Jau dvidešimt metų politinės šmėklos klajoja po Lietuvą. Tai kažkokie kairieji ir dešinieji - taip jie vadinasi. Bet žmonės, kurie sutinka tuos vaiduoklius, dažniausiai - artėjant rinkimams, pradėjo rimtai abejoti, ar kairieji tikrai - kairieji, o dešinieji - tikrai dešinieji? Jeigu skiriasi pavadinimai, turėtų skirtis ir patys vaiduokliai, bet iš tiesų jie tokie panašūs! Nežinotumei pavadinimo, tikrai neatskirtumei, kuri čia kairioji, o kuri - dešinioji šmėkla. Jie veikia taip pat. Tai vieni, tai kiti ima už vadžių, o valstybės vežimas dvidešimt metų tiesiu taikymu rieda į ekonomikos džiungles. Tai kas čia yra? Iliuzija, mitas, propagandinis triukas?
Kada išeinu į žmones pasiklausyti jų nuomonės apie tuos ir anuos dalykus, dažniausi - apie šalies gyvenimą, dažnai pats susilaukiu klausimų. Labai dažnas klausimas: kas tie kairieji ir dešinieji, kuo jie turėtų skirtis? Kas ta kairioji, ir kas dešinioji politinės jėgos?
Visada juokais atsakydavau, kad dešinieji - tai tie, kurie ima dešine, o kairieji turėtų imti kaire. Bet visai neseniai pamačiau, kad tai labai rimtas klausimas, kuriam reikėtų išsamesnio atsakymo.
Kairiųjų ir dešiniųjų šmėklos klajoja ir po internetą. Viename forume keletas visuomenės aktyvistų ir šiaip politikuojančių inteligentų susiginčijo dėl kairiųjų ir dešiniųjų politikos. Girdi, vieni daro tokias, o kiti - tokias klaidas. Pamatęs, kad tai neblogai išprusę žmonės, tarp kurių buvo vienas pažįstamas filosofas, aš jų paprašiau išvardinti Lietuvos kairiąsias ir dešiniąsias partijas. Ypač man buvo svarbu žinoti, ką jie laiko kairiosiomis.
Jie dar mėgino svarstyti apie "kairumą" ir "dešinumą", bet aš prašiau į konkretų klausimą atsakyti labai konkrečiai - įvardinti bent vieną partiją, kuri atitiktų kairiųjų tradiciją. Ginčai nutilo, visą dieną forume buvo tylu. Pagaliau vienas parašė: "Atsakymo, matyt, nesulauksi".
Tikrai nesulaukiau. Bet atsakymo nebuvimas - tai irgi atsakymas!
Dabar pamėginkim kartu pasvarstyti, kodėl išsilavinę žmonės, netgi filosofas, nesiryžo kairiesiems priskirti nei vienos Lietuvos partijos, netgi socialdemokratų, kurie netgi laikomi kairiųjų lyderiais!
Turime grįžti prie paprastų žmonių dažnai užduodamo klausimo: kas tie kairieji ir kas dešinieji, kuo jie iš tiesų turėtų skirtis?
Vakarų pasaulyje "politinės kairės" ir "politinės dešinės" sąvokos yra gana neblogai apibrėžtos. Šnekant labai paprastai, kairieji yra linkę į "socialesnę" politiką, dešiniuosius labiau traukia į "džiunglių kapitalizmą". Tačiau ši trauka nevienoda, todėl nei kairieji, nei dešinieji negali sukurti vienos kairiųjų arba dešiniųjų ideologijos.
Vyresnioji karta gyvenome komunizmo laikais. Komunizmas - radikaliausia kairiųjų srovė, kuri privačią nuosavybę verčia valstybine, o valstybei patiki reguliuoti visuomeninius santykius. Komunistų laikais gamybos priemonės priklausė valstybei, nebuvo milijonierių, bet nematėme ir benamių elgetų. Komunizmas ne tik naikina turtinius skirtumus tarp žmonių, bet ir teikia tam tikras socialines garantijas - darbą, sveikatos apsaugą, nemokamą švietimą, netgi būstą. Tačiau prie komunistų visagalė pasidaro valstybė - ji ima ne tik reguliuoti, bet ir komanduoti gamybai ir savo visuomenei, netgi kištis į savo piliečių asmeninį gyvenimą. Žmonės atsiduria kaip ir valstybinėje vergovėje. O valstybės aparatas, pasišovęs kontroliuoti visas gyvenimo smulkmenas, nebegali suvaldyti sudėtingų ekonominių ir visuomeninių procesų. Kuo tai pasibaigė, visi žinome.
Nuo komunistų gerokai skiriasi anarchistai, kuriuos daug kas neteisingai laiko "chaoso" ir "netvarkos" šalininkais. Ko gero, tokį klaidingą požiūrį jiems įpiršo anarchistų mirtini priešai bolševikai. Anarchija iš tiesų reiškia ne chaosą, bet savivaldą. Anarchistai irgi pasisako prieš samdinių išnaudojimą ir iš esmės gina mažuosius, tačiau, skirtingai nei komunistai, jie gamybos priemones bevelytų patikėti ne valstybei, bet savivaldai. Jų nuomone, pati visuomenė turėtų tvarkyti savo gyvenimą, o jos organizuojanti jėga turėtų būti bendruomenės. Organizuota visuomenė turėtų atsiimti tas funkcijas, kurias pasiėmė valstybė. Anarchistai valstybę laiko išnaudojimo priemone, nes ji esanti savininkų įrankis pavergti samdomuosius ir slopinti jų pasipriešinimą.
Bet mums įdomiausia turėtų būti socialdemokratijos ideologija - juk turime (formaliai) tiek socialdemokratų!
Socialdemokratai nenorėtų iš savininkų atimti gamybos priemonių, bet jie, kaip ir visi kairieji, pasisako už lygybę ir socialinį teisingumą. Valstybė turėtų ne užvaldyti gamybos priemones, kaip to moko komunistai, bet reguliuoti ekonomiką, kuri, socialdemokratų nuomone, pirmiausia turėtų tarnauti ne savininkų, bet visuomenės interesams. Socialdemokratai mano, kad samdiniai yra silpnesnioji visuomenės dalis, todėl jiems reikalinga valstybės apsauga nuo darbdavio, be to, silpnesniesiems reikia ir socialinės pagalbos.
Vengdami didelių turtinių skirtumų, socialdemokratai mokesčių svertais perskirto kapitalą - labiau apkraudami mokesčiais turtinguosius, jie išlaiko mokyklas, ligonines, teikia kitokią socialinę paramą silpniau gyvenantiems. Labai svarbu yra tai, kad socialdemokratai gina nuo monopolijų smulkiuosius ir vidutinius verslininkus. Leisdami smulkiesiems verslininkams palankesnius įstatymus, jie riboja monopolijų galias tiek ekonomikoje, tiek politikoje. Kaip ir anarchistai, jie pasisako už savivaldą ir tiesioginę demokratiją, tačiau valstybę laiko ne išnaudojimo, bet ūkinių ir socialinių santykių reguliavimo bei socialinės apsaugos priemone.
Socialdemokratai dešiniųjų yra kritikuojami už tai, kad jie pernelyg sureikšmina valstybę ir socialinę apsaugą. Valdant socialdemokratams, paprastai išauga biurokratinis valstybės aparatas, padidėja mokesčiai, o tai neigiamai atsiliepia ekonomikai. Po kurio laiko socialdemokratus valdžioje pakeičia dešinieji, tarkime, konservatoriai. Toks politinis modelis jau seniai veikia mūsų kaimyninėje Švedijoje.
Dabar pamėginkim panagrinėti savo valstybės modelį. Kuri Lietuvos partija atstovauja silpniausiam visuomenės sluoksniui ir gina jį nuo savininkų? Juk dvidešimt metų matome vieną ir tą pačią politiką - kai tik užeina sunkmetis, visa našta sukraunama ant mažųjų pečių, o stambiajam verslui suteikiama dar ir lengvatų. Kuri į valdžią atėjusi partija gynė smulkiuosius verslininkus nuo monopolijų, tarkim, smulkiuosius prekybininkus - nuo prekybos gigantų, smukiąsias skerdyklas ir besikuriančius kooperatyvus - nuo maisto perdirbimo monopolistų? Juk valdant paeiliui tai "kairiesiems", tai "dešiniesiems", artėjame prie tokios ribos, kaip Lietuvoje liks tik keli prekybos centrai ir keli fabrikai.
Nuo monopolijų kenčia ne tik smulkusis bei vidutinis verslas, bet ir paprasti piliečiai. Šilumą ir vandenį į miestiečių butus tiekia monopolinės įmonės. Ypač absurdiška iš vienos katilinės tiekti šilumą visam miestui - labiau šildoma žemė, o ne butai, be reikalo deginama tūkstančiai tonų kuro, teršiamas oras, o žmonės apkraunami nepakeliama mokesčių našta. Kuri į valdžią atėjusi partija mėgino decentralizuoti šitą nesąmonę? Jos visos po truputį varžė piliečių teisę pasirinkti šilumos tiekėją, kol tokios galimybės - atsijungti nuo centralizuoto šildymo - nebeliko ne tik praktiškai, bet ir teoriškai. O kodėl šitaip daroma, kodėl varžoma piliečių teisė rinktis, kodėl beprasmiškai deginama nafta ir teršiamas oras? Tai naudinga monopolistams - tiek šilumos tinklams, tiek naftininkams! Visi, tiek "kairieji", tiek "dešinieji", tarnauja toms pačioms monopolijoms!
Tai kur čia "tikri" kairieji? Kas čia kovoja už savivaldą, kurios mūsų šalyje iš tiesų net nėra? Vietoj to, kad išsirinkę savo artimiausią valdžią (seniūnus, merus, tarybų narius), mes priversti rinkti... partijas. Tiesioginės demokratijos yra likę parlamente (pusę Seimo renkame tiesiogiai), o savivaldybėse jos niekada nė nebuvo.
Tai kur čia kairiųjų žymė?
Pernai man pasitaikė būti viename Seimo posėdyje, kai ten buvo svarstoma grupelės išsišokėlių iniciatyva skelbti referendumą ir įvesti tiesioginius savivaldybių rinkimus, o Seimo rinkimuose atsisakyti daugiamandatės apygardos, paliekant tik pusę Seimo narių - tuos, kurie renkami tiesiogiai, vienmandatėse apygardose. Nebuvo jokios abejonės, kad šitame Seime iniciatyva bus sužlugdyta ir išjuokta (Seimo pirmininkė spaudos konferencijoje ją pavadino populistiniu triuku), bet labai rūpėjo pažiūrėti, kaip elgsis vadinamieji kairieji - tie, kurie pagal deklaruojamą pavadinimą turėtų kovoti už savivaldą ir tiesioginę demokratiją.
Žiūrint nuo Seimo balkono, man susidarė įspūdis, kad vadinamieji "socialdemokratai" nuo tokios iniciatyvos įsiuto dar labiau, negu jų vadinamieji "oponentai" iš konservatorių gildijos. Juk tokią akimirką piliečiai galėjo išvysti, kad kairieji - jokie kairieji, kad tai tiktai mitas, propagandinis triukas! Visgi bendromis "kairiųjų" ir "dešiniųjų" pastangomis tiesioginės demokratijos ir savivaldos Lietuvoje pavyko išvengti.
Šilalės rajono gyventojai turėjo puikią progą įsitikinti, kad socialdemokratais pasivadinusi partija nėra jokia kairioji partija ir jokia konservatorių oponentė. Šiandien daug kas prisipažįsta, kad buvo šokiruoti, kai po anų rinkimų išgirdo apie socialdemokratų ir konservatorių koaliciją. Mat iki tol jie tikėjo, kad socialdemokratai yra kairioji, o konservatoriai - dešinioji politinė jėgos, kad tos jėgos oponuoja viena kitai ir yra nesutaikomos. Vėliau pradėjo matyti, kad tarp vienų ir kitų nėra jokio skirtumo. Beje, taip yra atsitikę ne tik Šilalėje, bet ir Šiauliuose bei kituose rajonuose. Nebūtų pasaulio pabaiga, jeigu ir Seime konservatoriai bei socialdemokratai oficialiai įteisintų savo koaliciją.
Natūraliai iškyla klausimas: tai kokia mūsų šalies politinė sistema? Vadinama ji visaip - ir parodomąja, ir valdoma, ir korupcine demokratija, ir partijų diktatūra. Sunku pasakyti, ar Lietuvos partijos apskritai turi kokią nors ideologiją, ar jos paprasčiausiai gina savo pačių ir savo rėmėjų interesus, priimdamos oligarchams palankius įstatymus. Kaip vienoje televizijos laidoje yra prasitaręs Pramonininkų konfederacijos prezidentas ir turtingiausias Lietuvos žmogus B. Lubys, jis remia visas parlamentines Lietuvos partijas - tiek kairiąsias, tiek dešiniąsias, nes visos esą "už Lietuvą". Žodžiu, ar rinksime tuos, ar rinksim anuos, išrinksime "Lubio žmones".
Bet labiausiai keista, kad per dvidešimt naujos valstybės gyvavimo metų taip ir neatsirado stiprios kairiosios partijos, kuri atstovautų pačiam didžiausiam ir silpniausiam visuomenės sluoksniui bei gintų jį nuo savininkų, oponuodama dešiniesiems. Pasekmės darosi tragiškos: nesutikdami jokių kliūčių ir padedami savo valstybės, savininkai virs labiau veržia diržus samdiniams, o tie netverdami bėga iš savo tėvynės išgyventi svetur. Važiuodami per Europą, visur randame tas pačias kainas, bet niekur - tokių pat mažų atlyginimų. Sunku būtų rasti kitą panašaus modelio valstybę su tokiu žiauriu išnaudojimu. O baisiausia, kad per dvidešimt metų taip ir nesusiformavo viduriniojo sluoksnio, kuris paprastai laikomas demokratijos garantu. Turime tik vargšus ir milijonierių (milijardierių) sluoksnelį. Taip, ir tie, kurie norėtume save vadinti "vidutiniokais", pagal Europos standartus iš tiesų esame vargšai.
Kiek tai galės tęstis? Ar ilgai daugumos interesas galės tylėti, neturėdamas jokios išraiškos nei savivaldos, nei valstybės struktūrose? Kiek ilgai partijų avantiūristai galės apgaudinėti nuskurdintą daugumą, kad jie atseit stoja už jų interesus? Į tą klausimą sunku atsakyti. Tačiau iš pasaulio istorijos yra žinoma, kad didelių socialinių grupių, tarkim, darbininkų, valstiečių, smulkiųjų verslininkų, interesas ilgai negali būti neišreikštas - anksčiau ar vėliau jis susiras savo išraišką.
Kada? Kokiu būdu?..
2011.01.27.
