kapitalizmas_yra_zaliasSavo pašto dėžutėje radau laišką su prašymu atsakyti į kelis klausimus, susijusius su ekologija. Man nesunku – paminkiau klaviatūrą ir surašiau ką galvoju. Tačiau vėliau pagalvojau, kad nenoriu likti anoniminiu apklausos dalyviu ir apibendrintu skaičiumi lentelėse.

 

Kaip kažkas sakė, apklausomis besiremianti statistika yra tik manipuliacija lavonais, nes joje nebelieka gyvo žmogaus. Tokie šiandien yra mano trumpi atsakymai. Atsakykite ir jūs.

 

1. Kaip tau dabar atrodo ekologinė padėtis Lietuvoje – ar yra prošvaisčių, nuopuolių, gerėjimo? O pasaulyje?


Apskritai ekologinė padėtis Lietuvoje dar pusė velnio, lyginant su kitomis kapitalizmo logikai pasidavusiomis šalimis. Bėda ta, kad ekologija po truputį virsta tik dar viena preke globalaus kapitalizmo lentynoje, o kai tai galutinai įvyks, bus ragas viskam. Puikus pavyzdys – išsigimėliška prekyba taršos leidimais, kuri nei per nago juodymą nesumažino pačios taršos, bet leido kažkam susišluoti milijonus, atsikratyti konkurentų ir užsiklijuoti ant kaktos „eko“, „bio“, „nature“ ar panašų lipduką.

 

Arba naujai atsirandanti žiauriai pelningo ekoverslo niša, kuri su realia ekologija neturi nieko bendro, nes vienos prekės pakeičiamos kitomis prekėmis (gerokai brangesnėmis), vienas vartojimas pakeičiamas kitu vartojimu. Šia prasme jokio gerėjimo Lietuvoje nematau. Pasaulyje šis tas vyksta, ta prasme, kad kai kur kapitalizmas gauna į dantis, kai kur žmonės pasiunčia nx valstybės ekonominės plėtros projektuotojus ir laimi (geras pvz.- Bugenių bendruomenės žmonėms pavyko užblokuoti eilinės danų kiaulių fermos statymą, kai supistai valstybei ir visiems jos šiknalaižiams viskas buvo OK, ir čia tik vienas kuklus atvejis, parodantis, kad didžiausia ekoproblema yra ne žmogus, o valstybė).

 

2. Ekosodybų asociacija, ekogyvenviečių „trendas“ ir būrimasis – kokias tendencijas galėtume įžvelgti šiuose procesuose? Ar šitaip daugėja žmonių, išsikeliančių/„grįžtančių“ gyventi į kaimą, „gamtoje“? Kokie pagrindai juos sieja – ekologinės preferencijos, „autonomiškumo“ ir „energetinės nepriklausomybės“ siekiai, gal kartais net tikėjimo apraiškos?


Panašu, kad šitie iš esmės jautrūs ir geri žmonės tiesiog desperatiškai bando ištrūkti iš pramoninio kapitalizmo, bukagalviškos ekonominės plėtros ir politinių manipuliacijų sukurtos velniavos. Bėda ta, kad toks „pabėgimas“ yra žiauri iliuzija, ypač jei dar suveliama su religija. Žiauri todėl, kad nėra kur bėgti. Molio namas absoliučiai nieko nekeičia, lygiai kaip ir saulės elementai ant stogo. Ekogyvenvietėje galbūt yra gerai ten gyvenantiems žmonėms, bet jei jie nemato reikalo priešintis pasaulį griaunančioms jėgoms – kapitalizmui, militarizmui, nacionalizmui, monetarizmui, jei, kaip buvo rašoma viename ekogyvenviečių susitikimo darbotvarkės punkte, siūloma boikotuoti bet kokią politinę veiklą, t.y. atsisakoma griauti esamą sistemą, – tai kas lieka? Egzotiškas savimi patenkintų individų būrelis, besimėgaujantis savo iliuzijomis ir propaguojantis (šiuo atveju – pardavinėjantis) jas kitiems?

 

3. Apskritai, ekosodybos ar gyvenvietės koncepcija smarkiai koncentruojasi ties „savuoju aš": ką vartoji, koks tavo namų mikroklimatas, kuo kvėpuoja sienos ir t.t. O pasaulinės aplinkos problemos išlieka ir gilėja. Kaip žiūrite į šį santykį, kiek jums svarbūs patys visuomeniniai pokyčiai ir kiek juose dalyvaujat?


Galėčiau pridurti, kad pasaulinių problemų jau nebėra, visos jos tapo ir lokaliomis problemomis. Pvz., tai, kad NATO padugnės Artimuosiuose Rytuose tūkstančiais tonų sprogdina amuniciją su uranu U-238, likusiu nuo sodrinimo, reiškia tik tai, kad bendras viso pasaulio radiacinis fonas neišvengiamai didėja, o tai reiškia apsigimimus, ligas, rūšių nykimą ir kt. bėdas tūkstančiams metų į priekį ir čia, Lietuvoje, ir tose pačiose ekogyvenvietėse. Ar supras jų gyventojai, kad nuo jų ekodaržo iki branduolinio omnicido Irake ar Afganistane yra tik keli žingsniai? Ar apipils savo tik šiek tiek radioaktyvia ekogrietine KAM ministrę? Ar parodys „fuck“ pravažiuojančiam kariniam sunkvežimiui?

 

Skaitydamas ekogyvenviečių susitikimo darbotvarkę aš tuo stipriai abejoju. Pagaliau, Vilniuje buvo renginukų prieš AE. Ar buvo kas nors iš tų „ekogyvenviečių“? Jų nepažįstu, bet man atrodo, kad jie tuo metu kokiam nors šiaudiniam namelyje ramiai sau virė ekomuilą. Va ir pabaiga visoms jų ekopastangoms. Sutinku, kad pradėti reikia nuo savęs, bet ne pradėti ir baigti savimi, kaip siūlo kapitalizmas.

 

4. Tokiose gyvenvietėse galime tikėtis tausojančios šiaudų ir molinės, kt. statybos, o kaip su alternatyvios energetikos taikymu? Ar tiesa, kad, kiek girdėjau, apsiribojama paprastomis malkomis, kuo dar?


Plėtoti alternatyvią energetiką reiškia vartoti kuo mažiau energijos. Malkos yra gėris lyginant su atomu, vėju, ar net saule.

 

5. Ar sutiktumėt, kad viena žymesnių ekosistemų nykimo priežasčių - žmonių teritorinė plėtra, įskaitant priemiesčius ir sodybas, ar juolab jų konglomeratus? Juk,  kad ir kaip ekologiškai būtų tvarkomas visas „sklypas“, po jį nebelaigys nei stirnos, nei, atsiprašant, juodieji gandrai.


Visiškai nesutinku, nes tokia logika yra tipinis pramonės ir pramoninio žemės ūkio manevras – atsakomybę dėl ekoproblemų perkelti žmonėms. Kapitalizmas sugrūdo žmones į miestus ne todėl, kad taip geriau aplinkai, o todėl, kad žmogus be žemės tampa vergu. Jam būtina dirbti, kad galėtų išgyventi. Galios elitas nubraižė valstybių linijas ne todėl, kad rūpintųsi aplinkosauga, o todėl, kad tie vergai neišsilakstytų ir, didžiuodamiesi „savo“ valstybe, dirbtų dar daugiau (vardan tos...).

 

Užuomina į ateities mieste susibūrusius žmones ir už jo ribų laigančias stirnas, klestinčią gamtą yra sapnas atmerktomis akimis. Esant tokiai žmonių koncentracijai, būtinas nuolatinis resursų transportavimas į miestą, o tai neišvengiamai reiškia pramoninį žemės ūkį, su jo herbicidais, trąšomis, alinama žeme ir neišvengiamu gamtos resursų eikvojimu. Būtina ir ekspansyvi ekonomika su stambiąja pramone bei už jos stovinčiais ginkluotais kiaušingalviais, pasiryžusiais dėl „šalies ekonominių interesų“ skersti kitus žmones ir grobti jų resursus. Šiandien tai vadinama demokratijos plėtra.

 

2011 01 26

 

eko_gyvenviete