Lygiai prieš 40 metų Paryžiaus San Mišelio, San Žako bulvarai buvo nukloti medžių, akmenų ir įvairiausių nuolaužų, suformavusių barikadas. Čia esantis Sorbonos universitetas, pasak liudininko, „per kelias dienas iš priplėkusios uždaros zonos, kur Prancūzijos kapitalizmas rinko ir lipdė savo hierarchus, technokratus ir administracinę biurokratiją, pavirto revoliuciniu kunkuliuojančiu ugnikalniu, kurio lava veržėsi plačiai ir toli, degindama socialinę tuometinės Prancūzijos sistemą“.

     Ant universiteto sienos atsirado užrašas: „Jau dešimt laimės dienų“. Pradėta nuo pasenusios švietimo sistemos klibinimo revoliucija persimetė į fabrikus ir ekonomines reformas ir baigėsi tuo, kas šiandien vadinama moderniąja Prancūzija.

     Tais, 1968-aisiais, kunkuliavo ne vien Paryžius, bet visas pasaulis. Metai prasidėjo Prahos pavasariu, vėliau sekė Amerikos kovos dėl lygių teisių ir Martino Liuterio Kingo nužudymas, JAV įsivėlė į karą Vietname ir dėl protesto prieš invazijas buvo uždarytas Kolumbijos universitetas – o iškiliausių įvykių foną sudarė ne taip žinomi studentų protestai Lenkijoje ir buvusioje Jugoslavijoje, Leuveno universiteto demaršai Belgijoje prieš prancūzų kalbos dominavimą ir Tlatelolko skerdynės Mechike, kur policija šaudė į protestuojančius prieš policinę valstybę studentus.

     O plačiausiai žinomoje masiniais susirėmimais ir streikais Prancūzijoje taip pat, kaip ir šiandien, gegužės dienomis vykęs Kanų kino festivalis buvo nutrauktas, taip reaguojant į Paryžiaus sinematekos direktoriaus Henry Langloiso atleidimą iš darbo.

     Šiandien įvairius šio pasaulio revoliucinio katilo skirsnius galime išvysti vėliau sukurtuose garsiausių režisierių filmuose – nuo Antonionio „Zabriskie Point“ iki Bertoluccio „Svajotojų“ ar Philipo Kaufmano „Nepakeliamos būties lengvybės“.

     Anos epochos kovos iš esmės pakeitė pasaulį ir parengė šios epochos tylą. Pilietiškumas pagimdė anemiją. Šiandien nebe visuomenė krečia pasaulį, o pasaulis ją – per finansų krizes, per įvairius visiškai menkų – lyginant su Žemės gyventojų skaičiumi – žmonių grupių karinius konfliktus, kai šiems vadovauja dar menkesnės pajėgos, suinteresuotos tikrąja kova tik pasaulio biržose. Jose, ne Irake ar   Afganistane, yra pagrindinis karo frontas, todėl nemaža dalis Žemės piliečių gali ramiai miegoti – ypač išsivysčiusių šalių, nežadinami nei dėl taifūnų, nei Žemės drebėjimų.

     Idėjas pakeitė indeksai ir jų svyravimai. Gal todėl ir Bertoluccio filmas jau per atstumą žvelgia į protestuojančiuosius – šie tėra fonas kino ir sekso manijos apimtai trijulei. Tie svajotojai iš esmės yra dabartiniai biurgeriai, buržua ir sotus besivystančių šalių elitas. Į kurį, deja, lygiuojasi dabartiniai mūsų šalies studentai.

     Kokie šiandien jų protestai? – jau pats klausimas dvelkia iliuzija, nes protestus pakeitė bandymai institucionalizuotis. Eiti ir dalyvauti įvairiose tarybose, įstatymų svarstymo grupėse, pasisakyti TV laidose. Jie tuo, regis patenkinti – jų klausomasi, jie gali pasisakyti, ir tai tarsi turėtų būti puiku ir itin civilizuota. Nors iš tiesų jiems leidžiama tik reikštis – vėliau vis tiek bus pasukta kitų, juos mokančių profesorių ir rektorių naudai.

     Protestai šiandien virsta karjeros siekimu, ir jaunieji specialistai tampa varžteliais, dar geriau suveržiančiais visus bukinančios chroniškai sergančios anachroniškos sistemos konvejerį. O nepritariantys jai protestuoja vėlgi panašiai kaip valdžios žmonės,   balsuodami kojomis, tik vieni palieka posėdžių salę, studentai – šalį.

     O jei išeinama į gatves, tai visi pareiškimai būna apvilkti prastos teatralizuotos pramogos   uniforma. Štai dabartinių studentų protesto simbolis: būrelis jų prie Vyriausybės mindžikuoja ir piktindamiesi rengiamu Aukštojo mokslo įstatymu gieda „Marija Marija“. Ne protestas, o nuolankumo apoteozė, keista, kad dar nesiklaupiama prieš pastatą. Žinoma, viskas iš anksto suderinta, visi leidimai gauti, repertuaras tikriausiai taip pat pateiktas savivaldybei.

     Kitoje šios savaitės protesto akcijoje kauniečiai laidoti karste neša Kauno ateitį. Galima prisiminti aibes tokių nevykusių teatralizuotų žygių, kurių niekaip nepateisins jokia juose glūdėjusi ironija – nes čia pašalinė prasmė ar forma yra kliuvinys suvokti tikrąją prasmę. Metaforų, simbolių šydas yra baimė ir nedrąsumas – prispyrus reikalui visuomet galėsi pasakyti, jog tik švelniai juokavai. Nes viskas turi būti linksma, fun, lyg nebūtų skirtumo, ar eini į barą, ar į mitingą pareikšti savo teisių.

     Taip slepiami lozungai išduoda baimę reikalauti to, ko nori ir kas tau priklauso, ir baimę grąžinti žodžiams tiesioginę jų prasmę. Tarsi tai būtų nepatogu, nors iš tiesų nepatogu yra gyventi pagal primestas absurdiškas taisykles. Tokių akcijų rengėjai nesupranta ne vien to, kad dabartiniai politikai į teatrus nevaikšto ir simbolių kalbos gali nesuprasti. Protestuojantieji nesupranta, kad tokie protestai tėra karnavalas, kurį, kaip senais laikais, valdo miesto galvos, dovanojančios prasčiokams progą nuleisti garą.

     Leisti siausti karnavalui ir ironijai, kaukėms ir lėlių vaidinimams yra dar viena kontrolės forma: tegul jie vieną dieną išsidūksta, kad visus likusius metus galėtume toliau valdyti juos taip, kaip mums norisi. Šiandien tai galima būtų pavadinti apsimestinės demokratijos santvarka. Todėl bet koks pensininkų mitingas, nekalbant jau apie mokytojų streikus, yra gerokai vaisingesnis vien savo reikalavimais, išsakomais tiesmukai ir gerokai dažniau. Valdžia supranta tik tiesmukus žodžius, ir tai yra ne vien Lietuvoje.

     Šiandien nebūtų suvokti 68-ųjų lozungai Paryžiuje ir jų išradingumas: „Būkite realistai, reikalaukite neįmanomo“, „Jokių pakeitimų – struktūra supuvusi“, „Tavo bosui reikia tavęs, ne tau jo“, „Poezija yra gatvėse“, „Laisvę vaizduotei“. Šiandien tai nebūtų suvokta, nes sistemos ir pačios visuomenės kompiuteris reikalauja tik dviejų atsakymų – taip arba ne. Todėl ir elgtis reikia adekvačiai.

     Bet egzistuoja dar vienas, psichologinis subjektyvus revoliucijos ar protesto matmuo. Jį atskleidžia dar vienas 68-ųjų kartos šūkis: „Mes nieko nenorime iš pasaulio, kuriame garantija, kad nemirsi iš bado, suteikta mainais į riziką numirti iš nuobodulio“. „Nuobodulys yra kontrrevoliucinis“, – kitas šūkis. Nuobodulys atsiranda kaip dar viena pakenčiamo, bet ne pilnakraujo gyvenimo kategorija. Tai gyvenimas, kuriame gali egzistuoti ir apsimetinėti, bet nesi patenkintas savimi, nes nesi tikras.

     Dešimtmečiu vėliau, 1979 m. filme „Trečioji karta“ Raineris Werneris Fassbinderis karčiai piktai   parafrazuodamas Vokietijos teroristinės grupuotės „Raudonosios Armijos frakcija“ prigimtį, užsimena apie tą patį: terorizmas ar revoliucija tos grupuotės dalyviams, savo gyvenimo būdu – visiškiems biurgeriams, gali tapti didžiausiu gyvenimo nuotykiu.

     Nuotykis, kaip nuobodulio priešingybė, gali ne tik priversti pabusti, bet gali ir įprasminti visą tavo gyvenimą viena akimirka – ta, kurią buvai tikras ir jautei visą savo pilnatvę. Nes   elgeisi taip, kaip niekas nereikalavo, tik tu pats. Ir tai galėtų tapti atskaitos tašku ne tik matuojant kitus savo poelgius, bet asmeninės atminties iškiliausia gaire.

     Nes jei ne protestas, ne tas nuotykis, kuriam ir sutverta jaunatvė, – ką vėliau galėtum pažymėti savo gyvenimo paraštėse kaip didžiausią įvykį? Kad nusirašei egzaminų darbą? Sėdėjai įstatymo rengimo grupėje ir koks nors ministras ar pats prezidentas tau paspaudė ranką? Ar tą vėlesnį nuotykį, kai pelningai pardavei akcijas, perėmei tėvo turtą ir nusipirkai namą užmiestyje, o tau tebuvo 27-eri? T.y. nusipirkai kapą, kuriame išsyk ir numirei – ne fiziškai, bet dar baisiau.

     Ar žodžiai „nuotykis“, „protestas“, „maištas“ šiandien skamba kaip knyginiai, tinkantys šalia sąvokų „idealistiška“, „rastinjakiška“ ar net „gavrošiška“? Tikriausiai šiandien nebesižavima asmeniniu Holdeno Kolfildo maištu ir nebediskutuojama apie tai, kaip diskutuodavo „Žaidžiame klases“ herojai. Įdomu, kokias knygas skaito 2008 m. studentai – ne pagal programą.

     www.lrt.lt
     2008.05.25