Balandžio 16d. Seimo Žmogaus teisių komitetas PRITARĖ abortų uždraudimo įstatymo projektui (abortai būtų leidžiami tik išprievartavimo, incesto ar pavojaus moters gyvybei atvejais). Tai rodo, kad pasipriešinimo šitam įstatymui Seime beveik nėra, todėl didžiulė tikimybė, kad jis bus priimtas, ir dar šitoj kadencijoj.
Kai moterys kovojo dėl lygių su vyrais teisių, kai džiaugėsi tais pasiekimais – teise balsuoti, galimybe siekti karjeros ir planuoti gyvenimą bei šeimą – šiandien judėjimo pradininkės be galo nuliūstų sužinoję, jog tai, ko jos pasiekė, tebuvo trumpalaikis rezultatas. Ir nors visuomenė nebetaip prieštaringai žiūri į karjeros siekiančias moteris, į moteris, dirbančias „vyriškus darbus“ (lygiai taip pat kaip ir į vyrus, imančius tėvystės atostogas ar dirbančius „moteriškus darbus“), ir nors lygindami moterų padėtį prieš amžių ir šiandieną turėtumėme ir norėtumėme matyti tik progresą, tenka pripažinti, kad toji emancipacijos viršūnė jau buvo pasiekta, ir pamažėle lygiateisiškumo vystimasis tampa regresiniu procesu. Apskritai, pasaulis išgyvena laikotarpį, kurį beveik galima įvardinti kaip neoviduramžius, atsižvelgiant į vėl didėjančią bažnyčios įtaką pasauliečių gyvenimui, į mokslo pažangos cenzūravimą bei globalumo neigimą.
Grįžtant prie moterų lygiateisiškumo problemos, jei, išvis, dėrėtų tai apibrėžti kaip „moterų“, mąstant, jog nederėtų skirstyti žmonių pagal kažkokius fizinius ar biologinius požymius, kasmet vis darosi baisiau, kokių naujovių dar sulauksime. Gyvename katalikiškoje Lietuvoje, kur iš pažiūros, gyvenimas yra gana liberalus, moterys – laisvos, lyginant su konservatyvių musulmonų kraštais. Tačiau – tik iš pažiūros. Prieš metus (o gal jau ir daugiau), buvo apribotas kontraceptinių priemonių įsigyjimas, t.y. medikamentai parduodami tik su receptu, netgi ekstrinės kontracepcijos priemonės, kurių esmė ir yra momentinis poveikis, priklausantis nuo to, kaip greitai priemonė yra suvartojama. Savaitgalis, kai pas gydytoją patekti sunkiau, ar savaitė, laukiant bilieto pas gydytoją praktiškai išbraukia šią šeimos planavimo priemonę iš galimų naudoti sąrašo.
Šiandien kyla dar vienas juodas debesis virš moterų laisvės rinktis – abortų uždraudimo projektas. Jį pasiūlę radikalūs dešinieji politikuojantys katalikai, vadovaujasi (ar tariamai vadovaujasi) žmogaus teisėmis, jog gyvybė turėtų būti saugoma iki gimimo. Aklai matantys tik tą mažytį punktelį, jie ignoruoja daugybę kitų faktų, kurie rodo abortų legalumo reikiamybę. Visų pirma, kūdikio išnešiojimas, norim mes to ar nenorim, yra moters pareiga (o gal tiksliau, prigimtis?). Vyrų vaidmuo nėštume (beje, taipogi ne visada!) tėra apvaisinimas. Ir ką gi mes turėtumėme įvedus tą draudimą? Už šeimos planavimą tik su dirbtinio apvaisinimo išimtimi beveik visada atsakingas lieka vyras. Kontracepcijos priemonės ne visada yra šimtaprocentinai veiksmingas, o kas dar draudžia egocentriškiems vyrams pameluoti apie nutrauktą aktą ar nenaudoti sugadinto prezervatyvo, norint priverstinai apvaisinti moterį, trokštant kūdikio, jau nekalbant apie išprievartavimo atvejus. Turimę tą patį kaip ir viduramžiškose stipriai patriarchalinėse šeimose – vyras – šeimos galva, sprendžiantis visus šeimos reikalus, ir moteris – namų tvarkytoja ir vaikų gimdytoja, kurios gyvenimo kokybė ir apskritai visas gyvenimas priklauso tik nuo vyro.
Kitas dalykas yra pats lytinis švietimas. Mokyklose kaip tokio atskiro dėstomo dalyko nėra, nors civilinė sauga įtraukta į mokymo planus. Seksualumas ir toliau lieka tabu, kam įtakos vėlgi turi bažnyčia, bent jau teoriškai propaguojanti tik povestuvinį seksualinį gyvenimą. O kita vertus, kokių sukrečiančių istorijų išgirstame apie pačių celibato „besilaikančių“ kunigų nuotykius. Pradinėje mokykloje viena (ne)privaloma pamokėlė apie lytinį brendimą, vidurinėje – dar viena apie brendimą ir lytinius santykius. Pirma abejonė – ar dalyvavimas yra šimtaprocentinis? Kas „apšvies“ tuos, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nedalyvavo užsiėmime?Antra abejonė – ar išvis visur vyksta kad ir tokios minimalios pamokėlės? Be mokyklos kitas lytinio švietimo šaltinis yra šeima – tėvai, vyresni broliai, seserys. Kiek iš mūsų yra sužinoję, kaip gi tie vaikai atsiranda, tiesiogiai iš tėvų, be jokių istorijų apie gandrus ar kopūstus? Kiek atvirai yra kalbamasi tarp paauglių ir jų tėvų apie lytinį gyvenimą? Pirmoji klaida – baimė ir vaiko lytinio aktyvumo neigimas. Nė vieni tėvai nesugeba izoliuoti savo vaikų nuo domėjimosi lytiškumu ir seksualumu. Dažniausiai vaikams peršami gąsdinimai, grasinimai, draudimai, kartais iškreipiant faktus. To pasekoje gali kilti paaugliškas maištas – „darysiu priešingai, negul man sako“, arba atvirkščiai – išsivystyti seksualinio potraukio baimė. Kas belieka bręstantiems ir hormonų audras pergyvenantiems paaugliams? Dalintis informacija tarpusavyje, ieškoti nevisuomet kompetetingų atsakymų internete ar tiesiog viską pabandyti patiems?.. Galiausiai, kaip pats seksualumas ir lytinis aktas yra pateikiamas visuomenėje? Seksualios moterys puikuojasi plakatuose, reklamuose, žurnalų viršeliuose; nuogas kūnas ir kai kada lytinis aktas bei seksualiniai žaidimai pateikiami kaip pramogos. Ar tai dar labiau neskatina aktyvesnio lytinio gyvenimo, neatsižvelgiant į jo priežastis (meilė ar malonumų paieškos)?
Ir ką gi mes turime viską susumavus? Koks yra požiūris į seksualumą ir seksą? Mišrainė, sudaryta iš stereotipų, paskatų, smalsumo, malonumų paieškų, dezinformacijos ir neatsakingumo. Bent vienos bendrą lytinį gyvenimą gyvenančios poros pusės neatsakomybė gali privesti prie neplanuoto nėštumo, kurio buvimo nenustačius laiku, vienintelė panaikinimo galimybė telieka abortas. Moteris, žinodama, jog didesnė atsakomybė dėl nėštumo bei vaiko auginimo, krenta ant jos pečių, visuomet išlieka atsakingesniąja puse. Vyras visada fiziškai gali pabėgti nuo būsimo palikuonio, o moteriai tokią galimybę suteikia tik abortas, arba kūdikio atidavimas į globos namus.
Net nenagrinėjant paauglių nėštumo, skurdo bei galimybių išlaikyti vaiką nebuvimo, vaisiaus apsigimimo situacijų, o kalbant vien apie atsakomybę ir teisę planuoti šeimą ir gyvenimą, galim daryti išvadą, jog abortų uždraudimas būtų tik didžiulis žingsnis atgal. Ir juo labiau, draudimas ne tik neišspręstų gana didelio abortų skaičių problemos, bet ir dar pablogintų situaciją, nes paplistų nelegalūs ir nesaugūs abortai, sukeliantys didžiulį pavojų moters sveikatai ir gyvybei.
Jeigu esminė priežastis, dėl kurio buvo pasiūlytas abortų uždraudimo įstatymo projektas yra ta, kad draudimais siekiama sumažinti abortų skaičių, tai yra daroma didžiulė klaida. Abortai jokiu būdu nėra gerai (ir manau bei tikiuosi, kad visos moterys tai žino; ypač tos, kurios su abortu jau buvo susidūrę ar ketina susidurti), tačiau draudimas nesprendžia problemos. Problemą spręsti reikia nuo pat šaknų, t.y. įvesti lytinio švietimo disciplinas, kurti moterų sveikatos ir psichologinės paramos centrus, galiausiai keisti seksualumo bei lytinių santykių sampratą visuomenėje. Ir prisimenant tokius filmus, kaip „Sidro namų taisyklės“ ar „Jei sienos galėtų kalbėti“, puikiai atskleidusius abortų draudimų problemas, palinkėčiau mums visiems nesulaukti grįžimo praeitimi, o jei įstatymo projektas įgytų pagreitį, tai galutinį sprendimą priimti ne seimo vyrams, įtakotiems bažnyčios patriarchų, o balsuojant visoms Lietuvos moterimis.
