Norėtųsi šiek tiek giliau panagrinėti internete pasirodžiusius apklausos rezultatus apie Europoje jaučiamą antisemitizmą. Apklausoje dalyvavo 5000 žydų, gyvenančių aštuoniose ES valstybėse (plačiau apie tyrimą galima paskaityti čia).
Šio tyrimo rezultatai išgąsdino ne tik Izraelį, bet ir tuos, kurie kalba apie neapykantos nusikaltimus, žmogaus teises ir t.t. Išties, ramiai ir išsamiai nepanagrinėjus, ką reiškia šiame tyrime antisemitizmas, kaip patys žmonės linkę vertinti situaciją, emocijas ir saugumą bei kokios yra bendrosios valstybių politinės tendencijos Izraelio (o ne žydų kaip etninės grupės) atžvilgiu, galima labai greitai prarasti racionalųjį mąstymą ir išsigąsti, kad grįžtame į tragišką XX a. pradžią.
Būtent tam, kad neatsirastų nepagrįstų prielaidų baimei, minutėlę stabtelkime ir paanalizuokime pristatytąjį tyrimą. Pirmiausia reikėtų apibrėžti, kaip traktuojamas antisemitizmas, ypač kai respondentai prašomi patys nurodyti juos palietusius įvykius. Kitaip tariant, be konkretaus apibrėžimo respondentai visiškai laisvai, pagal savo nuomonę priskiria ir interpretuoja tam tikrus įvykius kaip antisemitinius. Štai ir būtų pirmasis rimtas diskusijų vertas klausimas – jei pasisakoma prieš Izraelio kaip valstybės vykdomą politiką, ar tai jau yra antisemitizmas?
Deja, dažnu atveju individai tai traktuoja kaip labai akivaizdų antisemitizmą, pritempdami valstybės politikos kritiką prie neapykantos visai tautai. Manau, kad tai labai didelė ir esminė bėda, nes tokiu būdu norima taikyti dvigubus standartus. Dažnai girdima, kad valstybės vykdoma politika neturi būti tapatinama su atskirais piliečiais, juo labiau – su etninėmis (ar kitomis visuomenės) grupėmis, gyvenančiomis toje valstybėje. Juk turėtų būti labai aišku, kad valdymo organai gali priimti prastus politinius sprendimus, ir tai tikrai nereiškia, kad žmonės, gyvenantys toje valstybėje, automatiškai turi būti generalizuojami ir tapatinami su valdžios organais.
Pati ES ir jos tyli užsienio politika jau kartais sau leidžia pasmerkti Izraelio sprendimus dėl taikos proceso stabdymo (su palestiniečiais), nausėdijų plėtros, agresijos naudojimo bei tarptautinių teisinių aktų nesilaikymo okupuotose Palestinos teritorijose – ar tai irgi galima traktuoti kaip antisemitizmą? Juk Izraelis yra žydų valstybė.
Galite sakyti, kad apklausa buvo vykdyta ne Izraelyje, o ES valstybėse, tačiau labai nereikia stebėtis matant stiprų emocinį ir žydų identiteto ryšį tarp Izraelio, kaip esamos žydų šalies ir bet kokio žydo bet kur pasaulyje, net ir negyvenančio savo šventojoje žemėje. Daugiau nei pusė pasaulio žydų negyvena Izraelyje.
Tikiu, kad niekas nekelia klausimo, ar tam tikra diskriminacija yra pateisinama ar pagrįsta, tai turėtų būti iš paskutiniųjų jėgų bandoma eliminuoti – drąsiai ir be jokių išimčių. Tačiau, valstybės diskriminacinės politikos kritika tikrai neturėtų būti priimama kaip antisemitizmo apraiška.
Kviečiu atskirti esminius dalykus, kurių suplakimas tam tikroms grupėms yra labai patogus, bet turėtų būti skatinama išskaidyti bendrus pareiškimus į priežastis, tikrąją reikšmę ir pasekmes.
2013 m. lapkritis
