iš arčiau susipažinti su sindikalistų idėjomis. Viena tokių demonstracijų vyko birželį policijos nužudytos anarchistės Cler laidotuvių metu. Gaudier taip pat dalyvavo galingoje demonstracijoje prieš Liabeuf įvykdytą mirties nuosprendį. Šis jaunas darbininkas buvo neteisingai apkaltintas sąvadavimu ir įkalintas po to, kai įsimylėjo prostitutę. Įšėjes iš kalėjimo jis nutarė atkeršyti, užpuolė policijos patrulį, vieną policininką nužudė ir dar septynis sužeidė. Į savo mirties bausmės įvykdymo vietą jis ėjo rėkdamas „Aš ne suteneris!“. Demonstracija, kurioje dalyvavo apie 30 000 darbininkų, menininkų ir rašytojų, virto tikru mūšiu su policija.
Tuo metu Gaudier sukūrė pirmasias savo skulptūras. 1910 metų gegužės mėnesį jis sutiko ir įsimylėjo dvidešimčia metų vyresnę lenkų rašytoją Sophie Brzeska. Besiruošiant pristatyti ją savo šeimai, kilo mintis išnuomoti Sophie butą šalia esančiame kaime. Tačiau policija gavo anoniminį pranešimą, ir Sophie, apkaltinta prostitucija, buvo priversta grįžti į Paryžių. Prisimindamas Liabeuf pavyzdį ir griežtus suvaržymus, taikomus laisvai meilei, Gaudier net sau artimų menininkų ratui pristatinėdavo Sophie kaip savo seserį. Jo tikėjimas laisva meile, kartu su antimilitaristiniais įsitikinimais, vis labiau stūmė jį anarchistų judėjimo link, juo labiau kad ir Sophie anarchistų idėjos nebuvo svetimos.
Didelę įtaką Gaudier darė Malatesta, tačiau artimiausias jam buvo anarchistų teoretikas Kropotkinas. 1912 metais jis bandė susitikti su Kropotkinu Londone ir kalbėjo apie jį kaip apie „didį anarchistą“. Jis rašė Sophie, kad būtų laimingas, jei turėtų galimybę sukurti Kropotkino portretą. Jis labai vertino iliustratoriaus Aristide Delannoy darbus, kurie puošė libertarų laikraščius „Temps nouveaux“ ir „L'Homme du jour“ ir liūdėjo dėl jo mirties 1911 metais. Taip pat jis aukštai vertino Steinleną – kitą anarchistų iliustratorių. Jis ir pats buvo nusiteikęs atsidėti anarchistinės spaudos iliustravimui, skulptūrą paliekant tik šalutine veikla.
Gaudier uoliai skaitė prancūzų anarchistų spaudą ir Londono anarchistų leidžiamą žurnalą „Freedom“. 1911 metais vasario mėnesį vengdamas karinės prievolės jis persikėlė į Londoną. Ten vėl susitiko su Sophie ir jie bandė užsidirbti pragyvenimui. Galų gale Henris rado medienos pardavėjo vietą ir pradėjo tobulinti skulptoriaus įgūdžius, pradžioje lipdydamas Rodeno kūrybos įtakotus modelius, o vėliau, paveiktas savo apsilankymų Britų Muziejuje, pradėjo linkti prie Afrikos ir Okeanijos salų meno. 1912 metais jo piešiniai pasirodė modernaus meno žurnale „Rhythm“ ir buvo pasirašyti „Gaudier-Brzeska“.
1913-1914 metais jis sukūrė vienus geriausių savo darbų, kuriuos tikrai galima prilyginti geriausiems tuo metu sukurtiems Archipenko, Modiglianio, Zadkino, Epsteino ir Brancusi darbams. Po kelių sėkmingai įvykdytų užsakymų jam pavyko įsigyti dirbtuvę ir nusipirkti marmuro. 1913 metų rudenį jis metė darbą ir atsidėjo kūrybai. Jis užmezgė ryšius su Londono menininkų- avangardistų grupe, atsiskyrusia nuo futuristų judėjimo. Netrukus jis tapo vorticistų grupės nariu ir poeto Ezros Paundo bičiuliu. Jiedu dažnai ginčydavosi dėl Gaudier anarchizmo. Dabar žinoma, kad vėliau Poundas tapo fašizmo rėmėju ir aršiu antisemitu.
Gaudier-Brzeska savo techniką, kai marmuras kalamas iš karto, be ypatingų pasiruošimų, prilygino anarchistinei tiesioginio veiksmo idėjai. Vienas jo, deja, dingusių kūrinių „Bėganti moteris“, paties Gaudier-Brzeskos žodžiais tariant, yra laisvės dvasios, kviečiančios moterį tauresniam gyvenimui alegorija.
Tačiau kas gi privertė šį talentingą kūrėją ir pasišventusį antimilitaristą atsisakyti savo įsitikinimų Pirmojo pasaulinio karo akivaizdoje? Kodėl jis grįžo į Prancūziją, įstojo į armiją ir 1915 m. birželio 5 d. žuvo? Malatesta buvo įsiutęs: „Argi anarchistai pamiršo savo principus?“. Tačiau Gaudier-Brzeska, kaip ir daugelis socialistų bei sindikalistų, kartu su nedidele dalimi anarchistų, įskaitant ir Kropotkiną, entuziastingai rėmė prieš Vokietiją kovojusius sąjungininkus, pateisindami šią pasibaisėtiną poziciją būtinumu ginti „civilizaciją“ ir „kultūrą“ nuo barbariškos ir autoritarinės Vokietijos.
Gaudier-Brzeska 1912 metais rašė: „Mane stebina, kad Prancūzijos jaunimas masiškai nesukilo prieš pasibjaurėtiną karinės tarnybos prievolę“. Jis pabrėžė, kad „nepripažįsta jokios patriotinės pareigos“ atlikti šią prievolę. Po dvejų metų savo naują poziciją jis teisino sakydamas, kad „tai yra civilizacijos išgelbėjimo klausimas, nes tie šunsnukiai nori sunaikinti visą meną“. Šiandien nebūtų sunku pasakyti, kas tuo metu būtų buvę teisingiau – beprasmė mirtis pasaulinio karo purvynuose ar talentinga kūryba, tačiau toks buvo šio, deja, tik 24 metus teišgyvenusio žmogaus pasirinkimas.
Pagal http://www.afed.org.uk/org/org77.pdf parengė RB
2012 08 07
