00pocius       Apie šiuolaikinę mokslo padėtį Lietuvoje ir pasaulyje galime kalbėti pasitelkdami šiuolaikinio prancūzų filosofo Gilleso Deleuze‘o naudotas valstybinio ir klajokliško, arba nomadiško mokslo sampratas.

 

       Savo drąsiuose ir provokatyviuose tekstuose, dalis kurių parašyta kartu su psichoanalitiku ir kairiuoju politiniu aktyvistu Felixu Guattari, Deleuze‘as atsieja valstybinį (arba karališkąjį) mokslą nuo klajokliško mokslo. Valstybiniam mokslui, pasak jų, reikalinga metrinė sistema, naudinga užimant naujas erdves ar plėtojant didžiavalstybinį, geopolitinį mąstymą. Valstybei svarbi tokia istorija, kuri turi reprezentuoti valstybę ar įtvirtinti tautinę tapatybę, o ne tokia geografija, kurioje kryptys, vektoriai ir orientacijos leidžia pavienei pabėgėlių grupelei nelegaliai kirsti sieną arba kilti tautų kraustymuisi – tokia suirutė valstybiniam mąstymui yra tikra anomalija. Tuo tarpu filosofijos užuomazgos, pasak Deleuze‘o, neturi nieko bendra su filosofijos istorija – filosofija gimsta tada, kai ja užsiima tie, kurių filosofijos istorija nesugebėjo klasifikuoti.

 

       Deleuze‘as ir Guattari teigia, kad valstybinis mokslas išsaugo tik tuos klajokliško mokslo elementus, kuriuos jis gali suvirškinti – jiems jis primeta savąją „racionalią“ tvarką ir ima vertinti pagal savo paties nustatytus dėsnius, pavyzdžiui, akademiškumą. Likusi klajokliško mokslo dalis represuojama, paskelbiama erezija, tariama, kad ji neturi mokslinės vertės, kuri, natūralu, turi priklausyti valstybiniam mokslo monopoliui.

 

       Lietuviškas valstybinis mokslas savotiškai „represavo“ ir aukščiau minėtus mokslininkus. Prieš penketą metų išleistame žurnalo „Baltos lankos“ numeryje, skirtame Deleuze‘o atminimui, nebandoma išsamiau gilintis į jo išties radikalų politinį mąstymą, susitelkiama į metafizines ir fenomenologines koncepcijas. Retas Lietuvos filosofas užklydo į praėjusių metų gruodį vykusią konferenciją apie Deleuze‘o politinę filosofiją. Kita vertus, pats Deleuze‘as apie oficialų akademinį diskursą kalbėjo su neslepiamu sarkazmu: „kaip gali mąstyti, jei nesi skaitęs Platono, Descarteso, Kanto ir Heideggerio“. O jei esi juos skaitęs, kaip gali būti kuo nors kitu, nei garbus filosofas, intelektualas. Tik tokiems („geriesiems“) žmonėms skirta aktyviai dalyvauti valstybės gyvenimo kūrime, tapti socialiniais atminties ir ateities inžinieriais. Taip mintijo Aristotelis, taip tebemintija konservatyvios minties šalininkai.

 

       Pagarba kanonui, tradicijai, klasikiniams autoriams, emocinių vertinimų ir madingų šūkių vengimas – tokias savo ratelio savybes neseniai pokalbyje „Atgimimui“ minėjo vienas jaunas konservatyvių pažiūrų filosofas. „Madingų šūkių vengimas“ – tai vengimas kritiškai analizuoti šiandieninę Lietuvos ir viso pasaulio situaciją. Nuo aktyvių studentų pasipriešinimo veiksmų valstybę saugo ne studentų pasyvumas, o didelės jų dalies nuostatos, pradedamos skiepyti jau mokykloje – orientacija į karjerą, gerą gyvenimą, trafaretinis patriotizmas ir ypatingai ideologizuotas konservatyviai liberalus mąstymas. Universitete, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, toliau ugdomas valstybinis mąstymas, polinkis į konservatyvias tradicijas, (fa)logocentrizmas, nejautrus, autistinis santykis su „išorine“ politine ir socialine tikrove. Priešingai Vakarų – Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Olandijos studentams, Lietuvos jaunimas renkasi ne masines demonstracijas ir universitetų okupacijas, o pagarbą ir nuolankumą autoritetams, puikiai suderinamą su alaus fiestomis ir pramogomis klubuose su trispalvėmis papuoštais šalikais. Nepaisant galbūt visai neblogų šių žmonių ateities perspektyvų, nejučia prisimeni prieš beveik pusę amžiaus pasirodžiusį Prancūzijos studentų atsišaukimą ir jo pavadinimą „Studentiško gyvenimo skurdas“.

 

       Todėl nenuostabu, kad tokių šiuolaikinių filosofų, kaip Michelio Foucault ar Gilleso Deleuze‘o, teorijas pradėjau suprasti ne universitete, o vėliau, kai įsijungiau į radikalius socialinius judėjimus. Kai kurios teorijos neišsitenka auditorijose, joms reikia socialinių eksperimentų laboratorijų – gatvės, autonominių zonų, alternatyvių tinklų. Teorija yra tam tikra praktika, eksperimentas; tam, kad ji pasitvirtintų, reikalingas įvykis, nedidelis sprogimas, padėsiantis nugriauti siaurų specializacijų sieną ir išlaisvinti užmigdytas judėjimo taktikas.

 

       Viena iš tokių eksperimentų laboratorijų – tai Laisvasis Universitetas (LUNI), jau trečius metus autonomiškai veikiantis kai kuriuose Lietuvos miestuose. Tai – geras pavyzdys, kad įmanomas kitoks lavinimasis, galintis įtraukti ne tik studentes ar dėstytojas, bet ir moksleivius, dirbančiuosius, bedarbius, pensininkus, taip pat – socialines aktyvistes. Šiame universitete nėra diplomų, nėra skirtumo tarp dėstytojų ir studentų, bet jame galima sužinoti apie tai, ko nerasite aukštųjų mokyklų programose. Kita vertus, šis universitetas siekia burti aktyvius žmones, padėti organizuotis socialiniams judėjimams ir pilietinėms iniciatyvoms. Tai – geras pavyzdys, kad Deleuze‘o aprašytas klajokliškas mokslas nėra tik fikcija.  

 

       Pasaulinis tokių universitetų tinklas „Edufactory“ vasario mėnesį Paryžiuje organizuoja tarptautinį susitikimą, kuriame šiuolaikinio universiteto ateitį svarstys ne ministrai, bankininkai ir aukštųjų mokyklų senatai, o tie, kuriems savišvieta padeda įgyti galios, kovoti su socialiniu neteisingumu, įtvirtinti kitoniškumą, praktikuoti lygybę. Tai – studentai ir dirbantieji, piliečiai ir imigrantai. Pasisakydami prieš Bolonijos procesą ir aukštojo mokslo neoliberalizavimą, jie siekia sukurti europinio masto kovų universitete ir už jo ribų tinklą, galintį pasipriešinti universiteto virtimui fabriku. Organizatoriai mano, kad universitetą ištiko dviguba krizė – iš vidaus jį ardo pasenusios disciplinos ir jų specializacija, iš išorės – neoliberalus kapitalizmas ir jo socialinė politika. Universiteto ir švietimo, krizę patiriančios Europos politinę, ekonominę ir socialinę padėtį svarstys aktyvistai iš visos Europos.

 

       Nežinia, kada tokia tematika taps aktualia Lietuvos studentams, kuriuos studijų apmokestinimas dar labiau pririšo prie auditorijų ir bibliotekų kėdžių. Galbūt Lietuvos studentus išjudins jų draugai, išvažiavę studijuoti į Vakarus. Bet ir Lietuvoje esama tokių, kurie mato ir gyvai reflektuoja šiandieninę tikrovę, neapsiribodami vien iš Platono, Šv. Augustino ar Antano Maceinos raštų sklindančiomis „amžinosiomis“ idėjomis. Tokie studentai ir dėstytojai privalo drąsiau artikuliuoti savo idėjas, propaguoti šiuolaikinę mintį ir be paliovos eksperimentuoti, kurti naujus socialinių ir politinių judėjimų, radikalios politinės filosofijos tyrimo centrus.  Klajoklį mąstytoją per prieštaravimų kupiną pasaulį lydi ne nuolatinės meditacijos tautinių tapatybių ar išskirtinumų tema, bet eksperimentas, praktinis  angažuotumas, socialinis aktyvumas, abejojimas oficialiai pripažintomis tiesomis ir drąsa tą abejonę išreikšti. To pakanka norint išjudinti ir kvestionuoti stagnuojantį valstybinio akademinio švietimo mechanizmą.

 

       Atgimimas

       2011.01.28.