Zizekas Prahoje       2011 m. lapkričio 17 d. per 72-ąsias nacių numalšinto studentų sukilimo ir 22-ąsias „aksominės revoliucijos“ metines Prahoje įvyko protesto akcijos prieš taupymo režimą ir neoliberalią Petro Nečaso vyriausybės politiką. Daugiau nei 4000 demonstrantų nužygiavo per Prahos centrą į Vaclavo aikštę. Simbolinėse „demokratinių iliuzijų laidotuvėse“ dalyvavo studentų organizacijos, profsąjungos, komunistai, socialdemokratai ir čekų judėjimo ProAlt („Už alternatyvas!“) nariai. Pagrindiniai maršo lozungai buvo „1989 metų lapkričio 17 diena – Čekoslovakijos žmonių išdavystė“, „Vyriausybę atstatydinti!“, „Permainos įmanomos!“, „Ne – socialinės valstybės naikinimui!“, „Kapitalizmas žudo“, „Mūsų – 99%“.

 

Manifestantų kolonoje žengė buvęs Čekijos ministras pirmininkas Iržis Paroubekas ir slovėnų filosofas Slavojus Žižekas. Pastarasis pasakė kalbą Vaclavo aikštėje susirinkusiems protestuotojams.

 

***


Kas gi įvyko prieš dvidešimt dvejus metus? Juk kova už ateitį – tai visada ir kova už praeitį. Jeigu leidžia jūsų amžius – prisiminkite, vardan ko išėjote į gatves prieš dvidešimt dvejus metus? Jūs išėjote į gatves vardan laisvės ir solidarumo. Ir ką gi jūs gavote? Laisvę be solidarumo. Korumpuoto kapitalizmo laisvę.

 

Klasika tapusiame Ernsto Liubičiaus kino filme „Ninočka“ nuskamba vienas puikus pokštas. Vaikinas užeina į kavinę ir klausia „Ar galima man kavos be grietinėlės?“ Padavėja atsako jam: „Atleiskite, neturime grietinėlės. Yra kavos su pienu“. „Gerai, ar galima tada kavos be pieno?” – pasiteirauja studentas.

 

Būtent taip nutiko po 1989-ųjų. Jūs norėjote kavos be grietinėlės – be korumpuoto kapitalizmo, o gavote be pieno – be solidarumo. Ir jeigu jūs dabar esančių valdžioje paklausite „Kodėl taip atsitiko?“, jums atsakys, kad pasiekėte brandą. Jūs turite susitaikyti, nes gyvenimas – sunkus dalykas. Turite susitaikyti su tuo, kad socializmas – tai iliuzija.

 

Bet jeigu JAV mus ko nors išmokė, tai tik to, kad socializmas egzistuoja – ir tik turtingiesiems. Jei esi bedarbis arba vargšas rankpelnys – prarandi viską. Jei esi pakankamai turtingas – valstybė duos tau dar pinigų.

 

Turime teisę didžiuotis, kad prieš dvidešimt dvejus metus išėjome į gatves. Bet įvykiai, dabar vykstantys visame pasaulyje nuo Egipto iki Volstryto, mums byloja, kad kova dar nebaigta – kova tęsiasi. Mums sako, kad tik nostalgiškai prisimename tuos, kurie kėlė pavojų demokratijai. Bet istorijos ironija kaip tik yra ta, kad pats kapitalizmas be demokratijos veikia kur kas geriau. Kuris kapitalizmas šiandien efektyvesnis? Kinijos, kurioje valdo komunistų partija. Todėl mes turime du priešus: totalitarinius komunistus ir kapitalistus, kurie galų gale susivienijo prieš mus.

 

Pagrindinė problema šiandien ta, kad tradicinė demokratija negali įveikti ekonominių katastrofų. Demokratijos negali sukontroliuoti globalaus kapitalo – ir tai tikriausiai pats rimčiausias iššūkis demokratijai per visą jos istoriją. Utopistai mums sako, kad problemas galima išspręsti tik kosmetinėmis reformomis. Bet prisiminkite, kaip jaunystėje jūs kovojete už socializmą žmogišku veidu – ir nesėkmingai. O šiandien neįmanomas kapitalizmas su žmogišku veidu.

 

Dešinieji ir rasistai sako, kad mes turime ginti Europą, ginti krikščionybės paveldą. Ir aš visiškai su jais sutinku. Bet kas yra krikščioniškasis paveldas? Atminkite, ką Jėzus Kristus pasakė: „Jeigu neatsižadėsi motinos ir tėvo – tu ne mano pasekėjas“? Toje frazėje visa krikščionybės – lygiateisės tikinčių bendruomenės – esmė. Taip, Europa dabar pavojuje. Bet didžiausias pavojus Europai dabar kaip tik tie, kurie ją gina savo rasistine maniera. Europa, kurios valdžioje žmonės kaip Le Penas ir Viktoras Orbánas (Vengrijos ministras pirmininkas), – tai jau nebe Europa.

 

Mums sako, kad mes esame svajotojai, kad permainos neįmanomos. Bet kas šiandien įmanoma, o kas neįmanoma? Žiniasklaida mums tvirtina, kad technologijų srityje ir privačiame gyvenime įmanoma praktiškai viskas. Mes turime seksualinę laisvę. Mums sako, kad klonavimas netrukus leis keisti savo organus, kad greitai galėsime skristi į mėnulį. Toje srityje viskas įmanoma. Bet kai tik jūs sakote, kad reikia truputį daugiau pinigų sveikatos apsaugai – jums atsako: „Ne, tai neįmanoma“.

 

Argi ne keistame pasaulyje mes gyvename? Jame lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą, nei kapitalizmo galą. Be to, manoma, kad kapitalizmas negali būti nė kiek pagerintas.

 

Leiskite pabaigai papasakoti jums vieną istorinį anekdotą. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių kariuomenės vadovybė siunčia iš Berlyno telegramą austrų armijai į Vieną: „Mūsų fronte padėtis rimta, nors dar ne katastrofiška“. Ką gi atsako austrų armija? „O mūsų fronte padėtis katastrofiška, nors dar nerimta“. Argi ne tokia mūsų padėtis? Mes visi puikiai suvokiame, kad artėja socialinė ir ekonominė katastrofa. Nežiūrint to, niekas jos rimtai nevertina – ir todėl šiandien mes čia. Mes negyvename iliuzijose. Tikrieji utopistai tie, kurie mano, kad dabartinė padėtis gali tęstis amžinai.

 

Mes nemiegame – mes bundame!

Ačiū.

 

{youtube}TW8vhv7od9s{/youtube}

 

Vertė E.B.

2011 11 22