garliava 2     Po Kasparo Pociaus „Violetinė revoliucija” įsisiūbavo. O kas toliau?” ir jam atsakiusio Jurgio Valančausko „Elitizmo apraiškos Lietuvos kairiųjų padangėje” tekstų netikėtai įsiūbavo polemika, kas vis dėlto yra tas „violetinis“ procesas. Ji žada negreit nutilti, todėl ir aš pajutau pareigą viešai pasisakyti.

     Ko gero, dauguma sutiktų, kad pati Garliavos istorija teisiniu požiūriu nėra itin sudėtinga. Tai tik dviejų galimų nusikalstamų veikų – mažamečio asmens tvirkinimo ir tyčinio dviejų bei daugiau asmenų nužudymo – tyrimas, kuris iš principo turėjo tapti rutininiu ir šiandien jau pasibaigti.

     Kad ir ką sakytumėt apie Lietuvos teisėsaugą, tačiau iki šiol nėra nė vienos rezonansinės kriminalinės bylos, kurį butų likusi nebaigta, jei tik jos tyrimo neįtakojo politiniai interesai. Prisiminkime, kaip šauniai buvo susitvarkyta V. Lingio, R. Mikutavičiaus ar Kiesų nužudymo bylose. Ir tuo pačiu prisiminkime, kaip nepajudėjo iš vietos tilto per Bražuolę sprogdinimo byla ir nebuvo iki galo ištirta bandymo įvykdyti valstybės perversmą (Pakaunės įvykių) byla su iš jos tiesiogiai išplaukiančia J. Abromavičiaus nužudymo byla. Pirmųjų bylų atvejais pasodinti bent jau vykdytojai, o antrųjų atvejais net vykdytojų išaiškinimas yra kai kam mirtinai pavojingas.

     Taigi atmeskime pačią bylą ir panagrinėkime jos sukeltą reiškinį, kurį K. Pocius nenori įvardinti revoliucija dėl atseit netinkamo revoliucionierių kontingento. Žinodamas menką 1921 m. raštingumo lygį, drįsčiau teigti, kad to meto Kronštato jūreivių sąmoningumas ir komunikaciniai gebėjimai buvo kur kas blogesni už įžymiojo Garliavos patvorio veikėjų. Revoliucija gali būti ir raudona, ir žalia, ir violetinė, ir islamiškoji – svarbiausia, kad pačios jos idėjos būtų naujos ir radikaliai skirtųsi nuo oficialiai diegiamų.

     Ir štai čia esu priverstas pareikšti, kad jokio revoliucingumo „violetiniame“ procese nėra, nes nėra jokios idėjos. Nėra ir vizijos, ką daryti toliau, nes ilgalaikius tikslus atstoja atgyvenusiam „demokratijos” modeliui būdingas „gerų“ politikų pagerbimas ir „blogų“ pasmerkimas.

     Kurį laiką tikėjausi, kad „violetinio“ proceso dalyviai vis dėlto palaikys jau kurį laiką Lietuvos Sąjūdžio bandomą iškelti idėją dėl teisėjų rinkimo įteisinimo. Toks palaikymas man atrodė natūralus ir logiškas, tačiau net ir šiai idėjai „violetiniai“ liko neimlūs. Tuo pačiu tai atsakymas ir Jurgiui Valančauskui, teigiančiam, kad „tokie žmonės nėra mažuma, o dauguma. Jie yra mūsų visuomenės nariai, kad ir kokie jie bebūtų. Kiekvienas jų yra potencialus „būsimasis kairysis“ ir kovotojas už „naują visuomenę“.

     Be abejo, suprantu, kad autorius kalbėjo apie didžiąją visuomenės dalį, dažnai vadinamą „nekvalifikuota“ dauguma, tačiau ir šioje terpėje reikia aiškiai skirti, kas tiesiog mažai informuotas ar neturėjo progos įsilieti į aktyvų visuomeninį gyvenimą, o kas atvirai propaguoja destruktyvias totalitarines idėjas, niekaip nesuderinamu su kairiaisiais.

     Niekaip neįsivaizduoju jokio bendradarbiavimo su radikaliais katalikais, kraštutiniais tautininkais ar tiesiog įsitikinusiais „buitiniais nacionalistais“. O juk būtent tokie žmonės ir sudaro „violetinio“ veiksmo branduolį.

     Tiesa, reikia pripažinti, kad „violetinis“ procesas yra tiesioginė kairiųjų letargo pasekmė. J. Valančauskas, norėdamas to ar ne, išplėtojo ir pritaikė Lietuvos realijoms B. Kagarlickio idėjas, išdėstytas straipsnyje „Sektantai”. Skirtumas tik tas, kad B. Kagarlickis išnagrinėjo bendrą kairiųjų elitiškumą visuomenėje, o J. Valančauskas pritaikė geografinį faktorių.

     Geografinis faktorius, jei pilietis yra fiziškai atskirtas nuo „centrų“ ir vien dėl to jo nepasiekia visa informacija, iš tiesų labai svarbus. Ne veltui dar XIX a. revoliucijos siekiantys Rusijos narodnikai pradėjo eiti „į liaudį“. Todėl labai gėda, kad XXI a. kairieji, turėdami tokį patogų įrankį kaip internetas, nesugeba pasiekti vos už kelių dešimčių kilometrų gyvenančių bendrapiliečių.

     Tas, kas turi geriausią propagandinių įrankių tinklą, tas ir laimi vietinę kaimų, miestelių bei rajonų auditoriją. Tokį tinklą turi ne kas kitas, o Bažnyčia, kuri šiandien yra aktyvi „violetinės“ istorijos dalyvė, nes joje mato galimybę įtvirtinti savo dogmas. Kam kam, o bažnyčiai tikrai nereikia jokių „kairiųjų“ idėjų. Apsilankęs šeštadienio mitinge, iš karto atkreipiau dėmesį, kad tarp mitinguojančių buvo mažai pažįstamų veidų, kuriuos buvau įpratęs matyti renginiuose. Daugumą sudarė atvykę iš rajonų, o ne vilniečiai.

     Atskirai norėčiau pakalbėti apie „violetinio“ judėjimo ir esamos politinės valdžios sąveikas. Akivaizdu, kad beveik prieš ketverius metus užrištas „nervų mazgas“ Garliavoje yra labai naudingas esamai valdžiai. Kaip minėjau, nebuvo nė vienos rezonansinės bylos, kuri būtų taip ilgai užsitęsusi. Puikiai suvokdama, kad užtenka tik paspausti „violetinį“ mygtuką, ir visas žiniasklaidos bei daugumos žmonių dėmesys bus tučtuojau nukreiptas į Garliavą, valdžia visus tuos metus sąmoningai išnaudojo Garliavos kozirį. Iš pradžių tai buvo saugiklis, saugantis nuo galimo socialinio sprogimo, o kai prieš rinkimus tokia grėsmė išnyko, jis buvo panaudotas kaip priedangos operacija energetikos avantiūroje. Nenustebsiu, jei birželio pradžioje, kuomet bus balsuojama už konkrečius AE statyboms reikalingus įstatymus, prasidės areštai asmenų, susijusių su Kauno žmogžudystėmis.

     Be to, „violetiniai“ yra dėkinga dirva stiprėjantiems „krikščioniškojo“ ir „tautinio“ sparno konservatoriams. Tarp konservatorių vyksta arši vidinė kova, tad visai normalu, kad konkuruojančios stovyklos ima ieškoti sau atramos. Dešiniojo ir ultradešiniojo sparno konservatoriai – „Naujojo Sąjūdžio“ idėjas propaguojantys Ozolo–Medalinsko tipo politikai – gali remtis nebent dorovine-tautine problematika, nes ekonomikos reformų jiems nereikia, o piliečių politinių galių plėtros jie bijo netgi labiau nei esantys valdžioje, todėl realių pokyčių pasiūlyti negali. Štai jie ir atrado tinkamą terpę, kurioje nekalbama apie ekonomiką, nereikalaujama pilietinių teisių, o tik šaukiamasi „gerojo vado“.

     Atskiras klausimas, ar konfrontuoti su „violetinių“ judėjimu, ar ne. Gera išeitis būtų jame išskirti dvi žmonių grupes. Pirmajai grupei priklausytų minėtieji religiniai fanatikai, radikalūs tautininkai ir buitiniai nacionalistai, su kuriais jokios kalbos nebūtų. O štai antrajai priklausytų tie, kurie mato visą Garliavos įvykių kontekstą – blogybes teismų sistemos uždarume, politiku populizme ir piliečių beteisiškume. Būtent tie, kurie supranta, jog Garliava – tai sisteminių problemų išraiška, yra gerbtini ir su jais iš principo negali būti jokio konflikto.

     Todėl nematyčiau problemos, jei „violetiniuose” renginiuose, kuriuose kalbama apie visuomenines ir teisėsaugos problemas, dalyvautų ir nesisteminiai kairieji. Niekas juk neverčia pulti ant keliu prieš Varkalą ar bučiuoti Kedžio portretą.

     Vitalijus Balkus

     2012 05 21