2008 m. kovo 11 d. skustagalvių eitynės Vilniuje ir 1926 m. lapkričio 21 d. studentų demonstracija Kaune. Istorinės paralelės ir skirtumai
politika

alt    Praėjusį šimtmetį Lietuvoje įvyko bent du dideli studentų bruzdėjimai, kurie turėjo ypatingą reikšmę to meto politiniams įvykiams. Tai 1926 m. lapkričio 21 d. Kauno studentų susirėmimai su policija, tiesiogiai prisidėję prie 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo, ir 1972 m. gegužės 18-19 d. politinės demonstracijos - vienos masiškiausių Sovietų Sąjungoje. Deja, nei viena iš šių maišto apraiškų nė iš tolo negali prilygti 1968 metų Paryžiaus studentų revoliucijai. Priešingai, Lietuvos jaunimas dažnai pasirodydavo itin reakcingas ir valdžios inspiruotais pseudomaištavimais tiesiogiai prisidėdavo prie dešiniųjų konservatorių triumfo. Pavyzdžiui, minėtoji Kauno ultradešiniųjų studentų demonstracija tam tikru požymiais buvo labai panaši į 2008 m. kovo 11 d. vykusias neonacių eitynes Gedimino prospektu.


    Pirmieji rimtesni studentų bruzdėjimai Lietuvoje įvyko 1926 m. lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje. Tuometinė vyriausybė, kalbant konkrečiai - švietimo ministerija, vadovaujama socialdemokrato prof. Vinco Čepinskio, 1926-ųjų vasarą leido Lietuvoje įsikurti ir veikti 75 naujoms lenkų mokykloms. Šis sprendimas sukėlė didžiulį tautiškai ir patriotiškai nusiteikusio jaunimo pasipiktinimą. Iš patriarchalines tradicijas puoselėjančios provincijos atvykusiems Kauno studentams pasirodė, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia proteguoja lenkų mokyklas ir sėja lenkiškumą, kai tuo metu lenkai visomis priemonėmis naikina okupuotame Vilniaus krašte įsikūrusias lietuviškas mokyklas.

    1926-ųjų rudenį į Kauno universitetą susirinkusi studentija ėmė rengti prieš Lietuvos „lenkinimą” nukreiptus susirinkimus, kurie kartais baigdavosi kairiųjų ir dešiniųjų muštynėmis. Netrukus universiteto vadovybės sprendimu jiems buvo uždrausta rinktis mokymo įstaigos patalpose. Tada studentai ėmė mitinguoti gatvėse. Didžiausia dešiniųjų studentų demonstracija, kurią surengė ateitininkai ir neolituanai, įvyko 1926 m. lapkričio 21 d. po mitingo Kauno senamiestyje įsikūrusiuose Liaudies namuose. Valdžia davė leidimą mitingui, bet neleido žygiuoti į Karo muziejaus sodelį. Nepaisydami šio draudimo, studentai, pasibaigus kelias valandas trukusiam susirinkimui, išėjo į Kauno gatves. 8-10 žmonių grupelės dainavo patriotines dainas ir žygiavo gatvių viduriu. Ties P. Eimučio gatve kelią jiems pastojo policininkų užtvara. Studentų minia policininkus išvadino išdavikais ir, giedodami Lietuvos himną, ėmė veržtis pirmyn. Buvo iškviestas raitosios policijos rezervas. Policija studentus daužė guminėmis lazdomis, minia buvo išvaikyta, o keliolika studentų - suimti.

    Šia studentų demonstracija ir nepamatuota policijos prievarta tuojau pat pasinaudojo ultradešiniosios profašistinės jėgos. Iškėlus lozungą „Lietuvoje mušami patriotai”, buvo sukelta bolševizmo pavojaus isterika ir imtasi konkrečių veiksmų. Tyliai prtariant tautinės propagandos apsvaigintai Lietuvos visuomenei, nedidelė ultraradikalių politikierių ir karininkų grupelė 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdė fašistinį Lietuvos valstybės perversmą. Pučo organizatoriai, pasinaudoję „skriaudžiamų” studentų įvaizdžiu, užsitikrino moralinę didelės visuomenės dalies paramą ir galėjo veikti netrukdomi. Dar daugiau. Studentai ne tik išprovokavo autoritarinės diktatūros įsigalėjimą Lietuvoje, bet ir patys aktyviai dalyvavo perversmo veiksmuose. Dešinieji ateitininkai su neolituanais, vadovaujami kelių karininkų, pučo naktį užėmė Kauno paštą ir centrinę telefono-telegrafo stotį. Tad ultradešinysis laikraštis „XXi amžiuspo 80 metų gali su pasididžiavimu skelbti: „Patriotiškai nusiteikusi visuomenė, o ypač jaunieji kariuomenės karininkai suprato, kad reikia gelbėti kraštą nuo bolševizmo grėsmės. Taip ir buvo padaryta 1926 m. gruodžio 17 d. naktį, kai patriotiškai nusiteikę karininkai, ypač remiami patriotiškai nusiteikusių studentų, ir įvykdė perversmą”.

    Kuo gi panašios ir kuo skiriasi šios dvi jaunimo demostracijos, kurias skiria beveik 100 metų? Abiejose dalyvavo panašus žmonių skaičius, abi buvo valdžios nesankcionuotos, abiejose skambėjo panašūs nacionalistiniai lozungai: 1926 m. - antilenkiški ir antirusiški, 2008 m. - antirusiški ir antižydiški. Pirmu atveju valdžia demonstrantus išvaikė, šiemet ji jėgos politikos neeskalavo. Tačiau didžiausią skirtumą tarp šių dviejų ultradešiniųjų manifestacijų parodo jų padariniai ir pasekmės. Tiesioginė 1926 m. Kauno jaunimo eitynių pasekmė - valstybinis perversmas, tuo tarpu 2008-aisiais jokiu perversmu ar puču nė nekvepia. Vienintelė politinė jėga, palaikiusi šiemetinę nacionalistų demonstraciją, buvo M.Murzos-Gervaldo vadovaujami nacionaldarbininkai, kurių politinė įtaka Lietuvos visuomenės gyvenimui yra nykstamai menka.

    Taigi abi dešiniųjų nacionalistų demonstracijos, iš esmės būdamos labai panašios, absoliučiai skiriasi savo pasekmėmis. O tai ir yra svarbiausia.

    dp
    2008.03.30

 

Komentarai  

 
0 # FašistaiBitininkas Y-m-d H:i
Kai kurios partijos buvusios ir esančios neutralios šių eitynių klausimu kelia daug įtarimų.
 
 
0 # velniop anarchijaKvailiui straipsnio autoriui Y-m-d H:i
Durneli tu geriau eik dirbti o ne peckeliones čia rašinėji dykaduonis ir nekitaip.