Praėjo jau beveik dvi savaitės nuo fašistuojančių skustagalvių maršo Vilniaus gatvėmis 2008 m. kovo 11-ąją. Vieni šį neonacių išpuolį griežtai pasmerkė, kiti - nuleido negirdomis, treti - visiškai pateisino ir atvirai pritarė. Aistros šiek tiek nutilo, gyvenimas įgavo kasdienybės spalvą, todėl pats laikas ramiai apsvarstyti visuomenės reakciją į šiuos įvykius ir jų sąlygotus politinių jėgų pasisakymus. Kitais žodžiais tariant, jau galima tiesiai įvardyti „patriotais” apsimetančių neonacių priešininkus ir šalininkus.

      Prieš fašistuojantį „patriotizmą”

      Į neonacių akibrokštą itin operatyviai sureagavo žiniasklaida, visų pirma dienraštis „Lietuvos rytas” - jau praėjus valandai po incidento tauta galėjo žiūrėti į savo „didvyrius” šio laikraščio interneto svetainėje. „Lietuvos rytas” buvo ir pirmoji žiniasklaidos priemonė, tiesiai įvardijusi įvykius kaip fašizmo apraišką. Vienas po kito pasirodė spaudos straipsniai, skustagalvių „patriotų” žygį tapatinantys su neofašizmu: „Kovo 11-osios taurėje - fašistinio deguto šaukštas”, „Vilniuje - fašistų maršas”, „Išniekinta kaukolėmis ir svastikomis trispalvė”, „Skustagalvių eitynės - ciniškas akibrokštas Lietuvai”.

      Netrukus iniciatyvą parodė visuomeninės organizacijos - profašistinį maršą pasmerkė Lietuvos žmogaus teisių centras ir Piliečių santalka. Šios organizacijos atvirai paragino Lietuvos politikus įvertinti šį įžūlų akibrokštą ir kreipėsi į teisėsaugos institucijas su prašymu iškelti baudžiamąją bylą eitynių organizatoriams. Spaudžiami visuomenės, sukruto ir politikai - maršą smerkiančius pareiškimus paeiliui paskelbė keliolika garsių politikų ir visuomenės veikėjų - Virginijus Savukynas, Andrius Baranauskas, Petras Auštrevičius, Romas Sakadolskis, Artūras Zuokas, Leonidas Donskis, Gediminas Kirkilas.

      Praėjus 3 dienoms po skustagalvių maršo atsibudo ir iki tol tylėjusios Lietuvos teisėsaugos struktūros - Vilniaus policija pradėjo ikiteisminį tyrimą. Lietuviškų neonacių ideologus galutinai pribaigė Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, pareiškęs, kad „skustagalvių eitynės – Lietuvos gėda”, ir ilgametis „patriotų” globėjas Vytautas Landsbergis, skustagalvių maršą pavadinęs „antilietuviškais veiksmais”, o jo dalyvius - „pusgalviais provokatoriais”.

      Fašistuojantys „patriotai”, gavę tokį smūgį į nugarą, visiškai pasimetė ir iš pykčio net sudarė „Kovo 11 dienos eisenos dalyvių, patriotų ir skinų persekiojimo pagrindinių organizatorių” sąrašą, į kurį pateko minėtieji ideologiškai artimi „Tėvynės sąjungos” lyderiai su V. Landsbergiu priešakyje.

      Taigi žiniasklaidos ir visos visuomenės opinija neonacių maršo atžvilgiu buvo ypač neigiama - absoliuti dauguma Lietuvos žmonių itin priešiškai žiūri į fašistuojančio „patriotizmo” apraiškas.  Minėti įvykiai parodė ir stebėtiną Lietuvos politinio isteblišmento vienybę smerkiant bei kritikuojant tautinių ekstremistų veiksmus. Jau dabar matyti, kad kai kurie dešiniųjų atstovai, seniau globėjiškai bendradarbiavę su radikalais, šiandien nuo jų griežtai atsiriboja.

      Už radikalų „tautiškumą”

     „Patriotais” apsimetančių neonacių šalininkų pusėje beveik nėra ką skaičiuoti. Rasistines idėjas propaguojantį maršą šiandien palaiko tik jo dalyviai ir organizatoriai. Be atskirų pasisakymų interneto straipsnių komentaruose ir pokalbių forumuose, šiandien galima rasti vos tris oficialius pareiškimus, pateisinančius maršo dalyvių elgesį. Oficialiąją pritariančią nuomonę pirmiausia, aišku, pareiškė „murzininkai” - kovo 13 d. „Vieningojo lietuvių nacionaldarbininkų sąjūdžio” spaudos tarnyba paskelbė, kad Vilniaus gatvėmis žygiavo „patriotiškas jaunimas”. Po to savo nuomonę pasakė ilgametis sąjūdininkas iš Kauno, ultradešiniojo leidinio „XXi amžius” redaktorius Edvardas Šiugžda: „Per radiją transliuojamos „diskusijos“, pokalbiai, kuriuose jaunuoliai, nešę tautinę vėliavą, vadinami ne tik įžeidžiamu skustagalvių terminu, bet ir nacistais, fašistais ir pan.” O triadą vainikuoja nenuilstančio aktyvisto, Lietuvių tautinio jaunimo lygos lyderio Mariaus Kundroto-Puritono opusas, kuriame jis ne tiek teisina akcijos idėją, kiek bando įrodyti, kad nebuvo nei akcijos dalyvis, nei organizatorius. Kadangi maršo šalininkų mūsuose pasirodė tiek nedaug, būtų tikslinga iš arčiau susipažinti su jų originaliomis mintimis:

     
   Edvardo Šiugždos straipsnis                VLNDS pareiškimas                Mariaus Kundroto pasisakymas   

       Esu tvirtai įsitikinęs, kad neonacistinio maršo organizatoriai bus nubausti. Teisėsaugos organai jau pareiškė kaltinimus eitynių organizavimu 2 Lietuvos piliečiams. Tenka tik apgailestauti, kad paprasti mūsų žmonės nesužinos įdomių šio tyrimo detalių. Todėl didesnio viešumo dėlei siūlau skaitytojams susipažinti su interneto svetainėmis, kuriose slepiasi ir tolesnius planus rezga potencialūs tokių maršų eiliniai bei vadeivos:











      Bendrą šiandieninę situaciją vertinant ganėtinai teigiamai, mums belieka laukti vienintelio dalyko - kad žodis vistų kūnu, t.y. kad incidentas baigtųsi ne tuščiais politikų plepalais, o konkrečiais veiksmais: 1. Maršo organizatoriai būtų nubausti pačiomis griežčiausiomis bausmėmis; 2. Būtų priimtos įstatymo pataisos, sugriežtinančios teisinę atsakomybę už rasinės ir tautinės neapykantos kurstymą. Tik tada galėsime ištarti, kad Lietuvos valstybė atsižvelgė į savo piliečių nuomonę ir pasirūpino jų saugumu.

      Pagarbiai,
      Adomas Graužinis
     anarchija.lt 2008.03.24