Gegužės 1-oji – pasaulinė darbo žmonių šventė. Pasaulyje ji švenčiama įvairiai, keliamų reikalavimų pobūdis labai skiriasi. Vakaruose darbo žmonių solidarumas leidžia jiems aktyviau reikalauti savo teisių, ugdyti nuo kapitalo logikos nepriklausomą alternatyvinę kultūrą, jie yra solidaresni ir atviri bet kokioms iniciatyvoms. Tuo tarpu pokomunistinėse bananų respublikose, tarp jų – ir Lietuvoje, profsąjungų dėka darbininkų judėjimas tampa pasyvia kapitalistinio spektaklio auka, laukiančia eilinio duonos kąsnelio iš didžiosios išnaudotojos – valstybės – malonės.

    Profsąjungos pačios pasiklydo ir susipainiojo savo lojalumo pelkėje. Jų bosai paprastam darbo žmogui tapo dar viena našta, tokia pačia, kaip darbdaviai ar valstybės biurokratai. Jie lėbauja restoranuose kartu su „klasiniais priešais“ ar rengia sovietinio „Kaip gražu miške“ stiliaus išvykas į gamtą. Į „pagalbą“ darbininkams ateina valdžios ištroškę populistai. Paprastam darbo žmogui belieka pamiršti rūpimas socialines garantijas, išsižadėti vilčių dėl geresnės ateities ir pasinerti į kapitalistinį spektaklį. Dirbti, pirkti, mirti...

    Todėl reikia naujų, nuo valdžios ir kapitalo malonės nepriklausomų profsąjungų. Darbininkų interesus ginti gali tik tokia profsąjunga, kuri išties atstovauja jiems, o ne jų bosams, kurioje nėra savos hierarchijos, nomenklatūros, kur poreikiai ir tikslai kyla „iš apačios“. Kol nėra tokios profsąjungos, kol nėra žmonių organizavimosi, galime pateikti konkrečius siūlymus Lietuvos darbininkams, vienytis su jais ir mėginti griauti pasitikėjimą tiek išoriniais, tiek vidiniais išnaudojimo mechanizmais.

    Lietuvos anarchistai kviečia gegužės 1-ąją, 11 val. rinktis Vilniuje, prie Lietuvos Seimo rūmų, į alternatyvią demonstraciją, nukreiptą prieš visus darbo žmonių engėjus – tiek kapitalistus, tiek biurokratus. Oficialūs Gegužės 1-osios šventės rengėjai – Lietuvos darbo federacija ir „Solidarumas” – kelia valdžiai tuos pačius abstrakčius ir nieko nereiškiančius reikalavimus: „priimti sprendimus, naudingus visiems Lietuvos piliečiams”, „imtis konkrečių veiksmų mažinant skurdą šalyje”, „mažinti valstybės valdymo išlaidas”, „ekonominėmis priemonėmis mažinti emigraciją”, „rūpintis kiekvienu šalies gyventoju”. O mes, matydami apverktiną Lietuvos darbo žmonių padėtį ir visišką profsąjungų bejėgystę, iškelsime iš pirmo žvilgsnio absurdiškus ir ironiškus, tačiau ESAMĄ SITUACIJĄ TIKSLIAI ĮVARDINANČIUS LOZUNGUS:

    REIKALAUJAME ERDVESNIO NARVO!
    REIKALAUJAME LAISVESNIŲ GRANDINIŲ!
    REIKALAUJAME MINKŠTESNIO CEMENTO!
    REIKALAUJAME GARDESNĖS BALANDOS!

    Tikimės, jog TOKIAIS IŠŠŪKIAIS padėsime darbo žmonėms įsisąmoninti profsąjungietiškų reikalavimų tuštumą ir apsispręsti, ar rinktis tuščius kapitalistinio spektaklio pažadus iš viršaus, ar organizuotis patiems ir kilti į kovą už savo teises.
    Tegyvuoja darbininkų laisvė ir solidarumas!
    Tegyvuoja socialinė revoliucija!

    2007.04.30
    anarchija.lt