Kur beeitum, ką bedarytum, ką besakytum – vis tiek atsidursi ten, iš kur išėjai, vis tiek viską teks pradėti iš naujo, o tai, ką esi pasakęs, nesugrįš atgal aidu. Matrica. Apgyvendinta susirūpinusių suirzusių ir skubančių skubėti kiberbotų, kurių kiekvienas mano esąs kažkas daugiau nei išteklių ar statistikos vienetas.
Kiberbotai sunumeruoti, išdidžiai nešiojantys vienuolikos skaičių kodą, įspaustą plastiko gabalėlyje. Užprogramuoti kartoti tuos pačius veiksmus kasdien ir kas ketverius metus.
Nors kasdienis veiksmas atneša tik mirtiną nuovargį, kassavaitinis ciklas baigiasi pabėgimu iš savo kūno ir varginančiais galvos skausmais, o kasmėnesinis – nusivylimu, kiberbotas vis tiek darys tą patį. Kol vieną dieną gulėdamas ir žiūrėdamas į geltonomis dėmėmis išmargintas palatos lubas išdidžiai ištars „Pragyvenau sunkų, bet prasmingą gyvenimą“ ir, drebančia ranka patapšnojęs per petį šalia stovinčiam mažiausiam kiberbotui, oriai taps maloniai rausvų padarėlių raciono dalimi.
Svarbiausia – ant smegenų kaip ant uolos išsikalti devizą „Nieko negaliu pakeisti“, tada nekils mintis nei nutraukti rutinos grandines, nei stabtelti ir apsidairyti.
Jo Didenybė komanda Refresh įdiegta, rodos, kiekvieno kiberboto programoje. Pavargsti – paspaudi Refresh – ir pradedi kasdienį veiksmą. Refresh – ir pamiršti ritualinį kiekvieno mėnesio 5 dienos nusivylimą, tampi kupinas jėgų galva daužyti sienas, kad tik tau leistų tęsti tą patį ciklą. O kai apsisuka ketverių metų ciklas, komanda Refresh keičiama į užtikrintą Reset. Negalima prisiminti, negalima kaupti patirties. Kiberbotų programa turi būti perkrauta.
Pirmiausia tave apsaugos nuo neteisingų minčių skleidėjų – niekam nevalia griauti jaukaus rutinos pasaulėlio. Pažiūrėkite, kaip gražiai atrodo parodomoji vienybė – kaip kumštis, kaip skardinė kilkių pomidorų padaže, kurią atidarius, į išlaisvintoją su atidarytuvu rankoje iškart sužiūra dešimtys ištikimų rusvos masės akių. Kumštį bet kada galima nukreipti į nekenčiamo individo žandikaulį, bet jį galima ir savo noru atiduoti valdančiajam. Kumštis tuomet ir saugos, ir drausmins.
Tau patars kaip elgtis. Nuo tvorų, nuo reklaminių skydų, iš dėžės kambario kampe. Patarimas lyg tarakonas išropos iš radijo imtuvo garsiakalbio ir, mikliai įsisukęs į ausį, stuksens kojytėmis į tavo ausies būgnelį. Patarimas gyvate iššliauš iš telefono kartu su žinute. O tuo metu visas pasaulis griaudės nuo pateptųjų nedarniai giedamo pasirinkimo laisvės choralo. Įdėmiai klausykis patarimų, nes viską, ką per klaidą prisimeni apie pateptuosius, nėra svarbu. Reset veikia visiems. Negi tu už juos geresnis?
Kiberbotas blokiniame avilyje jau aunasi batus, kad nupieštų magiškąjį kryžių ties šviesaus veido ir nuostabios šypsenos savininko pavarde. Atmintis ištrinta, tuščioje erdvėje pakimba Češyro katino šypsena, kuri tokia laikina, kad kiberbotui atlikus vieną frikciją prie barzdoto raitelio ženklu pažymėtos dėžės, ji virsta grimasa, o išlindusios iltys kasdieniškai priglunda prie kiberboto miego arterijos. Nebijok – nuleisti kraują tau tik į naudą.
Kiek laiko būtų iššvaistyta veltui, jei negalėtum atlikti grupinio mazochizmo seanso? Besišypsantis rinkimų kampanijos žmogutis vėliau tau suteiks ne vieną audringų pokalbių valandą su tokiais kaip tu. Tu stenėsi, rausi sau plaukus, rodysi žaizdas turgaus aikštėje. Gyvensi.
Tik nepamiršk paspausti Reset ir pratęsti šventę.
2011 kovo 1 d.
