Internetiniame sraute žinios kinta labai greitai. Tiek oficialioje žiniasklaidoje, tiek socialiniame tinkle „Facebook“ didžiojo kapitalo cinizmą ir nusikaltėlišką veiklą bei pasipiktinusiųjų protestą „Akropolyje“ užgožia sklindantis globėjiškas požiūris į jaunesnę „sesę“ Ukrainą.

     Lietuvoje pulta karštai palaikyti už integraciją į ES pasisakančius Ukrainos gyventojus. Kai pasitaiko proga kaimynams skleisti savo kone „tobulą demokratiją“, savas problemas galima tyliai nustumti į šalį. Tad viešojoje erdvėje vieningai išsakoma pozicija dėl Ukrainos stojimo į ES atrodo gana keistai. D. Grybauskaitė pareiškia: „Ukrainos valdžia šalį veda į niekur”, gedulo dieną surenčiamas šurmulingas Ukrainos palaikymo miestelis su muzikantų pasirodymu, o „Feisbukas“ tiesiog sprogsta nuo palaikančių žinučių.

     Keista, tačiau net ir žmonės, kurie, rodos, galėtų mąstyti kritiškiau – nekartoti kiekvienos D. Grybauskaitės frazės kaip tiesos ir nevertinti kiekvienos iš viršaus nuleistos Ukrainos protesto palaikymo akcijos kaip teisingo veiksmo – šiuo atveju visiškai su viskuo sutinka ir palaiko. Tiek kai kurie kairieji intelektualai, tiek dešinieji (tautininkų atstovai), tiek jokios politinės pozicijos paprastai neužimantys kultūros žmonės – visi (išskyrus keletą laisvamanių) vienareikšmiškai palaiko protestus Ukrainoje ir kuo karščiausiai linki Ukrainai prisijungti prie laisvosios ES šeimos.

     Dezinformacija Ukrainos gyventojų atžvilgiu

   Protestų Ukrainoje dalyviai mano, kad gyvens (mažų mažiausiai) kaip Lietuvoje, o Lietuvoje juk Demokratija. Ukrainos laikraščiuose net buvo rašoma, kad Lietuvoje kiemsargiai gauna 1200 dolerių atlyginimą. (Čia ne juokas, pati mačiau laikraščio iškarpą.) Akivaizdu, kad skleidžiama propaganda ir mainipuliuojama žmonių nuomone. Juolab visa ši situacija gali sukelti rimtus vidinius konfliktus tarp Ukrainos rytų ir vakarų, netgi peraugti į pilietinį karą ir destabilizuoti visą regioną.

     Manau, kad draugiškam Lietuvos gyventojui, turinčiam gyvenimo ES patirties, kaip tik reikėtų informuoti ukrainiečius, kokios gali būti problemos, patarti dėl tam tikrų dalykų būti atsargiems ir galbūt ieškoti trečiojo kelio. Juk Ukraina, kaip ir Lietuva, bus ne kas kita kaip ES pakraštys. Juolab kad visa Europa dešinėja, akivaizdžiai keičiasi ir Didžiosios Britanijos imigracijos politika, vis labiau norima kontroliuoti imigraciją.

     2004 metais ir Lietuvos gyventojams buvo žadami aukso kalnai, sakoma, kad gyvensime kaip kitose Vakarų valstybėse, reikia tik šiek tiek palaukti. Buvo aiškinama apie susisiejančius indus: jei kitos šalys gyvena gerai – ir mums bus neblogai. Teigta, kad Europa mūsų laukte laukia.

     Prisiminkime, kaip Lietuvai stojant į ES po šalį važinėjo euroautobusai ir iš jų išlipę jaunuoliai pasakojo, kaip pagerės gyvenimas. Prisimename, kaip pigiai buvo parduodamas alus, skalbimo milteliai ir šokoladas tiems, kurie balsavo (dėl nacionalisto antisemito šiauliečio Ž. Razmino pasisakymo šį faktą minėti jau savaime kone juokinga, tačiau jis lieka faktu). Tarsi būtų abejota, ar Lietuvos žmonės sutiks stoti, o įstoti labai reikėjo...

     Panaši padėtis ir šiandienos Ukrainoje. Be abejo, ES naudinga įgyti naują rinką krizės akivaizdoje. Taigi, man atrodo, kad toks besąlygiškas ukrainiečių palaikymas juos dezinformuoja ir suteikia klaidingų vilčių.

     ES galimybės nepanaikina problemų

     Aš pati naudojuosi ES suteiktomis galimybėmis, pvz., galiu lengvai išvykti iš Lietuvos, turiu galimybę užsidirbti užsienyje, pamatyti Europą. Gerai, kad ES institucijos ir teismai bent šiek tiek kontroliuoja Lietuvos institucijas – tada mažesnė tikimybė, kad šalį užvaldys itin regresyvios ir represyvios jėgos. Tačiau tai nereiškia, kad ES pasiryžusi išspręsti visas Lietuvos problemas (žvelgiant paviršutiniškai: emigracija, savižudybės, bankų savivalė, mažo masto eksportas, didelio masto importas ir t. t.). Ir labai keista, kad viešojoje erdvėje kalbama beveik vien tik tai, kas tinka ir reikalinga pasakyti (tai yra – eikšekit pas mus į krizės apimtą ES), o ne tai, kaip iš tikrųjų yra...

     Nesiruošiu ginti Rusijos. Žinoma, daugelis tų, kurie nesutinka su mano nuomone, pagalvos priešingai, nes nesutikti su „tobula demokratija“ ES ir Lietuvoje jiems jau reiškia, kad esi Kremliaus agentas, tačiau jie neteisūs. Tik reikia pasakyti, kad ES kelia Ukrainai tam tikrus reikalavimus, kurie gali būti per sunkūs šiai šaliai. Kaip ir Lietuvai, kuri, stodama į ES, privalėjo uždaryti AE, o dabar štai turi statyti naują ir pan. Arba štai: pilnateisė ES narė Lietuva nuolat šoka prieš Rusiją ir kariauja informacinius karus, tačiau ES jos negina ir Lietuva nukenčia, nes Rusija, pvz., pakelia dujų kainą (anot Europos Komisijos, Lietuvoje dujų kaina 15 proc. didesnė nei ES vidurkis). Negi ES keliaklupsčiauja prieš Rusiją?

     Lietuvoje protestuoja buduliai, o Ukrainoj – sąmoninga pilietinė visuomenė?

     Labai įdomus lietuvių požiūris (gyviausiai jį reiškia liberalių pažiūrų žmonės „Facebook“ tinkle), kad štai Ukrainoje žmonės išėjo į gatves, vadinasi, jie žino, ko nori, ir viską supranta. Tuo tarpu Lietuvoje į gatves išėję žmonės (pvz., 2009 m. sausio 16-ąją, kai buvo šaudoma guminėmis kulkomis) yra kvaili neišsilavinę kaimiečiai, runkeliai, buduliai, kurie nieko nesupranta. Pas mus Demokratija, su tokiu nuostabiu gyvenimu gali nesutikti tik neišsilavinęs kvailys ir komuniaga, o gal Kremliaus samdytas agentas. Ar neprimena ši nuostata SSRS laikų, kai tik bepročiams galėjo nepatikti toji valstybė?

     Kai Lietuvos gyventojai nubalsavo prieš naujos AE reikalingumą, buvo sakoma, kad žmonės nieko nesupranta, neišmano energetikos problemų ir aktualijų. O štai apie ukrainiečius niekas nesako, kad jie kažko nesupranta politikoje arba yra tiesiog apgauti šališkos žiniasklaidos. Keisti nesutapimai (arba dvigubi standartai).

     Štai ir tautos patriarchas V. Landsbergis sako: jei dirbi šalyje ir turi jos pilietybę, būk malonus, palaikyk oficialiosios politikos pagrindinę srovę. Jei tavo nuomonė kita, tai jau tikra paniekos verta valstybės išdavystė... Vadinasi, tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje turėti kitą nuomonę yra blogo ir nesusipratusio piliečio požymis. Nejaugi toks demokratijos lygis tikrai turėtų būti užkrečiamas, skleistinas ir siektinas?

     Aira Leonidovna

     2013 12 01